1921 m. birželio 22-oji, trečiadienis
Džordžui nusileidus laiptais žemyn papusryčiauti, niekas nepratarė nė žodžio.
– Kas nutiko? – sėsdamasis prie stalo galo tarp dviejų dukterų paklausė jis.
– Aš žinau, – atsakė Klerė. – Bet mamytė liepė tau nesakyti.
– O kaip dėl Beridžės?
– Nebūk kvailas, tėti, juk žinai, kad ji nemoka skaityti.
– Skaityti? – įdėmiau žvelgdamas į Klerę nustebo Džordžas. – Šerlokas Holmsas būtų pasakęs, kad skaitymas yra pirmoji priemonė.
– Kas tas Šerlokas Holmsas? – paklausė Klerė.
– Puikus detektyvas, – paaiškino Džordžas. – Jis pirmiausia būtų apsidairęs po kambarį ir suradęs, ar yra kas nors skaitomo. Gal ši paslaptis vis dėlto slypi laikraštyje?
– Taip, – patvirtino dukra suplodama rankomis. – Ir dar mamytė sakė, kad to dalyko tu troškai visą gyvenimą.
– Dar vienas galvosūkis, – paimdamas nuo stalo The Times pasakė Džordžas. Buvo paliktas atverstas vienuoliktas puslapis. Vos tik pamatęs antraštę, jis kaipmat nusišypsojo.
– Jūsų mama beveik teisi.
– Perkaityk istoriją, tėveli, perskaityk!
– Nansė Astor Bendruomenių rūmuose pasakė kalbą apie moterų teises, – Džordžas pažvelgė į Rūtą. – Gaila, kad šį rytą neturėjau progos papusryčiauti su tavo tėvu.
– Galbūt, – ramiai prabilo Rūta. – Bet Šerlokas Holmsas tau pasakytų, jog tiesiog švaistai savo laiką. Ponios Astor kalba yra ne kas kita kaip tik tauškalai.
Džordžas pradėjo versti puslapius. Rūta, pamačiusi, kaip palengva pradeda drebėti jo rankos, nusišypsojo. Nematė tokio jo žvilgsnio nuo pat...
– Perskaityk straipsnį, tėveli, – primygtinai reikalavo dukra.
Džordžas paklusniai įvykdė Klerės prašymą.
– Seras Frencis Jonghasbendas, – pradėjo jis, – praėjusį vakarą paskelbė, kad Karališkoji geografijos draugija kartu su Alpių klubu pradės suformuoti Everesto komitetą, kuriam pirmininkaus jis pats, o ponas Džefris Jongas bus jo patarėjas.
Džordžas pakėlė akis ir pamatė besišypsančią Rūtą.
– Skaityk toliau, tėveli, skaityk toliau.
– Pirmoji komiteto užduotis bus suformuoti alpinistų komandą, kuri pirmą kartą bandys kilti į Everesto viršūnę.
Džordžas dar kartą pažvelgė į Rūtą. Ji nenustojo nuoširdžiai šypsotis. O tada, dar prieš Klerei paraginant, jis pradėjo skaityti toliau.
– Mūsų korespondentai sužinojo, kad grupės vadu siūlomas ponas Džordžas Meloris, šiuo metu dirbantis mokytoju, ir ponas Džordžas Finčas, australų mokslininkas, pastaruoju metu dėstantis Imperatoriškajame koledže Londone.
– Bet niekas su manimi lig šiol nesusiekė, – nustebo Džordžas.
Vis dar besišypsanti Rūta padavė jam šįryt paštu atėjusį laišką iš Karališkosios geografijos draugijos. Ant galinės pusės žėrėjo draugijos herbo simbolis.
– Elementaru, mano mielas Vatsonai, – tarė Rūta.
– Kas tas Vatsonas? – nerimo Klerė.