37

SS Caledonia pagaliau įplaukus į doką Mumbajuje pirmasis išlipo generolas Briusas. Jis vilkėjo naujai išlygintus marškinius trumpomis rankovėmis ir rusvai žalsvos spalvos šortus. Tokia apranga buvo oficialiai patvirtina Britanijos armijos ir karštu metu vilkėti reikėjo kaip tik ją. Briusas komandos nariams nuolat primindavo, jog lordas Baden-Pavelas pasekė jo pavyzdžiu ir berniukams skautams pritaikė tokias pat aprangas.

Džordžas sekė generolui iš paskos. Pirmasis dalykas, kuris jį pritrenkė lipant svirduliuojančiais laipteliais, buvo kvapas, kurį Kiplingas apibūdino kaip pikantišką, aitrų ir rytietišką, tokį, kurio nėra jokiame kitame žemės kampelyje. Antrasis dalykas, kurį jis pajuto, buvo karštis ir drėgmė. Tokiems baltaodžiams, išblyškusiais veidais pakvaišėliams iš Češyro tai buvo tarsi Dantės liepsnojanti krosnis. O trečiasis dalykas, kurį jis suprato – generolas Briusas šioje tolimoje žemėje turėjo neabejotiną įtaką.

Dvi vyrų grupelės jau stoviniavo apačioje laukdamos, kada galės pasveikinti ekspedicijos vadą. Stovėjo vienas šalia kito, stebėtinai tvarkingai. Pirmoji trijų vyrų grupelė įkūnijo „britus užsienyje“. Jie nesistengė mandagiai lankstytis kartu su vietine bendruomene, atrodė it pasirengę į sode vykstantį vakarėlį ir, atrodo, nekreipė dėmesio į ne itin palankų klimatą bijodami, jog visi supras, kad jie ir vietiniai – lygūs.

Kai generolas išlipo į prieplauką, prie jo priėjo vienas vyrukas ir jį pasveikino. Vilkėjo tamsiai mėlyną kostiumą ir baltus marškinius standžia apykakle.

– Mano pavardė Raselis, – žengtelėjęs žingsnį pirmyn prisistatė vyriškis.

– Labas rytas, Raseli, – tarė generolas ir paspaudė vienas kitam ranką tarsi būtų pažįstami ilgus metus, nors iš tikrųjų juos siejo tik vienodi, seni mokyklos kaklaraiščiai.

– Sveiki sugrįžę atgal į Indiją, generole, – prabilo Raselis. – Esu generalgubernatoriaus asmeninis sekretorius, o čia kapitonas Berkelis, generalgubernatoriaus ADC. – Gerokai jaunesnis uniformuotas vyriškis, prieš tai tvarkingai stovėjęs ir laukęs generolo nurodymų, pasisveikino. Generolas atsakė tuo pačiu. Trečiasis vyriškis, vilkintis vairuotojo kostiumu, stovėjo prie naujutėlaičio spindinčio Rols Roiso, tačiau jo niekas nepristatė. – Generalgubernatorius tikisi, – tęsė Raselis, – kad jūs ir komandos nariai šįvakar atvyksite vakarienės.

– Atvyksime su mielu noru, – patikino Briusas. – Kada ponas Piteris pageidauja, kad pasirodytume?

– Septintą valandą jis rengia priėmimą rezidencijoje, – pranešė Raselis. – O vakarienė bus aštuntą.

– O kokia apranga? – pasiteiravo Briusas.

– Formali, su medaliais, sere.

Briusas paklusniai linktelėjo.

– Kaip ir prašėte, – toliau tęsė Raselis, – užsakėme keturiolika kambarių Palace viešbutyje, taip pat rezervavau keletą automobilių, nes jums su vyrais viešint Mumbajuje jų gali tikrai prireikti.

– Jūs išties labai svetingi, – padėkojo generolas. – O dabar galbūt galėtumėte palydėti mano vyrus į viešbutį, apgyvendinti ir pamaitinti?

– Žinoma, generole, – išpoškino Raselis. – Beje, generalgubernatorius prašė jums perduoti štai ką, – jis įteikė didelį, rudą voką, kurį generolas kaipmat perdavė Džordžui, tarsi šis būtų jo asmeninis sekretorius.

