Naktinis ginčas Mumbajuje vis dėlto buvo naudingas, nes generolas netrukus pakvietė Džordžą prisijungti prie diplomatinės misijos ir patvirtinti savo rekomendacijas pasienio poste.
Trylika ekspedicijos narių, trisdešimt penki nešikai ir keturiasdešimt aštuoni mulai nakčiai įsikūrė ant plokščios pievos šalia sraunios upės, tekančios visai palei pat Indijos – Tibeto pasienį. Džordžas kartu su likusiais komandos draugais vakarą praleido linksmai, vakarienės metu besimėgaudami nuostabiuoju generolo vynu ir cigarais.
Kitą rytą, prieš pat šešias, generolas jau stovėjo prie Džordžo palapinės vilkėdamas uniformą ir užantyje laikydamas juodą odinį lagaminėlį. Vedlys Njima stypsojo greta, kūną dengė tradicinis vilnonis bakhu, rankose laikė didelę juodą dėžę, ant kurios dangčio buvo užrašyta „Londono spynos“. Po kelių akimirkų Džordžas išropojo iš savo palapinės, apsirengė kostiumą, kuriuo buvo pasipuošęs generalgubernatoriaus šventėje, ir užsirišo senąjį mokyklos laikų kaklaraištį. O tada kartu su Briusu išėję iš stovyklos pasuko link pasienio posto.
– Tikrai nemanau, kad bus kokių problemų, Melori, – pranešė generolas. – Tačiau jei vis dėlto kils nesusipratimų, viską palik man. Jau anksčiau esu derėjęsis su šiais vietiniais, tad žinau, kokių priemonių imtis.
Džordžas pritarė, kad generolas turi išties nemažai privalumų, bet bijojo, jog teks tapti jo silpnybių liudininku.
Pasiekus pasienio postą, Džordžą nustebino vienas dalykas. Mažutė iš bambukų suręsta palapinė buvo puikiai užmaskuota tankiomis šakomis ir tikrai neatrodė panaši į tą vietą, kurioje sutinkami svetimšaliai. Už kelių žingsnių Džordžas išvydo kareivį, tada dar vieną, abu rankose laikė senovinius šautuvus, nukreiptus tiesiai link naujų atvykėlių. Šis malonus sutikimas nesulėtino generolo žingsnio – atvirkščiai, jis net pradėjo eiti sparčiau. Tuo tarpu Džordžas svarstė, jog verčiau žūtų kalno viršūnėje, nei čia, apačioje. Dar po kelių žingsnių jis jau galėjo įžiūrėti, kur tiksliai kertasi valstybių sienos. Šalia bambukinės užtvaros, saugančios siaurą takelį, sėdėjo du kareiviai, ginklai taip pat buvo nukreipti į artėjančią britų armiją. Generolas vis dar drąsiai nužygiavo iki pat palapinės ir mediniais laiptais užlipęs iki durų ramiai įžengė vidun, tarsi visas pasienio postas paklustų kaip tik jam. Džordžas atsargiai nusekė paskui, kartu su juo įėjo ir Njima.
Viduje generolas priėjo prie medinio prekystalio. Jaunas kapralas, vis dar negalėdamas patikėti savo akimis, išsižiojo, tačiau tik spoksojo į tris užklydėlius ir negalėjo pratarti nė žodžio.
– Norėčiau pasikalbėti su jūsų vadu, – įsakmiai prabilo generolas. Kalnų vedlys švelniu balsu išvertė jo žodžius.
Jaunuolis mikliai atsistojo ir pradingęs mažame kambaryje uždarė duris. Praėjo keletas minučių, kol durys vėl prasivėrė ir tarpduryje pasirodė žemas, liesas vyriškis įdubusiais skruostais ir mūšių nualintu veidu. Jis žengtelėjo arčiau ir pažvelgė į generolą taip, tarsi šis būtų įsibrovęs į jo privačią teritoriją. Generolas kaipmat nusišypsojo supratęs, jog tai nebuvo posto vadas, o tik eilinis kapitonas. Pasisveikino, tačiau tibetietis net nesureagavo. Jis griežtu žvilgsniu dėbtelėjo į vedlį ir rodydamas į generolą prabilo savo kalba:
– Aš esu Dzongpenas iš Phario. O kas jis toks?
Kai tik Njima išvertė žodžius gale pridėdamas „pone“, generolas kaipmat prabilo pats:
– Aš esu generolas Briusas.
O tada atsisegė lagaminėlį ir ištraukęs kažkokius popierius padėjo juos ant stalo.
– Tai oficialus raštas, leidžiantis man su visa įgula patekti į Phari Dzongą.
Njimai išvertus generolo žodžius vyriškis paskubomis peržvelgė dokumentą ir gūžtelėjo pečiais.
– Kaip matote, – tęsė generolas. – Jį pasirašė ponas Kurzonas, britų užsienio reikalų sekretorius, – stabtelėjo norėdamas, kad Njima pabaigtų versti jo žodžius, tačiau netrukus pasigirdo antrasis klausimas:
– Dzongpenas domisi, ar tu esi ponas Kurzonas.
– Žinoma, nesu, – atkirto generolas. – Pasakyk tam kvailiui, kad jei jis tuoj pat neleis mums kirsti pasienio, būsiu priverstas...
