Be penkių minučių devynios Džordžas atvažiavo į Vakarų 64-ąją gatvę ir pabeldė į paradines rausvo smiltakmenio duris. Jas kaipmat atidarė ilgu juodu fraku vilkintis ir baltą kaklaraištį ryšintis vyresnysis liokajus.
– Labas vakaras, pone. Ponia Harington jau laukia jūsų.
Vyriškis Džordžą palydėjo iki svetainės, kurioje prie židinio, virš kurio kabėjo Bonardo paveikslas, vaizduojantis nuogą moterį, lipančią iš vonios, stovėjo ponia Harington. Ji vilkėjo ryškiai raudoną šilko suknelę, kuri buvo gerokai aukščiau virš kelių. Nesimatė jokio sužadėtuvių ar vestuvių žiedo, nors ant kaklo žėrėjo deimantinis vėrinys su tokia pat apyranke.
– Ačiū, Davkinsai, – padėkojo ponia Harington. – Tiek ir tenorėjau. Šįvakar tavęs daugiau neprireiks, – tarė ji liokajui dar nepasiekus durų.
– Kaip pageidausite, ponia, – atsakė vyriškis ir prieš uždarydamas duris mandagiai linktelėjo.
Džordžas galėjo prisiekti, kad išgirdo, kaip spynoje pasisuka raktas.
– Prisėsk, Džordžai, – pasiūlė ponia Harington, rodydama jam link sofos. – Leisk tau įpilti išgerti. Ko pageidautum?
– Manau, paprašysiu apelsinų sulčių.
– Jokiu būdu, – atsakė ponia Harington. Ji nuėjo iki kito kambario galo, palietė odinį Sunkūs laikai viršelį, ir knygų spinta kaipmat virto baru.
– Škotiško viskio su soda? – pasiūlė ji.
– Galbūt kai ko apie mane nežinote? – šypsodamasis atsakė Džordžas.
– Vieno ar dviejų dalykų, – pasakė ponia Harington, sėsdamasi ant sofos šalia jo. Pakilusi suknelė apnuogino jos kojas. – Bet turint šiek tiek laiko, manau, sugebėsiu pasitaisyti.
Džordžas nervingai pasitaisė kaklaraištį.
– O dabar sakyk, Džordžai, kaip mano maža parama gali padėti kitai tavo ekspedicijai?
– Tiesą pasakius, ponia Harington, – gurkštelėjęs viskio, kuris net buvo jo mėgstamiausios rūšies, pradėjo Džordžas, – mums svarbus kiekvienas pensas. Pirmojo turo metu supratome, kad nebuvome tinkamai pasiruošę. Tokią pat problemą turėjo ir kapitonas Skotas, kurio kelionė į Pietų ašigalį pasibaigė jo ir visos poliarinės grupės žūtimi. Nenoriu taip rizikuoti su savo vyrais.
– Tu toks rimtas, Džordžai, – pagyrė ponia Harington, palinkusi prie jo arčiau ir paplekšnojusi per šlaunį.
– Tai rimtas reikalas, ponia Harington.
– Vadink mane Estele, – pasiūlė ji ir sukryžiavo kojas. Iš po suknelės pasirodė juodų kojinių kraštelis. – Ar manai, kad kitą kartą pavyks pasiekti viršūnę?
– Tikėtina, tačiau visuomet reikia bent šiek tiek sėkmės, – atsakė Džordžas. – Oras irgi labai svarbus. Jei pavyks sulaukti dviejų ar trijų giedrų dienų be jokio vėjo, jau yra galimybių. Tačiau kai jau maniau, jog išaušo mano metas, deja, užklupo nelaimė.
– Tikiuosi, išbandžius manąją galimybę, neištiks nelaimė? – tarstelėjo ponia Harington. Dabar jos ranka ramiai ilsėjosi ant Džordžo šlaunies. Jis pažvelgė į trumpą jos suknelę ir nusprendė, kad atėjo metas surasti išsigelbėjimo maršrutą. – Nereikia nervintis, Džordžai. Tai tik vienas mažas nuotykis, apie kurį nebūtina kam nors žinoti, jis tikrai neprivalo baigtis nelaime.