Džordžas nusišypsojo ir įsikišo voką užantin. Negalėjo nepastebėti, kaip visi kiti komandos nariai, ypač Finčas, į šį pasikeitimą žiūrėjo keistai ir kurį laiką visiškai tylėjo.

– Melori, – prabilo generolas, – noriu, kad vyktum su manimi, o kiti komandos nariai bus palydėti iki pat viešbučio. Ačiū, Raseli, – dar kartą padėkojo generalgubernatoriaus asmeniniam sekretoriui. – Laukiu mūsų susitikimo šįvakar per vakarienę.

Raselis linktelėjo ir atbulomis nuėjo atgal, tarsi generolas būtų vienas iš karališkosios šeimos atstovų.

Tuomet generolas pasisuko į antrąją grupelę, taip pat iš trijų asmenų, kuriuos kartu su generolu siejo tik vienas bendras dalykas.

Trys vietiniai, apsirengę ilgomis, lengvomis, baltomis tunikomis ir avintys baltas šlepetes, kantriai laukė, kol ponas Raselis generalgubernatoriaus vardu formaliai priims ir pasveikins naujai atvykusiuosius. Vyriausiasis žengtelėjo priekin.

– Namaste[6], generole Sahibai, – žemai linktelėdamas pasisveikino vyriškis.

Generolas nepaspaudė rankos aukštam karininkui, nepasisveikino. Be jokių įžangų paklausė:

– Ar gavote man virves, Kumarai?

– Taip, generole Sahibai, padarėme viską, ką nurodėte laiške. Galiu neabejodamas pranešti, jog liksite išties patenkintas.

– Įvertinsiu tai, Kumarai, bet tik po to, kai apžiūrėsiu prekes.

– Žinoma, generole, – atsiliepė indas ir dar kartelį linktelėjo. – Malonėkite sekti paskui mane.

Kumaras su dviem tėvynainiais palydėjo generolą keliu, kurį supo minios žmonių, aplink stovėjo tvarkingai išrikiuotos rikšos, įvairiausi dviračiai, greitkelio viduriu ramiai gromuliuodamos vaikštinėjo karvės. Generolas praėjo pro triukšmingą, judrią minią, kuri sulig kiekvienu žingsniu prasiskirdavo tarsi Briusas būtų Raudonąja jūra žengiantis Mozė. Džordžas sekė paskui savo vadą, nekantraudamas sužinoti, kas laukia toliau. Tuo pat metu bandė susivokti aplink sklindančių garsų visumoje: gatvės buvo sausakimšos nuo prekeivių, siūlančių pačius įvairiausius egzotiškus gaminius, pradedant Heinz keptomis pupelėmis, cigaretėmis, Swan Vesta degtukais, baigiant Tizerio buteliais ir Eveready baterijomis. Jis mandagiai atsisakydavo kiekvieno naujo pasiūlymo, kuriais užversdavo energija trykštantys vietiniai gyventojai, ne dėl to, jog nenorėjo nieko pirkti – siaubą kėlė gerokai didesnis elgetų nei prekybininkų skaičius. Dabar Džordžas suprato, kodėl šie žmonės į Gandį žvelgė tarsi į kokį pranašą – britai vis dar persekiojo Mahatmą, lyg šis būtų nusikaltėlis. Kai grįš atgal, turės tiek daug papasakoti penketukui...

Generolas žingsniavo toliau, nekreipdamas dėmesio ištiestų rankų minią ir pasikartojančius verksmus: Pają! Pają! Pają! Vyriausiasis kariuomenės vadas palydėjo juos ligi aikštės, kuri buvo tokia sausakimša, tarsi prie pagrindinės pakylos vyktų masinis mitingas, tik skirtumas buvo jog kalbėjo visi ir nė vienas nesiklausė. Aikštę supo neužbaigti betoniniai statiniai. Smalsuoliai ir neturintys užsiėmimo būriavosi viršutiniuosiuose aukštuose, tikėdamiesi aiškiau išvysti, kas vyksta apačioje. Kaip tik tuo metu Džordžo akys pirmą kartą užkliuvo už to, ką generolas vadino „prekiavimu“.