Aiškiai matėsi, kad tibetiečių vadui nebereikia versti generolo žodžių – jo ranka lėtai nuslinko link pistoleto dėklo.
– Dzongpenas sako, kad pasienį kirsti leis tik ponui Kurzonui, ir daugiau niekam kitam, – išvertė Njima.
Briusas trinktelėjo į stalą kumščiu ir suriko:
– Negi tas kvailys nežino, kas aš esu?
Džordžas palenkė galvą ir laukdamas Dzongpeno atsakymo pradėjo galvoti apie ilgą kelionę namo. Tegalėjo tik tikėtis, kad generolo žodžiai bus išversti kitaip nei jis ištarė, tačiau Dzongpenas išsitraukė iš dėklo pistoletą ir Njimai dar nespėjus pabaigti vertimo nutaikė jį generolui į kaktą.
– Pasakyki generolui, kad jis gali keliauti namo, – tyliai sušvokštė vadas. – Jei jis dar kartą prisiartins prie šio posto, įsakysiu savo vyrams šaudyti. Ar aiškiai pasakiau?
Generolas net Njimai baigus versti vado žodžius nedrįso pajudėti iš vietos. Nors Džordžas ir prarado visas viltis perkirsti sieną, bent jau tikėjosi, kad visi iš čia išsinešdins gyvi.
– Gal galiu tarti žodį, generole? – sušnibždėjo jis.
– Taip, žinoma, Melori, – atsakė generolas.
Džordžas tą pačią akimirką pagalvojo, kad verčiau derėjo liežuvį laikyti už dantų, nes vado pistoletas dabar taikėsi jau į jo kaktą. Jis sukaupė drąsą ir pažvelgė Dzongpenui tiesiai į akis.
– Iš mūsų šalies turiu jums keletą draugystės dovanų.
Njima išvertė Džordžo žodžius, ir vadas kaipmat lėtai nuleido ginklą žemyn, įsidėjo atgal į dėklą, o tada rankomis įsirėmė į liemenį.
– Pažiūrėsiu, kokios tos dovanos.
Džordžas nuėmė dėžės dangtį ir išėmęs juodą vyrišką skrybėlę padavė ją Dzongpenui. Vadas užsidėjo ją ant galvos, pažvelgė į ant sienos kabantį veidrodį ir pirmą kartą nusišypsojo.
– Prašau pasakytik Dzongpenui, kad tokią skrybėlę ponas Kurzonas renkasi kas rytą, eidamas į darbą, – tarė Džordžas. – Kaip ir visi kiti Anglijos džentelmenai.
Kai vadas išgirdo šiuos žodžius, pasviro virš stalo ir pažvelgė į dėžę. Generolas Briusas pasilenkė žemyn, išėmė dar vieną kepurę ir padavė vadui, kuris skubiai uždėjo ją ant greta stovinčio kareivio galvos. Šįkart Dzongpenas prapliupo kvatoti, o tada pagriebė dėžę, išbėgo laukan ir pradėjo dalyti likusias skrybėles savo sargybiniams.
Kai sugrįžo atgal į namelį, nusprendė atidžiau paanalizuoti generolo įteiktus dokumentus. Jau norėjo ant galinio lapo uždėti antspaudą, tačiau pakėlė galvą, nusišypsojo generolui ir parodė pirštu į auksinį laikrodį. Generolas ruošėsi paaiškinti, kad šią grožybę paveldėjo iš savo tėvo, pono Aberdario, tačiau nusprendė susilaikyti ir netaręs nė žodžio padavė jį vadui. Džordžas kaip tik tuo metu prisiminė, jog šįryt per skubėjimą pamiršo užsisegti per gimtadienį Rūtos dovanotą laikrodį.
Dzongpeno akys tuo metu jau buvo nukreiptos į generolo Briuso storą odinį diržą, vėliau į rudus odinius batus, o galiausiai nužiūrinėjo ilgas vilnones kojines. Apžvelgęs generolo daiktus jis pasisuko į Džordžą ir su tokiu pat susižavėjimu įvertino jo batus, kojines ir kaklaraištį. Džordžas tik stebėjosi, kur ir kada Dzongpenas ruošiasi dėvėti seną Vinčesterio koledžo kaklaraištį.
Kai vadas galiausiai vėl nusišypsojo, uždėjo leidimo antspaudą ant paskutiniojo lapo ir padavė jį generolui. Šis jau ruošėsi susidėti viską į savo lagaminėlį, kai vadas staiga papurtė galvą. Briusas suprato užuominą ir palikęs lagaminėlį ant stalo susigrūdo popierius į kelnių kišenę.
Netrukus jis jau stovėjo basas ir viena ranka prilaikydamas kelnes kitą ištiesė vadui. Šįkart Dzongpenas atsakė tuo pačiu. Vienintelis Njima išėjo iš palapinės apsirengęs taip pat, kaip ir atėjo.
Po valandos ekspedicija, lydima generolo Briuso, pasuko link pasienio posto, prie kurio kaipmat buvo pakelta užtvara, ir jie įžengė į Phari Dzongą.
Pažvelgęs į elegantišką auksinį laikrodį Dzongpenas nusišypsojo generolui ir pakėlęs skrybėlę tarė:
– Sveikas atvykęs į Tibetą, pone Kurzonai.
Šįkart Njima nevertė nė vieno žodžio.