Džordžas jau ruošėsi atsistoti ir išeiti, tačiau ponia Harington pridūrė:
– Kai stovėsi ant kalno viršūnės, Džordžai, o esu tikra, taip ir bus, prisiminsi mane.
Ji užkišo ranką už rankovės ir ištraukė popieriaus lapą, kurį išlankstė ir padėjo ant stalo priešais save. Džordžas pažvelgė į čekį, ant kurio buvo parašyta: Mokėti: Karališkajai geografijos draugijai, 10000$. Jis pagalvojo apie poną Hinksą ir liko savo vietoje.
– O dabar apsvarstyk viską, Džordžai, o aš tuo metu persirengsiu mažiau formaliais rūbais. Kol manęs nebus, įsipilk išgerti. Aš norėčiau džino su toniku, – pridūrė ji, išeidama iš kambario.
Džordžas pakėlė čekį ir jau ruošėsi įsidėti jį į piniginę, kai tarp dviejų dolerių kupiūrų išvydo mažytę nuotrauką. Rūta ją padarė per medaus mėnesį, ir Džordžas ją visad vežiodavosi su savimi į keliones. Jis nusišypsojo, įdėjo nuotrauką atgal į piniginę ir perplėšė čekį perpus. Tada tyliai nuėjo prie durų, norėdamas įsitikinti, kad jos tikrai užrakintos. Kaip apmaudu, kad RGS į Amerikos turą neišsiuntė Finčo, dingtelėjo Džordžui, nes tada draugijos fonas tikrai būtų padidėjęs dešimčia tūkstančių dolerių, o ponia Harington net jaustųsi, jog investavo itin palankiai.
Džordžas perėjo per kambarį, atrakino palangės skląstį ir lėtai atidarė langą. Iškišo galvą norėdamas numatyti tinkamiausią kelią. Nudžiugo išvydęs, kad pastato fasadas buvo sukonstruotas iš didelių, vienodai sumontuotų nelygių plokščio akmens luitų. Jis perlipo per palangę ant atbrailos ir pradėjo lėtai leistis žemyn. Likus penkioms pėdoms iki žemės, nušoko ant takelio ir perėjo per gatvę. Puikiai žinojo, jog alpinistui niekada nedera atsisukti atgal, bet negalėjo susilaikyti ir išvydo pikantišką vaizdelį. Ten, prie viršutiniajame aukšte praviro lango, stovėjo graži moteris, vilkinti tik chalatu, kuris paliko šiek tiek vietos fantazijai.
– Prakeikimas, – nusikeikė Džordžas prisiminęs, kad nenupirko Rūtai jokios dovanos.
‹•›
Rūta švelniai pabeldė į Tito gatvės trisdešimt septinto namo duris. Po kelių minučių jas atidarė tarnaitė, kuri tūptelėjo ir pasisveikino:
– Labas rytas, ponia Melor. Malonėkite sekti paskui mane.
Įėjusi į svetainę Rūta pamatė namų šeimininkę, stovinčią priešais židinį ir žiūrinčią į vyro, artėjančio link Pietų ašigalio, paveikslą. Ji vilkėjo paprastą juodą, ilgą suknelę, buvo be makiažo ir papuošalų, tik mūvėjo sužadėtuvių ir vestuvių žiedus.
– Labai malonu pagaliau su jumis susipažinti, ponia Melor, – prabilo Kotryna Skot, kai moterys paspaudė viena kitai ranką. – Prašau, prisėskite priešais židinį, – pridūrė ji, lydėdama viešnią prie patogaus krėslo.
– Išties malonu, kad sutikote su manimi pasikalbėti, – padėkojo Rūta.
