Džordžas staiga išgirdo smarkų ūžesį, tačiau neturėjo laiko žvilgtelėti atgal.
Sniegas parbloškė jį it milžiniška banga, viską pakeliui negailestingai nušluodama paskui save. Jis beviltiškai bandė išsilaikyti, kapanotis rankomis aukštyn, kad įkvėptų bent kiek oro ir laimėtų kuo daugiau laiko. Darė viską, ko reikalavo saugumas. Tačiau kai jį parbloškė antrasis smūgis, suprato, jog greitai mirs. Trečioji ir paskutinė banga nubloškė jį kaip nugludintą akmenėlį žemyn.
Paskutinės Džordžo mintys sukosi apie motiną, kuri visada baiminosi dėl šios akimirkos, ir apie tėvą, kuris niekad apie tai nekalbėdavo, galiausiai prisiminė brolį ir seseris, visada nerimavusius kartu su juo. Ar tai jau buvo pragaras? Kaip tik tuo metu Džordžas netikėtai sustojo. Kelias akimirkas gulėjo nejudėdamas, bandė save įtikinti, kad yra gyvas ir teisingai suvokia aplinką. Jis atsidūrė plyšio apačioje, prie pat ledinės Aladino uolos – įspūdingo grožio, kuriuo jis pasigėrėtų bet kokiomis kitomis aplinkybėmis. Ką tokiu atveju pirmiausia rekomenduoja visi žinynai ir vadovai? Nedelsiant išsiaiškinti, kuris kelias veda aukštyn, o kuris žemyn, kad bent jau galėtum pasukti tinkama krytimi. Trisdešimt, o galbūt keturiasdešimt pėdų aukščiau jis pastebėjo pilkšvą, neryškią šviesą.
Tada pradėjo vadovautis kitomis instrukcijomis: išsiaiškino, ar niekas nelūžo. Pakrutino pirštus ir pačiupinėjo ranką – visi penki pirštai vis dar buvo savo vietoje. Kairioji ranka labai šalo, bet bent jau galėjo ją šiek tiek pajudinti. Ištiesė dešiniąją koją – vieną tikrai turėjo. Ištiesė kairiąją – antroji taip pat buvo sveika. Atsirėmė rankomis ir lėtai pabandė atsistoti. Pirštai jau buvo pradėję šalti. Apsižvalgė tikėdamasis išvysti pirštines, tačiau jų niekur nesimatė. Tikriausiai neteko jų krisdamas žemyn.
Olą iš visų pusių gaubė lediniai kraštai, tarsi suformuodami natūralias kopėčias ligi pat viršaus, tačiau ar jos buvo saugios? Minkštu sniegu Džordžas nuropojo šiek tiek toliau nuo savo kalėjimo ir įspyrė bato galu į ledą. Nenuskilo nė gabalėlis. Storas ledo sluoksnis susiformavo per šimtus metų, gal net dar seniau, tad nesiruošė taip lengvai pasiduoti. Kaipmat atsirado daugiau pasitikėjimo, bet vis priminė sau, jog reikia laikytis taisyklių, neskubėti ir be reikalo nerizikuoti. Keletą minučių svarstė, kuriomis kopėčių pakopomis lipti saugiausia. Galiausiai nusprendė lipti kitu olos kraštu, tad nuropojęs iki apatinės pakopos atsargiai ją suėmė. Džordžas meldėsi. Kai esi pavojuje, reikia tikėti, kad Dievas vis dėlto yra.
Po kelių akimirkų nedrąsiai pastatė koją ant ledinės briaunos už kelių colių virš sniego, sugrubusiais pirštais užsikabino už įtrūkio ir lėtai pasikėlė aukštyn. Visą svorį pastatydamas ant apatinės briaunos ir kybodamas tik ant vienos rankos gerokai rizikavo, tačiau net ledui nuskilus, į minkštą sniegą jis nukristų iš gana mažo aukščio. Tačiau niekas neskilo, o tai su kiekvienu judesiu teikė vis daugiau pasitikėjimo lipant pavojingomis kopėčiomis aukštyn, kur jo laukė arba angelai, arba gyvi draugužiai.