Dulkėtame, saulės išdegintame plote stovėjo daugiau nei šimtas mulų, laukiančių apžiūros. Už jų – didžiulis būrys nešikų.

Džordžas atsistojo nuošaliau ir stebėjo, kaip generolas apžiūri gyvulius, minia sekė kiekvieną jo judesį. Pirmiausia pradėjo nuo kojų ir dantų, net atsisėdo ant kelių, kad galėtų įvertinti jų tvirtumą. Du iš jų nuo per didelio svorio suglebo ant žemės. Prireikė beveik valandos, kol išsirinko septyniasdešimt gyvulių, kurie, jo nuomone, atitiko apžiūros reikalavimus.

Vėliau generolas tą patį atliko su ilgomis eilėmis tyliai stovinčių nešikų. Pirmiausia jis nuodugniai apžiūrėjo jų kojas, dantis ir, Džordžo nuostabai, net pabandė užsišokti ant kelių nugarų. Kaip ir gyvuliai, taip ir keli nešikai, neatlaikę generolo kūno svorio, nugriuvo ant žemės. Nepaisant sunkios atrankos, besibaigiant antrai valandai jis jau buvo išrinkęs šešiasdešimt du nešikus, kuriuos priskyrė prie neseniai išrinktų septyniasdešimties mulų.

Nors Džordžas ir tebuvo stebėtojas, spėjo suprakaituoti nuo galvos iki pat kojų pirštų, o generolas, atrodo, pajėgė susitvarkyti su bet kuo, net alinančiu karščiu.

Kai apžiūra buvo pagaliau baigta, Kumaras žengtelėjo priekin ir išrankiam klientui pristatė du virėjus bei keturis pagalbinius darbininkus. Pamačius, kad generolas nesiruošia šokti ant šių vyrų nugarų, Džordžui kaipmat palengvėjo. Bet Briusas vis tiek patikrino jų kojas ir dantis.

Po apžiūros generolas pasisuko į Kumarą ir tarė:

– Pasirūpink, kad kiekvienas mulas ir kulis rytoj, šeštą valandą ryto, jau lauktų prieplaukoje. Jei visi bus laiku ir tvarkingai išsirikiavę, gausi penkiasdešimt rupijų.

Kumaras linktelėjo ir nusišypsojo. Džordžas suprato, kad jam reikia voko. Generolas jį atplėšė, išėmė penkiasdešimties rupijų banknotą ir įdavė kariuomenės vadui kaip įrodymą, kad sandėris išties galiojantis.

– Ir pranešk jiems, Kumarai, – pridūrė jis, rodydamas į nešikus, – kad kiekvieną savaitę gaus po dešimt rupijų. Visi, kurie vis dar išliks su mumis, kai po trijų mėnesių keliausime atgal į laivą, gaus papildomą dvidešimties rupijų premiją.

– Labai dosnu, generole, išties labai dosnu, – lenkdamasis dar žemiau gyrė Kumaras.

– Ar sugebėsi išpildyti kitus mano prašymus? – paklausė generolas, atiduodamas voką atgal Džordžui į rankas.

– Taip, generole Sahibai, – patikino kariuomenės vadas su dar platesne šypsena veide.

Vienas iš dviejų už Kumaro stovėjusių vyriškių priėjo arčiau, atsistojo priešais generolą ir nusiavė šlepetes. Džordžas nekantraudamas bandė spėlioti, kas nutiks toliau. Generolas iš šortų kišenės išsitraukė juostelę ir pradėjo matuoti jaunuolį nuo galvos ligi pat basų kojų.

– Manau, žinote, – džiaugdamasis įsiterpė Kumaras, – jog berniukas yra kaip tik šešių pėdų.

– Taip, bet argi jis supranta, kas jo laukia?

– Jis puikiai tą supranta, generole Sahibai. Tiesą pasakius, pastaruosius mėnesius jis intensyviai tam ruošėsi.

– Džiaugiuosi tai girdėdamas, – pasakė Briusas. – Jei jis bus tinkamas, mokėsime dvidešimt rupijų per savaitę, o sugrįžusiesiems į bazinę stovyklą bus įteikta papildoma penkiasdešimties rupijų premija.