Kai ji atsisėdo, vėl pasirodė tarnaitė, šįkart nešina sidabriniu padėklu su arbata ir pyragaičiais, kurį padėjo ant stalo priešais šeimininkę.
– Gali mus palikti, Mile, – tarė kapitono Skoto žmona. – Nenorėčiau, kad kas mane trukdytų.
– Žinoma, mano ponia, – sutiko tarnaitė ir išeidama iš kambario tyliai uždarė duris.
– Indiškos ar kiniškos arbatos, ponia Melori?
– Indiškos.
– Pieno ir cukraus?
– Tik pieno, – nusišypsojo Rūta.
Ponia Skot, pabaigusi mažąją ceremoniją, padavė Rūtai arbatos puodelį.
– Mane suintrigavo jūsų laiškas, – pradėjo ji. – Rašėte, kad norite su manimi aptarti asmeninį klausimą.
– Taip, – patvirtino Rūta. – Man reikia jūsų patarimo.
Šeimininkė linktelėjo, o tada šiltai nusišypsojo.
– Mano vyras, – pradėjo Rūta, – šiuo metu skaito paskaitas Jungtinėse Amerikos Valstijose ir netrukus turėtų grįžti. Nors jis man jau kelis kartus minėjo, kad nebenori vadovauti kitai RGS ekspedicijai į Everestą, neabejoju, jog kaip tik to trokšta.
– O ką jūs pati manote apie jo sugrįžimą į Himalajus?
– Po ilgo buvimo kare, vėliau ekspedicijos į Everestą ir galiausiai turo po Ameriką tikrai nebenoriu, kad jis vėl išvyktų šešiems mėnesiams.
– Puikiai tave suprantu, mieloji. Konas buvo lygiai toks pat – tarsi vaikas, negalintis nusėdėti toje pačioje vietoje daugiau nei kelis mėnesius.
– Ar jis kada nors domėjosi, ką jūs iš tikrųjų jaučiate?
– Nuolatos, bet žinojau, jog tenori išgirsti nuraminimą, tad sakydavau tai, ką jis norėjo girdėti, teigdama, jog tikiu, kad jis elgiasi teisingai.
– O tikėjote?
– Ne visada, – atsidusdama prisipažino vyresnioji moteris. – Bet kad ir kaip trokšdavau, kad jis liktų namuose ir gyventų normalų gyvenimą, žinojau, jog tai niekada nebus įmanoma, nes kaip ir jūsų vyras, ponia Melori, Konas nebuvo normalus žmogus.
– Tikriausiai dabar gailitės, kad niekad jam nesakėte, ką jaučiate?
– Ne, ponia Melori, nesigailiu. Būčiau mieliau praleidusi kelerius metus su vienu laimingiausių vyrų žemėje, nei keturiasdešimt metų su tuo, kuris visą laiką galvos, jog neleidau jam įgyvendinti svajonių.
Rūta stengėsi susikaupti.
– Galiu susitaikyti su mintimi, kad be Džordžo teks išbūti dar šešis mėnesius, – ji nutilo. – Bet tik ne visą gyvenimą...
– Niekas jūsų nesupras geriau nei aš. Bet jūsų vyras nėra paprastas žmogus, ir esu tikra, jog prieš sutikdama tapti jo žmona jūs žinojote apie jo svarbiausią ambiciją.
– Taip, žinojau, bet...
– Tuomet jūs negalite stoti skersai jo likimo kelio. Jei jis pamatys kitą mirtingąjį, įgyvendinusį jo svajonę, manau, kaip tik jūs dėl to gailėsitės visą likusį gyvenimą.
– Bet negi mano likimas turi būti vien tik laukimas ir gyvenimas be jo? – nenusileido Rūta. – Jei tik jis žinotų, kaip jį dievinu...
