22

1914 m. gegužės 1-oji, penktadienis

– Atrodo, tavo eilė, – paragino Terneris.

Džordžas lazdos smailiagaliu nusitaikė į baltą kamuoliuką. Jautė, kaip besmūgiuojant suvirpėjo kojos. Kamuoliukas staigiai nulėkė link stalo galo ir keliskart atsitrenkęs į kraštus galiausiai sustojo vos keli coliai nuo raudonojo.

– Pražanga, – pagyrė Terneris. – Ir papildomi keturi taškai mano sąskaitoje.

– Sutinku, – atsiduso Džordžas, kai šeimininkas vėl perėmė lazdą. Terneris nebepratarė nė žodžio, kol vėl nesukaupė šešiolikos taškų.

‹•›

Pastarieji mėnesiai Džordžui buvo patys laimingiausi gyvenime. Tiesą sakant, jis net negalvojo, kad gali egzistuoti tokia laimė. Bėgant dienoms kaskart įsimylėdavo Rūtą vis labiau. Ji buvo tokia sumani ir linksma... O kartu praleistas laikas teikė išties daug džiaugsmo.

Kelionė atgal į Londoną tada pasirodė išties idiliška. Kiekvieną minutę abu praleido bandydami kuo geriau vienas kitą pažinti, nors ties Italijos pasieniu Džordžą vėl buvo apėmusi baimė. Ypač kai pasą paėmęs pareigūnas kažkodėl ilgokai jį tyrinėjo. Kai jie pagaliau kirto sieną ir pateko į Prancūziją, Džordžas pirmą kartą atsipalaidavo ir net sugebėjo prisiminti Zermate laipiojančius Jongą ir Finčą. Bet apie juos tegalvojo vos akimirką.

Vakarienės metu paaiškino Rūtai, jog penkis patiekalus ruošiasi užsisakyti todėl, kad net tris dienas nieko normaliai nevalgė. Ją prajuokino ir pasakojimas apie naktį traukinyje, kai Džordžui ramybės nedavė česnakais raugėjantis ir beprotiškai garsiai knarkiantis vyriškis.

– Vadinasi, paskutinės trys naktys buvo bemiegės, – konstatavo ji.

– Bet neatrodo, kad ir šiąnakt pavyks užmigti, mieloji.

– Neapsimetinėsiu sakydama, jog tikrai nesitikėjau su mylimu vyru pirmąją naktį praleisti kaip tik taip, – pasišaipė Rūta. – Bet kodėl gi mes... – ji palinko virš stalo ir kažką sušnabždėjo Džordžui į ausį. Jis kelias sekundes apsvarstė jos pasiūlymą, o tada laimingas sutiko.

Po kelių minučių Rūta pakilo nuo stalo. Apsidairiusi kupė ji sumojo, jog sėdimas vietas galima ištiesti į vienvietes lovas. Ramiai nusirengė, pasikabino rūbus, mažutėje kriauklėje nusiprausė veidą, o tada įlipo į lovą ir išjungė šviesą. Džordžas visą tą laiką praleido vagone-restorane, kol galiausiai nebeliko nė vieno kliento, ir jis nusprendė grįžti į kupė.

Patylomis atitraukė duris ir įslinko vidun. Sustojo leisdamas akims apsiprasti su tamsa. Netrukus pajėgė įžiūrėti nuostabius Rūtos kūno kontūrus ir vos susilaikė jos nepalietęs. Nusivilko švarką, nusirišo kaklaraištį, nusimovė kelnes, nusirengė marškinius, nusitraukė kojines ir palikęs viską ant žemės įlipo į savo lovą. Svarstė, ar Rūta jau išties miegojo.

– Labos nakties, pone Melori, – palinkėjo ji.

– Labos nakties, panele Terner, – atsakė Džordžas.

Pirmą kartą per tris naktis jis kietai užmigo.

‹•›

Kai Džordžas palinko virš stalo taikydamasis kitam smūgiui, Terneris paklausė:

– Praėjusią savaitę rašei, kad nori su manimi pasikalbėti apie kažką svarbaus.

– Taip, jūs teisus, – patvirtino Džordžas mėlynam jo kamuoliukui pranykus artimiausioje skylėje.

– Dar viena pražanga, – nudžiugo Terneris. Jis atsisuko į stalą ir neskubėdamas pelnė dar daugiau taškų, kurie kaskart vis labiau darė Džordžą nieko vertu.

– Taip, pone, – pagaliau prabilo jis. – Esu tikras, jog pastebėjote, kad su jūsų dukra praleidžiu labai daug laiko.

