1922 m. birželio 16-oji
Brangioji Rūta,
Jau mėnesį laiko praleidome ieškodami maršruto, kuriuo eidami atsidurtume anapus Rongbuko ledyno, ir labai nusiminiau, kai vedlys priminė, jog artėja musonų sezonas ir netrukus neliks nieko kita, tik grįžti atgal į bazinę stovyklą ir keliauti į Angliją.
Tačiau šiandien įvyko persilaužimas, kai Moršedas aptiko maršrutą, vedantį už Rongbuko ledyno, kuris eina pro Changtse ir kitą šiaurinės perėjos dalį. Taigi Somervelis, Nortonas bei Moršedas grįš rytoj ir praneš, ar įmanoma nakvoti palapinėse šiaurinės perėjos viršuje, kur iki viršūnės bus likę apie šeši tūkstančiai pėdų. Aišku, jei jie ras pakankamai didelę vietą palapinei pastatyti ir atlaikys vėją, kuris jau pradėjo ten siausti.
Jei viskas pavyks, kitą dieną Somervelis su Nortonu pirmą kartą bandys pakilti šiek tiek aukščiau, link viršūnės. Žinau, šeši tūkstančiai pėdų neatrodo daug, net girdėjau, kaip Hinksas komitetui sakė, jog tai ne ką aukščiau nei Ben Nevis. Bet Ben Nevyje nėra neįveikiamų ledo luitų ir temperatūros, kuri nukrinta iki 40 laipsnių šalčio; nėra ir vėjo, kuriam pučiant keturi sunkūs žingsniai atitinka tik vieną normalų žingsnį pirmyn. Ir be viso to, mes kvėpuojame tik trečdaliu deguonies, kuriuo tu mėgaujiesi Saryje. Net neabejoju, kad leidimasis žemyn bus dar pavojingesnis. Negalime rizikuoti tik dėl to, kad Hinksas galėtų pranešti komitetui, jog vienas mūsų įkopė šį aukštį, kuriame dar niekas lig šiol nėra buvęs.
Keli nariai sunkiai pakelia aukščio skirtumus, kai kuriuos apakino sniegas, o blogiausia tai, jog keletui nušalo kai kurios kūno vietos. Moršedas neteko kelių rankos pirštų ir didžiojo kojos piršto. Jei būtų pasiekęs viršūnę ir tik tada juos nušalęs, būtų ne taip gaila, tačiau dabar, šiaurinėje perėjoje? Jei Nortonui ir Somerveliui nepavyks pasiekti viršūnės, tą padaryti pabandysiu kartu su Finču ir Odeliu. Jei viskas pasiseks, namo grįšiu dar prieš tau perskaitant šį laišką. Tiesą pasakius, net tikiuosi grįžti gerokai anksčiau.
Jaučiu, jog mudu su Finču būsime vieninteliai, miegosiantys mažutėje palapinėje dvidešimt septynių tūkstančių pėdų aukštyje virš jūros lygio, nors yra dar vienas narys, kuris lygiai taip pat sparčiai ir energingai kopė su mumis lig šiol.
Mieloji, rašydamas šį laišką, vis pažvelgiu į tavo nuotrauką, padėtą šalimais, ir...
Rūta dar kartelį atsitūpė prie dukrų ant kilimo ir pamatė, jog Klerė jau tvirtai laiko pirštą, įbestą ties šiaurine perėja.
‹•›
– Jie jau turėjo grįžti prieš valandą.
Odelis nepratarė nė žodžio, nors žinojo, kad Džordžas teisus. Jie stovėjo lauke ir žvelgė į kalną tikėdamiesi netoliese išvysti Nortoną, Somervelį ir Moršedą.
Jei Nortonas su Somerveliu būtų pasiekę viršūnę, Džordžas net gailėtųsi, nors Rūtai pažadėjo, kad nelips su pirmąja komanda.
Džordžas dar kartelį pažvelgė į laikrodį ir nustatė, jog ilgiau laukti nebegalima. Atsisuko į komandos narius, baimingai žvelgiančius aukštyn į kalną.
– Jūs teisūs, metas išvykti paieškos grupei. Kas keliaus kartu su manimi?
Kaipmat pakilo kelios rankos.
Po kelių minučių Džordžas, Finčas, Odelis ir vedlys Njima jau stovėjo pasiruošę keliauti. Džordžas netaręs nė žodžio pradėjo kopti. Smarkus šaltas vėjas be gailesčio pustė sniegą ir tarsi plėšė jų odą, apdengdamas ją plonu sniego sluoksniu, kuris akimirksniu sušaldavo ant jų išdžiūvusių žandų.