Buvo beveik įpusėjęs, kai staiga įsikibus į naują ledo gabalą šis rankoje staiga nulūžo. Kojos kaipmat nuslydo nuo ledinės atramos, ir trisdešimties pėdų aukštyje Džordžas liko kabėti ant vienos rankos. Pradėjo prakaituoti, nors lauke buvo daugiau nei keturiasdešimt laipsnių šalčio. Lėtai siūbavo pirmyn ir atgal būdamas tikras, kad dievai jo gyvenimą nusprendė pratęsti dar keliomis minutėmis, o ledas, kurį jis bando pasiekti, šiek tiek aptrupės. Tada viena koja staiga apčiuopė atramą, ant kurios tuoj pat atsidūrė ir antroji. Džordžas sulaikė kvėpavimą, dešinioji ranka beveik prilipo prie virš galvos plytinčio ledo gabalo. Jėgos palengva silpnėjo. Prireikė šiek tiek laiko, kol vėl išsirinko kitą pakopą. Dar trys, ir jis pagaliau galės išvysti šviesą. Įveikęs likusias pakopas pagaliau galėjo pro plyšį iškišti rankas. Norėjosi džiūgauti iš laimės, tačiau negalėjo švaistyti laiko, nes paskutinieji saulės spinduliai jau slėpėsi už aukščiausios viršukalnės.
Džordžas iškišo galvą pro skylę ir nedrąsiai pažvelgė į kairę ir į dešinę. Nereikėjo jokio žinyno, kad suprastų, jog privalo apsivalyti sniegą, jei tikisi rasti uolą ar kitą kietą paviršių.
Plikomis rankomis pradėjo stumti sniegą, kol galiausiai apčiuopė uolos luitą, nesenai padengtą sniego lavinos. Sukaupęs visas likusias jėgas, jis išlindo iš skylės ir tvirtai įsikibo į uolos kraštą. Nekabėjo, bet tarsi krabas judėjo jos paviršiumi bijodamas, kad gali vėl paslysti ir nugarmėti atgal į plyšio dugną.
Taip besikapanodamas staiga išgirdo balsą, dainuojantį „Šokanti Matilda“. Niekas nebūtų gavęs prizo už spėjimą, kas buvo šios dainos solistas. Džordžas toliau tęsė skausmingą slinkimą sniegu, kol iš nežinia kur sklindantis balsas tapo šiek tiek aiškesnis. Finčas sėdėjo tiesiai ir vis kartojo tuos pačius žodžius. Aiškiai nemokėjo antrojo posmo.
– Ar tai tu, Džordžai? – suriko Finčas, įžiūrėjęs jį pro krintantį sniegą.
Tai buvo pirmas kartas, kai jis pavadino Džordžą tikruoju, krikščioniškuoju vardu.
– Taip, tai aš, – ropodamas link kolegos atsakė Džordžas. – Ar viskas gerai?
– Man viskas kuo puikiausiai, nepaisant lūžusios kojos ir fakto, kad kairiosios kojos pirštai beveik nušalo. Tikriausiai kažkur pakeliui pamečiau batą. O kaip tu?
– Kaip niekad gerai, drauguži, – atsakė Džordžas.
– Prakeiktas anglas, – šypsodamasis pratarė Finčas. – Jei turime bent vieną šansą iš čia išsinešdinti, turėsi surasti mano žibintą.
– Kur man pradėti ieškoti?
– Paskutinį kartą jį mačiau kažkur pakeliui į kalną.
Džordžas tarsi kūdikis pradėjo šliaužti keturiomis. Jau buvo praradęs viltį, kai staiga pamatė juodą objektą, gulintį sniege už kelių jardų nuo jo. Jis nudžiugo ir nusikeikė. Tai tebuvo dingęs Finčo batas. Toliau brovėsi per sniegą, kol vėl nudžiugo pamatęs netoliese iš sniego kyšančią rankenėlę. Džordžas ją pagriebė ir prieš spustelėdamas mygtuką dar kartelį pasimeldė. Šviesos spindulys prasiskverbė pro tirštą prieblandą.