– Kuria? – pasiteiravo Terneris, kai Džordžas vėl prašovė pro skylę.

– Ir vėl pražanga. Ar šįvakar tikiesi nors kartą pataikyti, jaunuoli?

– Viskas dėl to, kad... pone...

– Norėtum gauti mano palaiminimą prieš paprašydamas Rūtos rankos, ar ne?

– Jau paprašiau, – prisipažino Džordžas.

– Tikiuosi, Melori. Juk jau praleidai naktį su ja.

‹•›

Prabudus po tos nakties aplink dar tvyrojo visiška tamsa. Jis pažvelgė pro langą ir horizonte išvydo pirmuosius saulės spindulius – tikrą džiaugsmą bet kuriam alpinistui.

Tyliai išslinko iš lovos, pritūpęs nuo grindų susirado kelnes ir nerangiai jas užsimovė. Tada susirado likusius rūbus. Tai nebuvo itin sudėtinga, ypač kai dažniausiai tekdavo miegoti mažose palapinėse, o vienintelis šviesos šaltinis tebūdavo blanki žvakės liepsna. Galiausiai tyliai atitraukė duris ir išsliūkino laukan. Koridoriuje įtariai apsižvalgė ir nudžiugo supratęs, kad visi dar tikriausiai miega. Mikliai užsisegė marškinius, užsimovė kojines, užsirišo kaklaraištį ir apsivilko švarką. Džordžui po kelių minučių pasirodžius restorane, pusryčiams stalus dengę patarnautojai gerokai nustebo išvydę tokį ankstyvą pirmosios klasės keleivį.

– Labas rytas, pone, – pasisveikino padavėjas, kuris įdėmiai pažvelgė į Melorio kelnes ir atrodė kiek sutrikęs.

– Labas rytas, – atsakė Džordžas ir po kelių akimirkų susivokė, jog pamiršo užsisegti prarėžo sagas. Nusijuokęs jas tuoj susitvarkė ir ieškodamas rytinio laikraščio perėjo per visą restoraną.

Kai vagone pagaliau rado laikraščių kioską, ant langelio kabėjo užrašas Chiuto[5], tačiau viduje matėsi jaunas vyrukas, stoviniuojantis prie prekystalio ir tvarkingai į krūvą dedantis naujai gautus laikraščius. Tada stabtelėjo ir netikėdamas savo akimis pradėjo spoksoti į nuotrauką. Po kelių sekundžių Džordžas blankioje fotografijoje sugebėjo atpažinti save, o elementarių italų kalbos žinių visai pakako, kad suprastų, kas parašyta antraštėje: „Policija ieško paslaptingojo Šv. Marko bazilikos laipiotojo.“

Meloris pirštu parodė į laikraščių eilę, ir pardavėjas paklusniai atrakino duris.

– Kiek turite šių laikraščių?

– Dvidešimt, pone, – atsakė jaunuolis.

– Tuomet nupirksiu juos visus.

Pardavėjas keistai žvilgtelėjo, tačiau Džordžui ištraukus grynuosius tik truktelėjo pečiais ir įdėjo pinigus į kasą.

Kol jaunuolis ieškojo grąžos, Džordžas spėjo apžiūrėti vitrinoje išdėliotus papuošalus.

– Kiek šis kainuoja? – pasiteiravo jis rodydamas į vieną iš aksominių stovų.

– O kuria valiuta, pone?

– Svarais, – traukdamasis čekių knygelę atsakė Džordžas.

Jaunuolis neskubėdamas surado kortelę su kainomis.

– Trisdešimt du svarai, pone.

Džordžas tuoj pat išrašė čekį viso mėnesio algai, o pardavėjas kruopščiai supakavo mažutę dovaną.

Meloris vėl pasuko link restorano, vienoje rankoje laikė laikraščius, o kita į švarko kišenę įsidėjo dovaną. Kai perėjo į kitą vagoną, vėl įtariai nužvelgė koridorių. Vis dar nieko nesimatė. Tada slapčiomis įslinko į artimiausią tualetą ir keletą minučių praleido nuo kiekvieno laikraščio plėšydamas pirmuosius puslapius. Paliko tik vieną, o visus kitus nedvejodamas nuleido į tualetą. Kai tik paskutinė antraštė prasmego vandeny, jis atrakino duris ir išlindo į koridorių. Tada vėl pasuko link restorano, šįkart stabtelėdamas prie kiekvienos kupė ir numesdamas laikraštį prie durų.