Džordžui dar niekada neteko matyti labiau užsispyrusio ir piktesnio priešo, tad puikiai suprato, jog niekam tikrai nepavyks praleisti nakties tokiomis oro sąlygomis. Jie privalėjo rasti komandos narius.
– Beprotybė! Ne kas kita, tik beprotybė! – siaučiant stipriam vėjui sušuko jis, bet vėtra nekreipė į jį dėmesio ir pūtė toliau.
Po daugiau nei dviejų valandų, išgyventų sunkiausiomis sąlygomis, kokias tik Džordžui kada teko patirti, jie vos galėjo pastatyti vieną koją šalia kitos. Jau ruošėsi duoti įsakymą grįžti atgal į stovyklą, kai išgirdo Finčą šaukiant:
– Matau tris aveles, nerandančias kelio namo! Bee, bee, bee!
Virš jų, beveik neįžiūrimai uolėtame ir užpustytame fone Džordžas pamatė tris pasiklydusius alpinistus, lėtai besileidžiančius kalnu žemyn. Gelbėjimo komanda visu greičiu pajudėjo link jų. Visi taip norėjo sužinoti, ar Somervelis su Nortonu vis dėlto pasiekė viršūnę, tačiau vyrai buvo tokie išvargę, kad nė vienas nepajėgė to paklausti. Nortonas ranka laikė prispaudęs dešinę ausį, tad Džordžas apglėbė draugą per liemenį ir padėjo nulipti žemyn. Pažvelgė atgal, norėdamas pamatyti už kelių pėdų lipantį Somervelį. Iš veido nepavyko suprasti, ar jų misija buvo sėkminga, ar atvirkščiai – nepavyko. Galiausiai atsisuko į Moršedą, tačiau jo veidas buvo lygiai toks pat neišraiškingas.
Po geros valandos jie pagaliau išvydo bazinę stovyklą. Miglotoje prietemoje Džordžas palydėjo tris alpinistus į didžiąją palapinę, kurioje jau laukė šilti arbatos puodeliai. Vos tik įžengęs į palapinę Nortonas suklupo ant kelių. Gajus Bulokas prišoko prie jo ir apžiūrėjo nušalusią ausį, kuri buvo juoda ir supūliavusi.
Kol Nortonas su Moršedu klūpėjo palei primusą bandydami sušilti, likusieji komandos nariai stovėjo aplink tylėdami ir laukdami, kol bent vienas papasakos naujienas. Pirmasis prabilo Somervelis, tačiau prieš tai kelis kartus gurkštelėjo arbatos su brendžiu.
– Geresnės pradžios nei rytą būti ir negalėjo, pastatėme palapinę penktoje stovykloje, – pradėjo Somervelis. – Tačiau įveikus tūkstantį pėdų patekome į sniego audrą, – pridūrė įkvėpdamas. – Man taip užgulė gerklę, kad vos pajėgiau kvėpuoti, – jis vėl nutilo. – Nortonas keliskart smarkiai trinktelėjo man per nugarą, tai laikinai išsprendė problemą, tačiau netrukus visiškai nebeturėjau jėgų žengti nė vieno žingsnio aukštyn. Nortonas luktelėjo, kol atsigavau, o tada mudu pasukome link šiaurinės perėjos.
Nortonas pratęsė istoriją, o Somervelis išgėrė dar šiek tiek arbatos.
– Tai buvo beviltiška. Šiek tiek pajudėjome aukštyn, bet sniego audra nė kiek nerimo, tad neturėjome jokio kito pasirinkimo, tik grįžti.
– Kokį aukštį pasiekėte? – paklausė Džordžas.
Nortonas padavė jam altimetrą.
– Dvidešimt šeši tūkstančiai aštuoni šimtai penkiasdešimt pėdų, – aiktelėjo Džordžas. – Tai aukščiau nei kada nors kas buvo įlipęs.
Stovintys aplinkui kaipmat pradėjo garsiai ploti.
– Jei būtumėte pasiėmę deguonies, – įsiterpė Finčas. – Galbūt net būtumėt pasiekę viršūnę.
Daugiau niekas nepratarė nė žodžio.
– Apgailestauju, bet skaudės, drauguži, – perspėjo Bulokas imdamas žirkles ir šildydamas jas virš primuso. Tada pasilenkė ir atsargiai pradėjo kirpti dalį Nortono dešinės ausies.
