1999 m. gegužės 1-oji, šeštadienis
Jei paklaustumėte Džordžo, kodėl pradėjo laipioti uolomis, jis nesugebėtų atsakyti į šį klausimą. Faktas, jog norėdamas pasiekti savo tikslą privalės bristi jūron, atrodo, nejaudino jo, nors Džordžas ir nemokėjo plaukti.
Tą rytą vienintelis žmogus paplūdimyje rodė vos pastebimą susidomėjimą šešiamečio berniuko pažanga. Dvasininkas Lėjus Meloris sulankstė The Times laikraštį ir padėjo ant smėlio šalia pėdų. Nieko nesakė žmonai, ramiai užmerktomis akimis gulinčiai priešais jį ant šezlongo, besimėgaujančiai retkarčiais pasirodančiais saulės spinduliais ir pamiršusiai visus pavojus, kurie gali grėsti vyriausiajam sūnui. Jis žinojo, kad Ana tik pradės panikuoti, kaip tai atsitiko pamačius, jog berniukas Motinų sąjungos susitikimo metu užsiropštė ant miestelio salės stogo.
Dvasininkas Meloris skubiai nužvelgė likusius tris vaikus, su pasitenkinimu žaidžiančius prie pat vandens ir visiškai nesidominčius brolio likimu. Eivė ir Marija laimingos rinko rytinio potvynio į krantą išmestas geldeles, o jaunesnysis brolis Trafordas į alavinį kibirėlį susikaupęs pylė smėlį. Melorio akys vėl pažvelgė į sūnų, kuris vis dar ryžtingai traukė link uolų. Kol kas nebuvo ko nerimauti – buvo įsitikinęs, kad berniukas netrukus suvoks, jog privalo apsisukti, ir grįš. Bet vos tik bangos pradėjo skalauti sūnelio kelnes virš kelių, tėvas kaipmat pašoko nuo šezlongo. Nors Džordžas ir išbrido iš gylio, vos tik pasiekęs gruoblėtą atodangą kaipmat šoko iš vandens ir atsispirdamas nuo įvairių uolos vietų vikriai užsiropštė viršun. Pasiekęs kraštą ramiai atsisėdo ir pažvelgė į horizontą. Nors istorija mokykloje ir buvo jo mėgstamiausias dalykas, tikriausiai niekas nepapasakojo apie karalių Kanutį.
Jo tėvas vėl pradėjo nerimauti, kai didžiulės bangos nerūpestingai pradėjo daužyti uolos kraštus. Kantriai laukė, kol sūnus supras tykantį pavojų ir atsisukęs paprašys pagalbos. Bet to nepadarė. Kai pirmieji putų purslai pasiekė berniuko batus, dvasininkas Meloris lėtai patraukė link vandens.
– Labai gerai, mano sūnau, – praeidamas sušnabždėjo jauniausiajam sūnui, įnirtingai statančiam smėlio pilį. Tačiau akys nė akimirkai nesitraukė nuo vyresnėlio, kuris vis dar neatsigręžė atgal, nors bangos ir skalavo kulkšnis. Meloris nėrė į vandenį ir pradėjo plaukti link sūnaus, tačiau sulig kiekvienu rankų mostu jis vis labiau baiminosi, kad uolos gerokai toliau nei įsivaizdavo.
Kai pagaliau pasiekė savo tikslą, nieko nelaukdamas pradėjo kopti aukštyn. Negrabiai ropšdamasis uola keliose vietose įsirėžė į koją, o sūnus, lipdamas taip pat, ramiai pasiekė viršų. Galiausiai užlipęs pas sūnų stengėsi neparodyti, jog vos gaudo kvapą ir jaučia didelį nerimą.
Kaip tik tuo metu pasigirdo žmonos riksmas. Jis apsisuko norėdamas pažvelgti į ją, stovinčią prie vandens krašto ir beviltiškai šaukiančią sūnų.
– Džordžai! Džordžai!
– Manau, reikėtų grįžti, sūnau, – pasiūlė Meloris, bandydamas nuslėpti susirūpinimą. – Juk nenorime, kad tavo mama jaudintųsi, ar ne?
– Dar kelias minutes, tėti, – maldavo Džordžas ir nesiliovė gėrėjęsis jūra. Tačiau tėvas nusprendė, kad ilgiau laukti nebegalima, ir švelniai nukėlė sūnų nuo uolos.
Jiems dviese prireikė gerokai daugiau laiko grįžti į saugų paplūdimį, nes Meloris, atsargiai laikydamas sūnų rankose, turėjo plaukti ant nugaros, ir vienintelės kojos padėjo judėti tolyn. Tai buvo pirmas kartas, kai Džordžas suprato, jog grįžimas gali užtrukti gerokai ilgiau.
Kai Meloris pagaliau susmuko paplūdimyje, žmona skubiai atbėgo prie jų. Parkrito ant kelių ir sugniaužusi vaiką glėbyje pradėjo aimanuoti:
– Ačiū Dievui, ačiū Dievui, – visiškai pamiršusi išvargusį vyrą šnabždėjo ji.
Abi Džordžo seserys stovėjo už kelių žingsnių, girdėjosi tylus kūkčiojimas, o jauniausiasis toliau ramiai statė tvirtovę. Jis buvo gerokai per jaunas, kad galvotų apie mirtį.
Galų gale Meloris prisėdo ir pažvelgė į vyriausiąjį sūnų, kuris vėl žvelgė į jūrą, nors tolumoje ir nebesimatė tamsių uolų. Tėvas pirmą kartą pripažino, jog berniukas visiškai nieko neišmano apie baimę ir riziką.