Rūta padėjo Džordžui apsivilkti mantiją, o tada padavė kepurę ir skėtį. Atrodo jis net nebuvo niekur išvykęs.
Pabučiavęs žmoną ir atsisveikinęs su vaikais, jis išėjo pro duris ir pasuko link pagrindinio kelio. Po kelių sekundžių Beridžė paklausė:
– Ar tėvelis vėl išvyksta?
Džordžas pažvelgė į laikrodį svarstydamas, kiek laiko prireiks dabar, kol pasieks mokyklos vartus. Rūta patikino, kad laiko tikrai užteks ir jis spės atvykti laiku į susitikimą su direktoriumi.
Straipsnis The Times tą rytą buvo itin ilgas, komentuojantis triumfuojantį Everesto komandos sugrįžimą. Atrodė, jog korespondentams visiškai nerūpi, kad niekas taip ir neįveikė viršūnės, nors buvo aiškiai rašoma, jog Finčas kitais metais, be abejonės, grįš atgal ir bandys ją pasiekti. Straipsnio gale buvo įrėminta pono Hinkso citata, kurioje užsimenama, jog antrosios ekspedicijos metu komandos vadovu Everesto komitetas pirmiausia pasirinks Džordžą. Jis net neabejojo, kad kaip tik dėl šios priežasties ponas Hinksas taip skubiai norėjo pasikalbėti. Bet jam Džordžas ruošėsi pasakyti lygiai tą patį, ką ir po kelių minučių mokyklos direktoriui: jo alpinizmo dienos baigtos. Jis svajojo apie šeimyninį gyvenimą ir troško toliau mokyti savo penketuką apie Elžbietos, Raleigho, Esekso žygdarbius ir...
Džordžo veide kaipmat nušvito šypsena pagalvojus apie Hinkso dilemą, kuri iškils, kai šis privalės vietoje jo išrinkti naują komandos vadovą. Tinkamiausias pasirinkimas būtų Finčas, kuris nenuginčijamai ne tik labiausiai patyręs ir kvalifikuočiausias, bet ir vienintelis ankstesnės ekspedicijos metu pasiekęs aukščiausią tašką. Tačiau Džordžas neabejojo, jog Hinksas sugebės rasti kelias įtikinimas priežastis, kad tik atmestų tokius siūlymus ir priverstų komitetą verčiau pasirinkti Nortoną ar Somervelį. Kad ir kaip būtų, net Hinksas nesustabdys Finčo noro pasiekti viršūnę pirmiau nei jie, ypač jei jis ir vėl nešis patikimuosius deguonies cilindrus.
Priekyje išvydęs mokyklos koplytėlę Džordžas vėl pažvelgė į laikrodį. Nors ir buvo trisdešimt šešerių metų, vis dar neprarado greičio. Įžengęs pro mokyklos vartus jis, žinoma, nepasiekė naujo rekordo, tačiau buvo labai arti.
Pagrindiniu kiemeliu pasuko link direktoriaus kabineto ir nusišypsojo keliems berniukams, kurių nepažinojo. Iš reakcijos buvo aišku, jog jie net nenutuokia, kas jis toks, o tai sugrąžino prisiminus apie pirmąsias dienas šioje įstaigoje, kai kiekvienąkart likęs vienas su mokiniais ir žvelgdamas į juos jis kaipmat sutrikdavo.
Ponas Fletčeris – griežtas punktualumo šalininkas, tad, be abejonių, liks pamalonintas ir net nustebęs, nes Džordžas atvyko keliomis minutėmis anksčiau. Jis pasitaisė mantiją, nusiėmė kepurę ir pabeldė į kabineto duris.
– Užeikite, – pasigirdo balsas.
Džordžas įėjo pro duris ir išvydo Fletčerio sekretorę, panelę Šarpę, sėdinčią prie stalo.
„Niekas nepasikeitė“, – pagalvojo jis.
– Sveiki sugrįžę, pone Melori, – pasisveikino ji. – Norėčiau tik pasakyti, kad mes visi ypač laukiame, kol vėl bandysite įveikti Everestą.
„Everestą galbūt, – pagalvojo jis. – Bet tikrai ne jo viršūnę.“
– Pranešiu direktoriui, kad atvykote, – tarė sekretorė.
– Ačiū, panele Šarpe, – tarė Džordžas, kai ši pasibeldė į šalimais esantį kabinetą. Po kelių sekundžių atsidarė durys.
– Direktorius jau laukia jūsų, – pranešė ji.
– Ačiū, – pakartojo Džordžas ir nuėjo į pono Fletčerio kabinetą. Sekretorė uždarė duris.
– Labas rytas, Melori, – stodamasis nuo kėdės pasisveikino direktorius. – Gera matyti tave tokį punktualų.
– Ne toks jau ir punktualus, direktoriau, – tarė Džordžas. – Tiesiog labai gera čia vėl sugrįžti, – pridūrė sėsdamasis ant kėdės.
– Leisk man pasveikinti tave su pastarųjų šešių mėnesių pasiekimais. Nekreipdami dėmesio į išpūstus spaudos straipsnius, mes visi tikime, jog esant palankesnei fortūnai būtum tikrai pasiekęs viršūnę.
– Ačiū, direktoriau.
– Ir esu tikras, kad nesuklysiu pasakydamas, jog visi mokykloje tiki, jog tavo ambicijos bus patenkintos kitos ekspedicijos metu.
– Kiti karto nebus, – atsakė Džordžas. – Galiu jus patikinti – mano alpinizmo dienos baigtos.
