Džordžas Meloris nė karto nekopė su sau lygiu. Bent jau iki tol, kol susipažino su Džordžu Finču.
Per Šv. Mykolo dienos atostogas Džordžas iškeliavo į Velsą pasimatyti su Džefriu Kembridžo alpinistų klubo susitikime Penipase. Kiekvieną dieną jis parinkdavo komandas rytiniam lipimui, ir Džordžas gana greitai pradėjo gerbti Odelį ir Somervelį. Ne tik dėl to, kad jie buvo puikūs kompanionai, bet ir sugebėjo nuolat išlaikyti pastovų tempą net ir ganėtinai sudėtinguose maršrutuose.
Ketvirtadienio rytą Džordžą paskyrė su Finču, ir jiedu turėjo užlipti į Krib Gošo, Kribidigsko, Snoudono ir Livedo viršūnes. Abiem belaipiojant Snoudonu aukštyn žemyn, o kartais net repečkojant keturiomis, Džordžas vis labiau jautė, jog šis jaunas australas nepailsės tol, kol visi kiti neliks už jo.
– Tai ne varžybos, – tarė Džordžas pastebėjęs, kad visi kiti laipiotojai gerokai atsiliko.
– Klysti, tai – varžybos, – nesulėtindamas tempo atkirto Finčas. – Negi nepastebėjai, kad Vintropas Jongas į šį susitikimą pakvietė tik du žmones, kurie nepriklauso nei Oksfordui, nei Kembridžui? – nutilo bandydamas atgauti kvapą, o tada nusispjovė. – Kitas asmuo yra moteris.
– Nepastebėjau, – suglumo Džordžas.
– Jei turėčiau vilties būti pakviestas kartu su juo vasarą vykti į Alpes, – atšovė Finčas, – neabejočiau dėl to, kas geriausias laipiotojas iš visų norinčiųjų šiame pasaulyje.
– Ar tai tikrai tiesa? – pasitikslino Džordžas ir paspartinęs tempą aplenkė pirmąjį varžovą.
Kol kiti bandė įveikti Snoudono pasagą, Finčas visą laiką laikėsi šalia Džordžo. Abu vos gaudė kvapą, nes uola žemyn ne lipo, o beveik bėgo. Džordžas sulėtino tempą tik priekyje išvydęs viešbutį ir leido Finčui jį pralenkti.
– Melori, tu išties geras, bet ar pakankamai? – užkalbino Finčas, kai Džordžas užsakė du bokalus alaus. Pradėjus antrąjį bokalą prie jų prisijungė ir Odelis su Somerveliu.
Po kelių mėnesių Kornvalyje abu varžovai dar patobulino laipiojimo uolomis įgūdžius, bet paprašius Jongo pasirinkti, kuris geresnis, šis visada nenoriai į tai reaguodavo. Tačiau Džordžas sutiko, kad vos tik atvykus vasarą į Italijos Alpes Jongas privalės nuspręsti, kuris jį lydės į Kurmajero slėnį ir padės įveikti Monblaną.
Tarp nuolatinių laipiotojų, dažnai vykstančių į Velsą ir Kornvalį pasitreniruoti, buvo vienas žmogus, su kuriuo Džordžas norėjo praleisti kuo daugiau laiko. Jos vardas buvo Koti Sanders. Turtingo pramonininko duktė, neabejotinai dėl to lengvai gavusi vietą Kembridže, kuris jos mamai atrodė tinkamiausia veikla tokiai jaunai panelei. Džordžas, Gajus ir Koti rytais dažnai laipiodavo trise, tačiau papietavus šlaituose Jongas visada paprašydavo Džordžo juos palikti ir prisidėti prie Finčo, Somervelio, kurie popiet visada išbandydavo sudėtingesnius maršrutus.
Koti nebuvo itin graži ar patraukli, tačiau Džordžui daug labiau patikdavo moteriška kompanija. Ji buvo tik šiek tiek aukštesnė nei penkios pėdos, o jei ir turėjo gražią figūrą ją visad paslėpdavo po keliais rūbų ir kelnių sluoksniais. Strazdanotas veidas ir garbanoti plaukai suteikė valiūkiškumo, bet ne tai Džordžą prie jos traukė.
