1914 m. spalis
Kiek pavyko sužinoti, buvo manoma, jog karas baigsis iki Kalėdų.
Po medaus mėnesio Džordžas su žmona sugrįžo į Godalmingą, kuriame laukė pono Ternerio vestuvių proga dovanotas namas. Jis gerokai pranoko tai, ko jiedu prašė ir ką Džordžas galėjo įsivaizduoti. Pastatytas didžiulėse valdose, namas puikavosi įspūdingu sodu, kuriame Rūta jau planavo darbuotis daugybę džiaugsmingų valandų.
Niekam niekada ir nekilo abejonių, kaip karštai Džordžas myli savo žmoną. Rūta švytėjo taip, kaip švyti moteris, žinanti, jog yra mylima ir branginama. Atrodė, kad jiems nieko nereikia, ir bet kuris, pamatęs juos drauge, pagalvodavo, jog tai išties žavi pora, gyvenanti be galo idilišką ir gražų gyvenimą. Bet tai buvo tik apgaulinga išorė, nes Džordžą iš dalies graužė sąžinė.
Paskutiniuosius kelis mėnesius Džordžas kasdien tematė tik išvykstančiuosius į Vakarų frontą: daugybė draugų ir bendraamžių iš Kembridžo, net keli jaunesni vyrukai, kuriuos kažkada teko mokyti – visi išvykdavo ir nebesugrįždavo. Tuo tarpu jo vienintelė auka tebuvo kelionės į Tibetą atidėliojimas, bent jau iki tol, kol aprims karo veiksmai. Nepadėdavo ir draugų, kurie dažniausiai vilkėdavo uniformomis, lankymasis jo nuostabiame name. Vieną naktį, prieš išvykdami į Prancūziją, Brukas, Jongas, Somervelis, Odelis, Herfordas ir net Finčas nusprendė praleisti pas Džordžą. Jis visad svarstydavo, ar nors vienas jo draugas susimąsto, jog Džordžui bus lengva rasti išeitį ir visa tai išgyventi. Ir nors nė vienas niekada nepalietė šios temos, atvirkščiai, bandydavo pabrėžti jo atliekamo darbo svarbą, Džordžas niekad nebuvo tikras tuo, ką jie išties galvoja. Ir vos tik direktorius, ponas Fletčeris, kaskart perskaitydavo sąrašą, paaukojusių gyvybes vardan savo šalies, tai tik dar labiau versdavo jį jaustis kaltu.
Vieną dieną Džordžas nusprendė aptarti savo nuogąstavimus su senuoju draugužiu, Gaju Buloku, kuris sugrįžo iš Londono, kad iš Karo ministerijos atsiimtų korespondenciją. Gajus visaip įmanydamas stengėsi įtikinti, jog negali būti didesnio pašaukimo nei ugdyti būsimąją kartą, pakeisiančią tuos, kurie krito kare.
Vėliau Džordžas nusprendė išklausyti Džefrio Jongo patarimų, tačiau šis tik priminė, kad jeigu jis išties rimtai nusiteikęs prisijungti prie ekspedicijos, tai kažkas kitas turės kariauti vietoje jo. Džordžas rimtai apsvarstė ir niekada nesibaigiančias diskusijas su Endriumi O’Salivanu, kuris net neabejojo, kad jiedu, likdami savo pozicijoje, elgiasi labai teisingai. O ponas Fletčeris buvo dar tvirtesnės nuomonės teigdamas, kad negalėtų sau leisti prarasti žmogaus, turinčio tokią patirtį.
Tačiau vos tik jiedu su Rūta pradėdavo apie tai kalbėtis, ji visad parodydavo, ką jaučia. Vieną kartą kalbos galiausiai baigėsi pirmuoju ginču per visą vedybų laikotarpį.
Užmigti kas naktį Džordžui darėsi vis sunkiau, vis kovodavo su savo sąžine, o Rūta gulėdavo šalia ir bandydavo suprasti, kokios mintys sukasi vyro galvoje.
– Ar vis dar nemiegi, brangusis? – vieną naktį sušnibždėjo ji.
Jis atsisuko ir pabučiavo ją į lūpas, o tada švelniai apkabino. Rūta prisiglaudė prie vyro peties.
– Vis galvoju apie ateitį, – prisipažino Džordžas.
– Jau pabodau, ar ne? – prikibo ji. – O mes susituokę vos kelis mėnesius...
– Ko gero, bijau prarasti tave, – tyliai pratarė Džordžas. Pajuto, jog žmonos kūnas keistai įsitempęs. – Niekas geriau už tave, mieloji, nežino, koks kaltas jaučiuosi, kad neprisijungiu prie savo draugų Prancūzijoje.