‹•›
Kitą rytą Džordžas atsikėlė šeštą valandą. Iškišo galvą iš palapinės norėdamas pažvelgti į giedrą dangų. Nesimatė jokių galimo vėjo požymių. Finčas su Odeliu sukryžiuotomis kojomis sėdėjo ant žemės ir mėgavosi gausiais pusryčiais.
– Labas rytas, džentelmenai, – pasisveikino Džordžas.
Jis taip troško kuo greičiau pajudėti, kad net paliko nesuvalgytus pusryčius ir jau po dešimties minučių stovėjo pasiruošęs. Bulokas, Moršedas ir Somervelis išlindo iš palapinių norėdami palinkėti geros kloties. Nortonas liko gulėti.
Džordžas paklausė Nortono patarimo, kuriuo maršrutu keliauti, ir kartu su Finču bei Odeliu lėtai pajudėjo link šiaurinės keteros. Nepaisant puikių sąlygų ir nevėjuoto oro, lipti darėsi vis sunkiau, nes sulig kiekvienu žingsniu įkvėpti tekdavo net tris kartus. Finčas ant nugaros vis dėlto prisitvirtino du cilindrus deguonies. Ar jis bus teisus ir taps vieninteliu, pajėgsiančiu kopti aukštyn?
Kelias valandas jie tylėdami vis sunkiau kopė aukštyn. Taip tęsėsi iki pietų, kai vyrai pirmą kartą pajuto ledinio vėjo gūsį, kuris sutiko juos it nelauktus svečius. Po kelių minučių švelnus vėjelis virto stipriu, stabdančiu vėju. Jei Džordžo altimetras nebūtų parodęs, kad iki penktosios stovyklos, įsikūrusios dvidešimt penkių tūkstančių pėdų aukštyje, liko vos šimtas jardų, jis būtų apsisukęs ir keliavęs žemyn.
Šimtui jardų įveikti prireikė geros valandos, per kurią vėjas ir sniegas negailestingai nučaižė kūnus, siautėdami po drabužiais, tarsi ieškotų apnuogintos odos ir bandytų juos nupūsti kalnu žemyn, iš kur ir atvyko. Kai pagaliau pasiekė palapinę, Džordžui teliko melstis, kad iki ryt ryto blogas oras šiek tiek pagerės, kitaip jiems teks grįžti, jei dar nori išgyventi bent kelias naktis. Tiesą pasakius, jis baiminosi, kad visiems užmigus jie gali mirtinai sušalti.
Trys vyriškiai pagaliau atsigulė. Džordžas pastebėjo, kad nuo kvėpavimo susikaupusi drėgmė kaipmat užšalo į varveklius, pakibusius ant palapinės stogo tarsi banketų salės šviestuvai. Finčas kiekvienąkart vis patikrindavo, ar visi neįkainojami deguonies cilindrai vis dar toje pačioje vietoje, o Džordžas nusprendė parašyti Rūtai.
1922 m. birželio 19-oji
Brangioji Rūta,
Vakar trys drąsuoliai iškeliavo trokšdami pasiekti viršūnę ir vienas jų, Nortonas, pasiekė net 26850 pėdų aukštį. Tačiau vėliau juos nugalėjo išsekimas ir galiausiai teko grįžti atgal, Nortonas nušalo dalį ausies. Šiąnakt jis miega žinodamas, kad buvo aukščiau nei kada koks žmogus yra pakilęs.
Rytoj trys iš mūsų bandys sekti jų pėdomis ir kas žino, gal kuris vienas net...
– Po to, ką šiandien išgyvenome, Melori, dabar jau turbūt tikrai apsisprendei dėl deguonies naudojimo rytoj?
– Ne, – atsakė Džordžas, padėdamas rašiklį ant žemės. – Esu pasiryžęs įveikti viršukalnę be jokių dirbtinių ir pagalbinių priemonių.
– Tačiau tavo rankų darbo batai taip pat yra dirbtinė priemonė, – priminė Finčas. – Ir kumštinės pirštinės, kurias pasiuvo žmona. Net cukrus tavo kavoje yra pagalbinė priemonė. Tiesą pasakius, vienintelis natūralus dalykas yra mūsų partneris, – tarė jis žvelgdamas į miegantį Odelį.
– Ir ką pasirinktum į jo vietą? Nortoną ar Somervelį?
– Nė vieno, – atsakė Finčas. – Nors jie abu velniškai geri alpinistai. Bet jau nuo pat pradžios mane įtikinai, kad galutiniam lipimui reikia pasirinkti asmenį, kuris geriausiai prisitaikys prie tokių klimato pokyčių. Mudu puikiai žinome, kas jis toks.