Vyriausiasis kariuomenės vadas dar kartelį linktelėjo.

Džordžas jau ruošėsi paklausti, kam ekspedicijai reikia kaip tik šešių pėdų aukščio jaunuolių, kai generolas parodė į žemą, kresną jaunuolį azijietiškais bruožais, stovintį trijulės gale ir nė karto nepratarusį žodžio.

– Kas jis toks?

Jaunuolis žengtelėjo arčiau Kumaro ir jam net nespėjus pristatyti prabilo pirmasis:

– Aš esu kalnų vedlys Njima, generole. Būsiu jūsų asmeninis vertėjas, kai pasieksite Himalajus, būsiu jūsų vedlys.

– Dvidešimt rupijų per savaitę, – pranešė generolas ir užbaigęs reikalus ramiai išžingsniavo iš aikštės.

Džordžą visad pralinksmindavo faktas, kad nesvarbu, kada generolas pradės kažkur eiti, visi seks paskui jį. Galiausiai pats padarė išvadą, kad tikriausiai dėl to britai laimėjo gerokai daugiau karų nei pralaimėjo. Prireikė net kelių minučių, kol Džordžas pajėgė pasivyti generolą, nes minia vis dar aklai jį sekė tikėdamasi pasipelnyti iš jo dosnumo. Pagaliau prisiartinus prie jo Briusas tarė:

– Niekada nesusidraugauk su vietiniais. Ilgose kelionėse to pradėsi gailėtis.

Daugiau neištarė nė žodžio, kol po dvidešimties minučių nepasiekė ekipažo, laukiančio išvykimo į Palace viešbutį. Persekiojantis būrys liko kažkur užnugaryje. Kai generolas žengė takeliu per išpuoselėtą sodą, Džordžas pamatė trečią svečius priimsiančią grupelę, stoviniuojančią ant viršutiniojo laiptelio. Pagalvojo, jog jie ten tikriausiai laukė pakankamai ilgai...

Generolas netikėtai sustojo priešais save išvydęs jauną gražią moterį, vilkinčią juoda suknele ir auksiniu sariu. Kairėje rankoje ji laikė mažą dubenėlį su saldžiai kvepiančių žolelių milteliais. Smilių įmerkusi į miltelius, mergina lengvai jį spustelėjo generolui ant kaktos palikdama skiriamąjį pagarbos ženklą. Tada ji žengtelėjo atgal ir vietoje jos prisiartino antroji mergina, taip pat vilkinti tradicine suknele. Ji generolui ant galvos uždėjo gėlių vainiką. Briusas linktelėjo ir padėkojo merginoms.

Ceremonijai pasibaigus, puošniai apsirengęs vyriškis, vilkintis juodu apsiaustu ir šviesiomis dryžuotomis kelnėmis, priėjo arčiau.

– Sveiki sugrįžę į Palace viešbutį, generole Briusai, – pasveikino jis. – Apgyvendinau jūsų komandą pietiniame korpuse, su vaizdu į vandenyną, jūsų įprastinis liuksas taip pat paruoštas, – vyriškis atsistojo šone ir leido svečiams įeiti vidun.

– Ačiū, pone Kanai, – padėkojo generolas ir pro registratūrą nuėjo link lifto, kurį, kaip suprato išvydęs, personalas laikė atidarytą specialiai jam.

Džordžas nusekė paskui jį ir pasiekus paskutinį aukštą jis koridoriaus gale pirmiausia išvydo Somervelį ir Nortoną, vilkinčius chalatais. Jis nusišypsojo draugams ir pamojavęs leido suprasti, kad prie jų prisijungs jau po kelių minučių.

– Generole, – prabilo Džordžas, – manau, tai gali būti mūsų paskutinis maudymasis per ateinančius tris mėnesius.

– Kalbėk už save, Melori, – atšovė Briusas, kai ponas Kanas atidarė duris į jo karalienės Viktorijos liuksą.

Džordžas tą pačią akimirką suprato, kodėl RGS nusprendė šį mažą, storą, į pensiją išėjusį vyriškį paskirti vyriausiąja galva ir kodėl jis visad buvo visa galva aukščiau už likusiuosius.

_______________