– Ar nors vienas jų pasakė kažką, kas verstų tave taip jaustis? – paklausė Rūta.
– Ne. Nė vienas, – patikino Džordžas. – O tai tik verčia dar labiau susimąstyti.
– Bet juk visi puikiai supranta, kad šaliai tarnauji šiek tiek kitokiu būdu nei jie.
– Niekas, mieloji, negali atleisti savęs nuo sąžinės graužaties.
– Jei žūtum, kam nuo to būtų geriau?
– Niekam, tiesiog žinotum, kad pasielgiau garbingai.
– O pati likčiau našle.
– Tačiau būtum viena tų, kurios ištekėjo už garbingų vyrų, – nenurimo Džordžas.
– Ar nors vienas iš tavo mokyklos mokytojų jau užsirašė?
– Negaliu kalbėti už savo kolegas, – atsakė jis. – Bet galiu drąsiai atsakyti už Bruką, Jongą, Buloką, Herfordą, Somervelį ir Finčą, nuostabiausius mano kartos vyrus, kurie nepabūgo tarnauti savo šaliai.
– Jie taip pat aiškiai pareiškė, jog supranta ir palaiko tavo poziciją.
– Galbūt, bet jie nepasirinko paties lengviausio būdo išgyventi.
– Žmogus, įlipęs į Šv. Marko baziliką, niekada negalėtų būti apkaltintas lengviausios išeities pasirinkimu, – paprieštaravo Rūta.
– O ką gi pasakyti tuomet, kai tas pats žmogus atsisakė kariauti su savo draugais fronte, kai šalį niokojo sunkus karas? – Džordžas paėmė žmonai už rankų. – Puikiai suprantu, kaip jautiesi, mieloji, bet galbūt...
– Galbūt kas nors pasikeistų, jei... – įsiterpė Rūta. – Jei pasakyčiau, kad laukiuosi?
‹•›
Ši džiaugsminga žinia trumpam pristabdė Džordžą nuo ryžtingo apsisprendimo, bet gimus dukrai Klerei kaltės jausmas atsinaujino. Turėdamas savo vaiką net pradėjo jausti dar didesnę atsakomybę už augančią kartą.
Karui besitęsiant Džordžas vis dar mokė, tačiau kas rytą praeidamas pro skelbimus, kviečiančius prisijungti prie pastiprinimo, tikrai nesijautė geriau. Viename plakate net matė jauną mergaitę, sėdinčią ant tėvo kelių ir klausiančią: Tėveli, o ką gi TU padarei gero Didžiajame kare?
Ir ką jis pasakys Klerei?
Sulig kiekvieno draugo netektimi Džordžą vis kankindavo košmarai. Kartą skaitė, kad net ir drąsiausi vyrai krinta, ypač tie, kurie pirmą kartą regi ginklus ir neatsargiai elgiasi mūšio lauke.
Džordžas ramiai sėdėjo savo įprastame suole mokyklos koplytėlėje, kai staiga pasigirdo barkštelėjimas. Iš savo vietos atsistojo mokyklos direktorius.
– Melskimės, – pradėjo jis. – Už tuos kartūziečius, kurie paaukojo savo gyvybes vardan kilnaus tikslo. Gaila, – tęsė jis, – į ilgėjantį sąrašą privalau įtraukti dar dvi pavardes. Tai leitenantas Piteris Veinvraitas, kuris žuvo Lose bandydamas užimti priešininkų postą. Pagerbkime jį.
– Pagerbkime jį, – pakartojo susirinkusieji.
Džordžas susiėmė rankomis galvą ir direktoriui prieš ištariant antrąjį vardą tyliai pravirko.
– Antrasis – leitenantas Simonas Karteris, kurį dauguma atsimins kaip Karterį jaunesnįjį... Jis buvo nužudytas Mesopotamijoje. Pagerbkime jį.
Kai susirinkusieji nulenkė galvas ir kartu pakartojo „pagerbkime jį“, Džordžas pakilo iš savo vietos, nusilenkė priešais altorių ir išėjo iš koplytėlės. Žengė nesustodamas iki pat Godalmingo gatvės, kur prisijungė prie eilės vyrų, stoviniuojančių šalia vietinio priėmimo posto.
– Jūsų pavardė? – paklausė seržantas, kai Džordžas pagaliau atsidūrė eilės priekyje.
– Meloris.
Seržantas atidžiai nužvelgė jį nuo kojų iki pat galvos.
– Jūs tikriausiai žinote, pone, kad pagal naują karo prievolės aktą mokytojai yra atleidžiami nuo karinės tarnybos?
Džordžas nieko nelaukdamas nusivilko juodą ilgą mantiją, nusiėmė kepurę ir viską nušveitė į artimiausią šiukšliadėžę.