– Njima, – tyliai spėjo Džordžas.
– Yra dar viena priežastis, dėl kurios turėtum pakviesti jį kopti su mumis, ir net neabejoju, jei būčiau ekspedicijos vadas, būčiau jau senai tą padaręs.
– Ir kokia gi priežastis?
– Malonumas matyti Hinkso veidą, kai jis gaus Everesto komiteto pranešimą, kuriame bus rašoma, jog pirmieji Everesto viršūnę pasiekė australas ir Himalajų kalnų vedlys.
– To niekada nebus, – atkirto Džordžas.
– Kodėl gi ne? – nustebo Finčas.
– Todėl, kad Hinksas komitetui praneš, jog pirmasis viršukalnę įveikė anglas, – Džordžas kandžiai šyptelėjo Finčui. – Bet nematau jokių kliūčių australui ir vedliui tai padaryti netolimoje ateityje, – jis pakėlė rašiklį. – O dabar eik miegoti, Finčai. Turiu pabaigti laišką.
Džordžas plunksnos smaigaliu vėl pradėjo rašyti ant lapo, tačiau nesimatė nė vieno žodžio – užšalo rašalas.
‹•›
Išaušus penktai valandai ryto trys vyrai išlindo iš savo miegmaišių. Džordžas pirmas išėjo iš palapinės ir nudžiugo išvydęs giedrą, mėlyną dangų – spalvas, kurios būtų labai nudžiuginusios J. M. V. Ternerį, nors šiam garsiam menininkui ir tektų pirmiausia įveikti dvidešimt penkių tūkstančių pėdų aukštį, kad galėtų nutapyti norimą sceną. Pūtė silpnas vėjelis. Džordžas pažvelgė aukštyn, plaučius kaipmat užplūdo šaltas rytinis oras. Vos keturi tūkstančiai pėdų.
– Taip arti... – tarė jis, kai Finčas išlindo iš palapinės. Ant nugaros kabėjo trisdešimt dviejų svarų sunkumo deguonies cilindrai. Jis taip pat pažvelgė aukštyn ir palaimingai sudavė sau į krūtinę.
– Ša, – ramino Džordžas. – Juk nenorime jos pabudinti. Leiskime jai snausti ir pabandykime nustebinti.
– Tai beveik kaip moters išdavystė, – šyptelėdamas atsakė Finčas.
Džordžas pradėjo vaikščioti pirmyn atgal, nekantravo sulaukti vėluojančio Odelio.
– Atleiskit, kad priverčiau jus laukti, draugužiai, – atsiprašė staiga iš palapinės išlindęs apsimiegojęs Odelis. – Niekaip negalėjau rasti savo pirštinės.
Nė vienas jų neparodė užuojautos.
Netrukus visi susirišo saugos virve, Džordžas buvo pasiruošęs lipti pirmas, už jo Finčas, paskutinis turėjo kopti Odelis.
– Sėkmės, džentelmenai, – palinkėjo Džordžas. – Atėjo metas ir mums bandyti įtikti damai.
– Tikiuosi, ji nenumes savo nosinaitės tiesiai mums prieš nosis, – įsiterpė Finčas, atsukdamas vieno cilindro vožtuvą ir įsikišdamas į burną kandiklį.
Džordžui užteko palipti kelis metrus, kai suprato, jog šis lipimas bus kitoks, nei iki tol buvę. Nesvarbu, kokią viršūnę yra bandęs pasiekti, visada rasdavo kur sustoti ir pailsėti. Tačiau čia net negalėjo kilti minčių apie atokvėpį. Net menkiausias judesys prilygo tokiam nuovargiui, koks jaučiamas įveikus šimto jardų distanciją, nors greitis ir prilygo vėžliui.
Bandė negalvoti apie Finčą, krutantį vos už kelių žingsnių nuo jo ir su pasitenkinimu naudojantį deguonies atsargas. Negi jis išties įrodys, kad jie visi klydo? Džordžas stengėsi iš paskutiniųjų, tačiau sulig kiekvienu judesiu kvėpavimas darėsi vis sunkesnis. Pastaruosius septynis mėnesius jis praktikavo specialių gilaus kvėpavimo būdą, kai įtraukus orą per nosį jis per keturias sekundes užpildo krūtinę, o tada lėtai per keturias sekundes išpučiamas pro burną. Dabar dvidešimt penkių tūkstančių pėdų aukštyje jis pagaliau turėjo galimybę išbandyti šį metodą. Pažvelgė atgal norėdamas pamatyti Finčą, kuris nors ir nešinas trisdešimt dviejų svarų cilindrais vis dar atrodė atsipalaidavęs ir ramus. Jei viršūnę pasieks abu, negali būti jokių abejonių, kuris nugalės.