‹•›

– Pone, aš galiu papasakoti, kaip tai nutiko, – tarė Džordžas, o kamuoliukas atšoko nuo stalo ir nuriedėjo grindimis tolyn.

– Ir dar viena pražanga, – pranešė Terneris, pakeldamas kamuoliuką ir dėdamas jį atgal ant bajaus. – Man nereikia jokio paaiškinimo, Melori, bet kokios gi tavo ateities perspektyvos?

– Kaip jau žinote, pone, aš mokytojauju, o alga siekia tris šimtus septyniasdešimt penkis svarus per metus.

– Tai, be jokių abejonių, per mažai, kad galėtumėte išlaikyti vieną iš mano dukterų tokiomis sąlygomis, kokiomis jos užaugo ir įprato gyventi, – pastebėjo Terneris. – Ar gauni nors kiek papildomų pajamų?

– Ne, pone, kol kas negaunu. Mano tėvas yra klebonas, jis turėjo užauginti keturis vaikus.

– Tuomet privalėsiu Rūtai kasmet skirti po septynis šimtus penkiasdešimt svarų ir vestuvių proga padovanoti namą. O jei bus palikuonių, mokėsiu už jų išsilavinimą.

– Niekad negalėčiau vesti merginos, turinčios asmeninių įplaukų, – išdidžiai pareiškė Džordžas.

– Negalėtum vesti Rūtos, jei ji jų neturėtų, – atkirto Terneris ir sėkmingai įmušė raudonąjį kamuoliuką.

‹•›

Džordžas sėdėjo vienas, siurbčiojo kavą ir laukė, kol ateis Rūta. Ar išties ta nuostabi moteris miega vienuoliktoje kupė? O gal jis netrukus pabus iš šio nuostabaus sapno ir supras, kad sėdi užrakintas Italijos kalėjime, kur joks ponas Irvingas neatvažiuos ir jo neišgelbės?

Netrukus pusryčiauti sugužėjo pirmieji keleiviai, kuriems padavėjai nesugebėjo paaiškinti, kodėl visi laikraščiai neturėjo pirmųjų puslapių. Kai Rūta pagaliau atėjo į restoraną, Džordžo galvoje tesisuko vienintelė mintis: su šia moterimi nuo šiol pusryčiausiu kiekvieną rytą... visą likusį gyvenimą.

– Labas rytas, ponia Melori, – stodamasis nuo kėdės pasisveikino Džordžas ir šiltai apkabino Rūtą. – Ar jau pradedi suprasti, kaip karštai tave myliu? – pridūrė prieš pabučiuodamas.

Rūta nuraudo išvydusi, kaip keli pusryčiautojai į juos žiūri itin nepalankiai.

– Galbūt nereikėtų bučiuotis viešumoje, Džordžai.

– Vakar matant policininkui tu atrodei laiminga galėdama mane pabučiuoti, – sėsdamasis priminė Džordžas.

– Tik todėl, kad bandžiau apsaugoti tave nuo arešto.

Kaip tik tuo momentu prie jų priėjo padavėjas ir pataikaujamai šyptelėjo. Jie buvo pripratę prie jaunavedžių, ganėtinai dažnai keliaujančių ekspresu.

Kai abudu užsisakė pusryčius, Džordžas per visą stalą išskleidė rytinio laikraščio pirmuosius puslapius.

– Graži nuotrauka, pone Melori, – vos perskaičiusi antraštę sušnibždėjo Rūta. – Ir jei būti sukompromituotai jau per pirmąjį pasimatymą nėra taip blogai, tuomet aš, atrodo, dangstau pabėgėlį. Taigi pirmasis dalykas, kurį norės sužinoti mano tėvas, bus apie tavo ketinimus, ar jie kilnūs, o gal aš tebūsiu tik nusikaltėlio meilužė?

– Stebiuosi, kad jums dar kyla tokie klausimai, ponia Melor.

– Tiesiog tėvas kartą sakė, jog tu jau turi numylėtinę, kuri gyvena labai aukštose vietovėse.

– Tavo tėvas buvo teisus. Aš jam paaiškinau, kad esu pasižadėjęs vienai damai nuo pat jaunystės, ir keli asmenys yra šio pasižadėjimo liudininkai. Tai, kaip jie vadina Tibete, – suorganizuota santuoka – kai nė viena pusė vienas kito nemato iki pat vestuvių dienos.

– Tuomet privalai aplankyti tą mažą, įžūlią mergiotę kuo skubiau, – pasiūlė Rūta. – Ir aiškiai pasakyti jai, ką manai.