– Galiu užtikrinti, jis žino, ponia Melori, kitaip jūs nebūtumėt norėjusi su manimi susitikti. Ir kaip tik dėl to, kad jis žino, privalėsit įtikinti savo vyrą, jog manote, kad jo pareiga yra vadovauti tai ekspedicijai. O tada, mieloji, teliks melstis, kad jis saugiai grįžtų namo.
Rūta pakėlė galvą, veidu riedėjo ašaros.
– Bet jūsų vyras taip ir negrįžo...
– Jei galėčiau atsukti laikrodį atgal, – pasigirdo tylus atsakymas, – ir Konas manęs paklaustų: „Ar neprieštarauji, kad ir vėl išvykstu?“, aš vis tiek atsakyčiau tą patį, ką ir prieš trylika metų, vieną mėnesį ir šešias dienas; „Ne, mielasis, žinoma, neprieštarauju. Tik šįkart nepamiršk pasiimti šiltų vilnonių kojinių.“
‹•›
Šeštą valandą ryto Džordžas jau stovėjo pasiruošęs ir susidėjęs daiktus. Išsiregistruojant iš viešbučio jis nenustebo, kad Kedikas paliko neapmokėtą sąskaitą. Tik džiaugėsi, kad paskutinę naktį praleido vienvietyje kambaryje svečių namuose, o ne Waldorfo prezidentiniame liukse.
Kai Džordžas išėjo į gatvę, nesusistabdė taksi dėl kelių priežasčių. Pasukęs link keturiasdešimt trečio kvartalo su lagaminais abiejose rankose jis stengėsi neatsitrenkti į vietinius, lėtai judančius knibždančiose Manhatano džiunglėse.
Kai po geros valandos Džordžas pagaliau pasiekė prieplauką, išvydo besišypsantį Kediką, stovintį prie tiltelio į laivą ir rūkantį cigarą.
– Kai pasieksi viršukalnę, Džordžai, paskambink, tai galėtų būti lemiamas argumentas.
– Ačiū, Li, – atsakė Džordžas ir kelioms sekundėms nutilo, – už nepamirštamą laiką, – pridūrė galiausiai.
– Buvo malonu, – tiesdamas ranką tarė Kedikas. – Džiaugiuosi, kad galėjau tau padėti.
Džordžas paspaudė jam ranką ir jau buvo belipąs į laivą, kai Kedikas sušuko įkandin:
– Ei, neišplauk be jo.
Rankose jis laikė voką.
– Tai tavo pelno dalis, drauguži, – pasakė jis, bandydamas pamėgdžioti anglišką Džordžo tarseną. – Penkiasdešimt procentų, kaip ir tarėmės.
– Ačiū, – padėkojo Džordžas, kišdamas voką į vidinę švarko kišenę. Tikrai nenorėjo jo atplėšti prie Kediko.
Kai pagaliau rado savo gultą, nenustebo, kad jis – ketvirtosios klasės kajutėje, keturiais aukštais žemiau pagrindinio denio, o šia kajute, kuri buvo ne ką didesnė už jo palapinę, teks dalytis dar su trimis žmonėmis. Išgirdęs rūko sireną, reiškiančią jų išvykimą, tuoj liovėsi pakavęs daiktus ir skubiai pakilo ant denio, kad galėtų stebėti, kaip laivas išplaukia iš uosto.
Jis kaip įprastai palinko per turėklus ir pažvelgė žemyn į prieplauką: draugai ir šeimos nariai atsisveikindami mojavo esantiems laive. Jis nesivargino minioje ieškoti Kediko, nes žinojo, jog jo dar ilgai nesutiks. Džordžas stebėjo, kaip milžiniški dangoraižiai palengva tampa vis mažesni, mažesni, o kai galiausiai nebesimatė Laisvės statulos, jis nusprendė, kad metas grįžti į realybę.
Iš švarko kišenės išsitraukė voką, atplėšė jį ir išlankstė čekį. Mokėti: Karališkajai geografijos draugijai, 48 $. Džordžas nusišypsojo ir trumpai prisiminė Estelę, bet labai trumpai.