Džordžas colis po colio, žingsnis po žingsnio nesustodamas krutėjo aukštyn, kol galiausiai priešais save išvydo Nortono Barberio šaliką, kuris buvo paliktas kaip ženklas, žymintis naująjį, dabar jau senąjį, rekordinį aukštį bet kuriam pasaulio alpinistui. Džordžas pažvelgė atgal – Finčas vis dar ryžtingai lipo paskui, tačiau Odelis aiškiai stengėsi iš paskutiniųjų ir buvo atsilikęs kelis jardus nuo savo draugų. Negi Finčas bus teisus? Ar tikrai Džordžas pasirinko geriausią kartu su juo kopiantį alpinistą?
Jis pažvelgė į laikrodį – dvylika minučių po dešimtos. Nors viskas vyko gerokai lėčiau nei jis numatė, vis dar tikėjosi, kad viršūnę sugebės pasiekti iki pietų, o tada iki saulėlydžio turės užtektinai laiko grįžti atgal į šiaurinę perėją. Lėtai suskaičiavo iki šešiasdešimties – tai darydavo nuo mokyklos laikų, kai norėdavo patikrinti altimetrą ir pažiūrėti, kiek užlipo nuo paskutiniojo karto. Nereikėjo altimetro, kad žinotų likusį atstumą – jis su lig kiekviena minute vis mažėjo, tačiau buvo tikras, jeigu iki be devynių minučių vienuolikta pasieks dvidešimt septynių tūkstančių penkių šimtų penkiasdešimt pėdų aukštį, užteks laiko iki viršūnės. Tačiau kaip tik tuo metu pasigirdo riksmas, labai panašus į sužeisto gyvūno. Džordžas žinojo, kad tai tikrai ne Finčas.
Pažvelgė atgal ir pamatė suklupusį, stipriai kosintį Odelį, ledkirtis dingo kažkur priešais, sniege. Jis tikrai daugiau nesugebės žengti nė colio pirmyn. Džordžas nenoriai nuslydo žemyn prie draugo, prarasdamas dvidešimt sunkiai įveiktų pėdų.
– Atleisk, Melori, – aiktelėjo Odelis. – Nebegaliu toliau lipti. Reikėjo tau ir Finčui keliauti be manęs.
– Net nedrįsk taip kalbėti, drauguži, – įkvėpdamas tarė Džordžas ir apkabino Odelį per pečius. – Juk bet kada kitą dieną galiu vėl bandyti. Tau nebūtų pavykę lipti toliau.
Finčas nesivargino ieškoti tinkamų žodžių gailesčiui apsakyti. Tik išsitraukė iš burnos kandiklį ir prabilo:
– Jei ruošiesi pasirūpinti Odeliu, gal bent galiu pabandyti lipti toliau?
Džordžas norėjo paprieštarauti, tačiau žinojo, kad negali. Pažvelgė į laikrodį – be septynių minučių vienuolikta. Linktelėjo.
– Sėkmės, – palinkėjo jis. – Bet vėliausiai turi sugrįžti iki vidurdienio.
– Tam turiu pakankamai daug laiko, – patikino Finčas ir įsikišęs kandiklį atgal atsirišo nuo apsauginės virvės. Kai jis praėjo pro Melorį ir Odelį, nė vienas negalėjo įžvelgti jo veide pašaipos. Džordžui teliko tik stebėti, kaip jo varžovas lėtai kyla aukštyn link viršūnės.
Tačiau nepraėjus nė valandai net Finčas daugiau nepajėgė žengti nė vieno žingsnio. Stabtelėjo atsukti dar vieno deguonies cilindro vožtuvo, tačiau vėliau vis tiek tesugebėjo pakilti tik kelias pėdas. Pradėjo keiksnoti supratęs, kad amžina šlovė visiškai čia pat. Pažvelgė į altimetrą: dvidešimt septyni tūkstančiai aštuoni šimtai penkiasdešimt pėdų. Tik tūkstantis šimtas penkiasdešimt dvi pėdos iki rankos paspaudimo su Dievu.
Finčas pažvelgė į spindinčią viršukalnę ir išsiėmęs kandiklį sušuko:
– Tikėjaisi Melorio, ar ne? Bet rytoj sugrįšiu aš!