– Bijau, jog ji ne tokia maža, – šyptelėdamas atsakė Džordžas. – Bet vos tik išsispręs diplomatiniai klausimai, tikiuosi, galėsiu ją kitais metais aplankyti ir paaiškinti, kodėl daugiau nebegalėsiu su ja matytis.

– Jokia moteris nenorėtų to išgirsti, – pasakė Rūta, balsas pirmą kartą skambėjo itin rimtai. – Gali jai perduoti, kad aš sutiksiu su kompromisu.

Džordžas nusišypsojo.

– Kompromisu?

– Kodėl gi ne, – tęsė Rūta. – Kai pirmą kartą prisiartinsi prie savosios deivės, ji galbūt net nenorės tavęs matyti, kaip ir kiekviena moteris ji paprašys patvirtinimo, jog esi jai ištikimas ir kitą kartą sugrįši jai pasipiršti. Džordžai, prašau tik vieno – kai suviliosi savąją deivę ir sugrįši pas mane, tikiuosi, daugiau niekada jos nebesieksi.

– Kodėl viskas taip rimtai, mieloji? – imdamas jos rankas suglumo Džordžas.

– Todėl, kad mačiau tave lipantį Šv. Marko bokštu ir įsitikinau tavo meile man, tačiau taip pat supratau, kaip tu gali rizikuoti, jei kažkuo beatodairiškai tiki. Ir visiškai nesvarbu, kokie pavojai laukia kelyje. Noriu, kad prižadėtum, jog kai tik atsistosi ant to pragariško kalno viršūnės, tai bus pirmas ir paskutinis kartas.

– Sutinku ir dabar pat tai įrodysiu, – pažadėjo Džordžas, paleisdamas jos ranką. Nieko nelaukdamas išsitraukė iš kišenės mažą dovanėlę, išvyniojo įpakavimą ir priešais ją padėjo mažutę odinę dėžutę. Rūta nekantraudama atidarė dangtelį ir išvydo ploną auksinį žiedą su deimantu.

– Ar tekėsi už manęs, mylimoji?

Rūta nusišypsojo.

– Maniau, jog jau vakar tai nusprendėme, – užsimovusi žiedą atsakė ji, o tada palinko virš stalo ir švelniai pabučiavo Džordžą.

– Bet aš taip pat maniau, jog susitarėme, kad...

‹•›

Džordžas minutėlę svarstė pono Ternerio pasiūlymą, o tada aprimo.

– Ačiū, pone, – padėkojo jis ir netrukus pelnęs pirmuosius tris šio vakaro taškus pridūrė: – Jūs labai kilnus.

– Tai nei mažiau, nei daugiau, ką aš nusprendžiau padaryti, kai pamačiau, jog atvykai į Veneciją pamatyti Rūtą.

Džordžas pirmą kartą per visą vakarą nusijuokė.

– Nepaisant visko, pasprukimas nuo Italijos kalėjimo buvo kelių minučių reikalas.

– Kelių minučių reikalas? – nustebo Džordžas.

– Taip, – ataikydamas į dar vieną kamuoliuką patikino Terneris. – Vėliau tą popietę pas mane apsilankė Italijos policija. Jie norėjo sužinoti, ar esu kada sutikęs anglą Melorį, kuris jau buvo kartą suimtas Paryžiuje už įlipimą į Eifelio bokštą.

– Ten buvau ne aš, pone, – ramiai gynėsi Džordžas.

– To nepaklusnaus bastūno apibūdinimas turėjo labai daug panašumų į tave, Melori.

– Tai vis tiek netiesa, pone. Man dar buvo likę bent 100 pėdų, kai jie mane suėmė.

Terneris prapliupo kvatoti.

– Na, Melori, galiu tik pasakyti, kad medaus mėnesio geriau neplanuotum praleisti Prancūzijoje ar Italijoje, nebent pirmąją vedybinio gyvenimo naktį trokšti praleisti kalėjimo cypėje. Beje, panagrinėjus tavo kriminalinę veiklą Venecijoje, atrodo, kad esi vietinės valdžios reikalavimų laužytojas.

– Ką turite omenyje?

– Atsisakymas mokėti įėjimo mokestį į viešuosius lankytinus objektus, – Terneris kiek pritilo ir tęsė: – Maksimali bauda – tūkstantis lirų.

Jis draugiškai nusišypsojo savo būsimam žentui.

– O jei kalbėsime apie rimtesnius reikalus, drauguži, manau, laimėjau.

_______________