1924 m. gegužės 17-oji
Brangioji Rūta,
Nesėkmė. Pastarąsias dvi savaites niekas negerėja ir nesiseka. Oras toks nelemtas, kad kelias dienas negailestingas sniegas krito taip, jog nebuvo įmanoma nieko įžvelgti toliau nei kelios pėdos nuo tavo nosies.
Nortonas, kaip visad drąsus it liūtas, kažkokiu būdu pasiekė 23400 pėdų aukštį, kur kartu su Somerveliu įkūrė ketvirtą bazinę stovyklą ir ten praleido naktį. Tačiau kitą dieną abu sugrįžti atgal į trečią stovyklą sugebėjo tik prieš temstant. Prireikė net aštuonių valandų, kad įveiktų storai sniegu padengtas 2400 pėdų. Tik pagalvok – tokiu atveju vidutinis greitis siekia apie šimtą jardų per valandą. Šį atstumą Haroldas Abraomas įveikė per 9,6 sekundės.
Kitą dieną kartu su Odeliu ir Somerveliu pasiekėme 25300 pėdų aukštį ir ant ledinės atbrailos kažkaip sugebėjome įkurti penktą bazinę stovyklą. Tačiau praleidus ten naktį, oro sąlygos tapo tokios sudėtingos, jog neliko nieko kita – teko leistis atgal į trečią stovyklą. Sugrįžus ten daktaras Hingstonas pranešė, jog vienas vedlys susilaužė koją, o kitam įtariamas plaučių uždegimas. Nesidrovėjau jam pasiskųsti, kad man vėl pradeda mausti kulkšnį. Gajus su Odeliu pasisiūlė palydėti negaluojančius vedlius atgal į pagrindinę bazinę stovyklą, iš kurios jie bus išsiųsti atgal į savo kaimelį.
Kai kitą dieną Gajus pagaliau sugrįžo ir pranešė, jog mūsų kurpius mirė nuo nušalimų, Gurkos NCO smegenyse aptiktas kraujo krešulys, o dar dvylika vedlių netikėtai pabėgo. Tačiau kas gali juos kaltinti, kai už savaitę jie gavo mažiau nei šilingą? Moralė bazinėje stovykloje akivaizdžiai gerokai kritusi. Negi jie mano, kad viskas taip, kaip čia?
0
Po dar trijų bandymų Nortonas su Somerveliu pagaliau pasiekė šiaurinę perėją ir net sugebėjo įrengti stovyklą nepaisydami 24 laipsnių šalčio. Bet jiems begrįžtant atgal keturi vedliai neteko kantrybės ir baimindamiesi lavinos grįžo atgal ir praleido ten antrąją naktį.
Kitą rytą kartu su Nortonu ir Somerveliu suformavome gelbėjimo komandą ir kažkokiu būdu pasiekę vedlius parlaipinome juos atgal į saugią trečią stovyklą. Lažinuosi, tie vedliai buvo paskutiniai, kuriuos matėme.
Nepaisant visų negandų, mūsų meteorologas per pusryčius informavo, jog, jo manymu, musonai turėtų netrukus pasiekti ir mus. Tačiau jis man priminė, jog praeitą kartą šie vėjai atnešė tris giedras dienas. Kažin ar tai pavyzdys, kuriuo galima pasikliauti, bet tai nesustabdė manęs nuo maldų bet kuriam Dievui, kuris atsakingas už šį orą.
‹•›
Džordžas turėjo numatyti, kas artinasi, tačiau troškimas dar kartą pabandyti jį buvo taip užvaldęs, kad net nepastebėjo, kas vyksta aplink jį. Taip buvo lig tol, kol Nortonas galiausiai nusprendė sušaukti tarybą, kuri padėtų išspręsti kilusią problemą.
– Džentelmenai, manau, atsižvelgiant į aplinkybes būtų išmintinga pamiršti savo pralaimėjimus ir grįžti atgal, kol dar nepraradome kieno nors gyvybės.
– Aš nesutinku, – kaipmat atkirto Džordžas. – Jei taip pasielgtume, paaukotumėme šešis savo gyvenimo mėnesius ir neturėtumėm ko parodyti.
– Bent jau gyvensime tam, kad sulauktume kitos dienos šiai kovai, – įsiterpė Somervelis.
– Niekas mums neduos kitos dienos, – atkirto Džordžas. – Tai mūsų paskutinis šansas, Somerveli, ir tu tą puikiai žinai.
Somervelis nutilo priblokštas karčių Melorio žodžių ir vėl pajėgė prabilti tik po kurio laiko.
– Bet bent jau būsime gyvi.
– Ne mano idėja apie gyvenimą, – atsakė Džordžas. Dar prieš išreiškiant kitiems savo nuomonę, Džordžas pasisuko į savo seniausią draugą. – O ką manai tu, Gajau, apie grįžimą atgal?
Bulokas iškart neatsakė, nors likę komandos nariai laukė jo atsakymo visiškoje tyloje.
– Aš vis dar pritariu tau, Džordžai, – galiausiai prabilo jis. – Ir manau, jog galime luktelėti dar kelias dienas ir pažiūrėti, ar oras pasikeis.
– Aš taip pat, – prisijungė Irvinas. – Bet tada be jokių dvejonių privalome grįžti atgal. Nor, tiesą pasakius, čia aš vienintelis pakankamai jaunas, kad galėčiau laukti kitos progos susiremti su šiuo kalnu.
Likę komandos nariai vėl prapliupo juoktis, o tai padėjo sumažinti įtampą.
– Gal palaukime dar vieną savaitę? – pasiūlė Odelis. – Jei oras iki tol nepasikeis, turėsime pripažinti pralaimėjimą ir grįžti namo.
Džordžas apsidairė ir pamatęs, jog visi kolegos pritardami linkčioja galvomis, kaipmat prisiminė išmintingą A. C. Bensono patarimą: Kai žinai, jog esi nugalėtas, pasiduok garbingai.
– Ką gi, tebūnie, – sutiko Džordžas. – Liksime čia dar septynias dienas, jei oro sąlygos nepasikeis, Nortonas duos komandą, ir mes grįšime atgal į Angliją.
Džordžas jautė, jog išlošė vieną dieną, tiksliau kalbant, septynias dienas. Tačiau ar to pakaks?
‹•›
1924 m. gegužės 29-oji
Nors per pastarąsias penkias dienas pagaliau pagerėjo oras, gali manęs laukti Anglijoje jau rugpjūčio gale, o vėliausiai – rugsėjo pradžioje.
Prašau, padėkok Klerei už nuostabią jos poemą – Rupertas Brukas ja tikrai didžiuotųsi, ir Beridžei už nupieštą katiną, o gal tai buvo šuo? Jau nekalbu apie Džono palinkėjimus, kad ir trumpus, bet labai brangius.
Džiaugiuosi, kad radai laiko nuvykti į Kembridžą ir pradėti namo paieškas, ir, žinoma, ačiū, kad pranešei, jog Fense tokiu metų laiku darosi vis šalčiau.
Mano mieloji, nekantrauju pradėti naują darbą ir miegoti lovoje su moterimi, kurią taip noriu apkabinti, o ne su vyru, prie kurio miegu prisispaudęs, kad tik išgyvenčiau. Kai šįkart grįšiu namo, nebebus jokių minių prieplaukoje, laukiančių Everesto Melorio sutikimo, tik jauna dama, besidairanti vidutinio amžiaus vyriškio, nekantraujančio visą gyvenimą praleisti su moterimi, kurią taip karštai myli.
Mylintis vyras,
Džordžas