Vos tik Džordžas sugrįžo pas draugužį, pasigirdo dejonės.
– Tai tikriausiai Jongas, – nusprendė Finčas. – Verčiau eik ir pažiūrėk, ar jam galime padėti. Bet, dėl Dievo meilės, išjunk tą žibintą, kol saulė visiškai nenusileido. Jei Odelis pastebėjo laviną iš viešbučio, gelbėjimo komanda tikriausiai jau pakeliui, bet mūsų nepasieks dar kelias valandas.
Džordžas išjungė žibintą kaip palieptas ir pradėjo ropoti aimanavimų kryptimi. Prireikė nemažai laiko, kol galiausiai pasiekė nejudantį, sniege gulintį kūną. Dešinioji koja buvo sulinkusi virš kairiosios šlaunies.
– Šokanti Matilda, šokanti Matilda, kas prisijungs prie šokančios Matildos...
Džordžas mikliai apvalė sniegą nuo Jongo burnos, bet nesiryžo jo judinti.
– Laikykis, bičiuli, – sušnibždėjo jam į ausį. – Somervelis ir Herfordas jau tikriausiai pakeliui. Su mumis bus jau visai netrukus, – troško pats patikėti savo žodžiais. Paėmė Jongo ranką ir pradėjo trinti, bandydamas atgaivinti kraujo apytaką, visą laiką valė krintantį sniegą.
– Šokanti Matilda, šokanti Matilda, kas prisijungs prie šokančios Matildos...
‹•›
Odelis išbėgo pro paradines viešbučio duris į važiuojamąją kelio dalį. Nieko nelaukdamas pradėjo sukti senovinio klaksono ratus, kurie sukėlė kurtinantį, čaižų garsą, turėsiantį įspėti Somervelį ir Herfordą apie pavojų.
‹•›
Kai paskutiniai saulės spinduliai galiausiai pasislėpė už viršukalnės, Džordžas tvirtai įstatė žibintą į sniegą ir nukreipė šviesos spindulį kalnu žemyn. Nuspaudė jungtuką, ir šviesos ruožas kaipmat nušvietė tamsą, tačiau kiek jis degs?
– Šokanti Matilda, šokanti Matilda, kas prisijungs prie šokančios Matildos kartu su manimi? Ir jis dainavo, jog...
„Saugumo kalnuose žinyne nebuvo nieko minima apie tai, kaip elgtis, kai australas visiškai nusidainuoja“, – pagalvojo Džordžas ir sėdėdamas ant sniego bei bandydamas atgauti jėgas palengva grimzdo į miegą. Neblogas būdas mirti.
– Tu, šokanti Matilda, eisi su manimi...
‹•›
Pramerkęs akis Džordžas suprato, kad visiškai nesiorientuoja aplinkoje ir nesupranta, kur esąs, kaip čia pateko ir kiek laiko jau taip guli. Tada, pamatęs slaugytoją po kelių akimirkų vėl užmigo.
Kai prabudo, išvydo šalia lovos stovintį Somervelį. Jis Džordžui šiltai nusišypsojo.
– Sveikas sugrįžęs, – pasisveikino jis.
– Kiek laiko buvau atsijungęs?
– Dvi ar tris dienas, tačiau gydytojai įsitikinę, kad po savaitės jau vėl galėsi atsistoti ant kojų.
– O kaip Finčas?
– Viena koja gipse, bet kas rytą valgo gausius pusryčius ir vis dar dainuoja „Šokanti Matilda“ kiekvienai slaugytojai, kuri nesibodi jo klausyti.
– O Jongas? – baimindamasis išgirsti blogiausia pasiteiravo Džordžas.
– Jis vis dar be sąmonės, kenčia hipotermiją, lūžo viena ranka. Gydytojai daro viską, kad tik greičiau atsigautų, jei jiems pavyks išgelbėti Jongo gyvybę, jis turės tau tinkamai atsidėkoti.
– Man? – nustebo Džordžas.
– Jei ne tavo žibintas, niekada nebūtume jūsų radę...
– Žibintas ne mano. Jis – Finčo.
Po kelių akimirkų Džordžas vėl kietai užmigo.