Jo tėvas rytiniuose pamoksluose dažnai minėdavo „vidinį grožį“, bet Džordžas dažniausiai tik tyliai iš to pasijuokdavo sėdėdamas pirmuosiuose klauptuose. Taip buvo iki tol, kol sutiko Koti. Jis apsiriko manydamas, jog Koti akys būnant su juo visad nušvisdavo. Kai Gajus paklausė, ar ji įsimylėjusi Džordžą, mergina paprasčiausiai atsakė: „Juk visi jį įsimylėję, ar ne?“
Gajui pabandžius pasikalbėti su savo draugu apie merginą, Džordžas visada atsakydavo, kad apie Koti galvoja tik kaip apie draugę.
‹•›
– Ką tu manai apie Džordžą Finčą? – vieną dieną pasidomėjo Koti, kai jiedu kaip įprasta prisėdo ant uolos papietauti.
– O kodėl klausi? – suglumo Džordžas, vyniodamas sumuštinį iš riebalams nelaidaus popieriaus.
– Tėvas kažkada minėjo, kad tik politikai į klausimus atsakinėja klausimu.
Džordžas nusišypsojo.
– Manau, Finčas yra velniškai geras laipiotojas, bet gali būti dar geresnis, jei su juo praleistum visą dieną.
– Man pakako ir dešimties minučių, – atšovė Koti.
– Ką turi omenyje? – prisidegdamas pypkę pasiteiravo Džordžas.
– Kartą, kai nuo visų atitolome, jis bandė mane pabučiuoti.
– Galbūt jis tave įsimylėjęs, – ramiai spėjo Džordžas ir toliau degėsi pypkę.
– Aš taip nemanau, Džordžai. Esu ne jo skonio.
– Bet, mano nuomone, pasirodei jam patraukli, jei jau nusprendė tave pabučiuoti.
– Tik dėl to, kad buvau vienintelė mergina penkiolikos mylių spinduliu.
– Trisdešimties, brangioji, – juokdamasis pataisė Džordžas ir padėjo pypkę ant uolos. – Taigi mūsų gerbiamas vadas nestovi vietoje, – pridūrė padėdamas Koti atsistoti.
Džordžas nusivylė, kai Jongas nusprendė nepasirinkti įdomesnio Livedu nusileidimo kad žemyn palei stačias uolų atramas. Pasiekęs šlaitus susigriebė, kad paliko pypkę ir norėdamas ją pasiimti turės grįžti į viršūnę. Koti sutiko jį palydėti, bet vos tik jie pasiekė uolienos pagrindą, Džordžas paprašė luktelėti, nes nenorėjo vargintis ir rinktis ilgesniojo maršruto aplink didžiulę kliūtį.
Ji gėrėdamasi stebėjo, kaip Džordžas pradėjo lipti aukštyn stačia uoliena be jokio išgąsčio ar nepasitikėjimo. Pasiekęs viršūnę pagriebė pypkę, įsidėjo į kišenę ir tuo pačiu maršrutu grįžo žemyn.
Tą vakarą valgydama drauge su visais Koti patvirtino, ką regėjo popiet. Iš nepasitikinčių žvilgsnių buvo aišku, kad niekas ja netiki. Džordžas Finčas net pradėjo kvatoti ir sušnibždėjo Jongui:
– Ji mano, kad Džordžas yra seras Galahadas.
Jongas tylėjo. Jis pradėjo svarstyti, kad Meloris galbūt išties galėtų būti idealus palydovas bandant užkariauti viršūnę, apie kurią net Karališkoji geografijos draugija kalbėdavo itin nedrąsiai ir teigdavo, jog jos įveikti tiesiog neįmanoma.
‹•›
Po mėnesio Jongas parašė septyniems laipiotojams kviesdamas juos prisidėti prie jo per vasaros atostogas Italijos Alpėse. Aiškiai pranešė, jog nerinks poros lydėsiančios jį į Kurmajero slėnį tol, kol neįsitikins, kuris geriausiai prisitaikys prie pavojingų sąlygų.
Gajus Bulokas ir Koti Sanders negavo pakvietimų, nes Jongo įsitikinimu šių jaunuolių vykimas kartu jiems būtų tik pramoga.
– Pramogos, – pabrėžė jis, kai visa komanda susirinko Sautamptone, – yra puikios, kai savaitgalius leidžiate Velse, bet Kurmajero slėnyje reikės kilti į klastingiausią Europos viršūnę.