– Ir esu tikras, jog sutiksi, Melori, – tęsė direktorius, tarsi net nebūtų išgirdęs jo žodžių. – Kai dirbi tokioje mokykloje kaip ši, esi iš dalies priklausomas nuo kitų asmenų.
– Taip, žinoma, direktoriau, bet...
– Tavo sprendimas stoti į karines pajėgas dėl asmeninių priežasčių, nors buvai nuo to atleistas, stipriai sujaukė mokyklos tvarkaraštį, tačiau aš viską pakankamai greit sutvarkiau.
– Jūs tikrai puikiai sutvarkėte, direktoriau, bet...
– O tada nusprendei priimti Everesto komiteto kvietimą, kuris sukėlė dar didesnę netvarką mokykloje, nors ir buvai nesenai paskirtas vyriausiuoju istorijos mokytoju.
– Labai dėl to apgailestauju, direktoriau, bet...
– Kaip žinai, visus tuos mėnesius vietoje tavęs dirbo ponas Atkinsas, ir galiu drąsiai teigti, kad jis savo pareigas atliko pagirtinai kruopščiai ir pademonstravo visišką atsidavimą.
– Džiaugiuosi tai girdėdamas, direktoriau. Tačiau, kad ir kaip...
– Taip pat galiu ramiai patvirtinti, Melori, kad tau nepasirodžius pirmąją semestro dieną – neabejoju, tai nebuvo tavo kaltė – man neliko jokio kito pasirinkimo, tik pasiūlyti Atkinsui laikiną vietą mūsų mokyklos bendruomenėje, o tai reiškia, kad, deja, bet tau mokykloje šiuo metu nebeliko jokios vietos.
– Bet... – springdamas išlemeno Džordžas, stengdamasis nerodyti nusivylimo.
– Net neabejoju, kad dauguma mūsų šalies įstaigų mielai pasinaudos galimybe į savo gretas priimti Everesto Melorį. Ir tikrai, jei tik prarasime bent vieną istorijos mokytoją, būsi tarp pirmųjų kandidatų, kuriuos pasikviesiu pokalbiui.
Džordžas nebesistengė įsiterpti. Pasijuto taip, tarsi negailestingas Everesto vėjas jam dar kartą trenkė per veidą.
– Ir leisk patikinti, Melori, jog mokyklą palieki su didžiule pagarba ir prisirišimu, kurią jaučia tiek personalas, tiek mokiniai. Net nereikia sakyti, kad mielai parašysiu apie tave atsiliepimą, patvirtinantį, jog buvai itin vertinamas mūsų bendruomenės narys.
Džordžas vis dar tylėjo.
– Apgailestauju, kad viskas taip baigėsi, Melori, bet leisk savo ir visos mokyklos vardu pridurti, jog linkime tau kuo didžiausios sėkmės, nesvarbu, kad ir ką beveiktum ateityje. Net jei tai bus dar vienas bandymas įveikti Everestą, mūsų mintys ir maldos bus visada su tavimi.
Ponas Fletčeris pakilo nuo stalo. Džordžas greitrai atsistojo, paklusniai paspaudė direktoriui ranką, pasiėmė skrybėlę ir netaręs nė žodžio išėjo iš kabineto.
‹•›
Rūta The Times skaitė kažkokį straipsnį apie savo vyrą, kai staiga pasigirdo telefono skambutis. Tokiu dienos metu jai skambindavo tik tėvas.
– Sveikas, – pakeldama ragelį linksmai pasisveikino ji. – Ar čia tu, tėveli?
– Ne, tai ne jis, ponia Melori. Jums skambina Hinksas iš RGS.
– Labas rytas, pone Hinksai, – pasisveikino ji, balso tonas akimoju pasikeitė. – Mano vyro, deja, šiuo metu nėra, ir tikriausiai negrįš iki pat vakaro.
– Malonu tai girdėti, ponia Melori, nes kaip tik norėjau pakalbėti asmeniškai su jumis.
Rūta įdėmiai klausėsi Hinkso žodžių ir patikino, kad viską apgalvos ir praneš savo sprendimą. Jau buvo bepradedanti vėl gilintis į straipsnį, kai staiga išgirdo atsidarančias duris. Ji apsimetė nustebusi, kai Džordžas įžengė į kambarį ir susmuko ant sofos priešais ją.
– Taip blogai? – surizikavo paklausdama.
– Blogiau ir būti negali, – pasiskundė jis. – Tas prakeiktas vyras išmetė mane iš darbo. Atrodo, tarsi visą laiką buvau toks neatsakingas, kad jis mano darbą pasiūlė Atkinsui ir dar patikino, koks jis darbštus, sąžiningas ir svarbiausia patikimas. Ar gali tuo patikėti?
– Galiu, – atsakė Rūta. – Tiesą pasakius, negaliu apsimesti, kad tavo žodžiai mane labai nustebino, – pridūrė ji lankstydama laikraštį ir dėdama jį ant stalo.
– Kodėl taip sakai, mieloji? – žvelgdamas į ją iš arčiau pasiteiravo Džordžas.
– Sunerimau, kai mokyklos direktorius paprašė susitikti dešimtą valandą.
– Ir kuo ši valanda tokia svarbi?
– Tuo, kad visą žmogaus gyvenimą sudaro tam tikras tvarkaraštis. Jei viskas būtų buvę gerai, mielasis, jis būtų pakvietęs mus abu šeštą valandą ko nors išgerti ir pakalbėti. Ar būtų suplanavęs susitikimą aštuntą ryto, kad galėtum triumfuodamas kartu su juo dalyvauti susirinkime.
– Tai kodėl jis manęs paprašė susitikti kaip tik dešimtą valandą?
– Todėl, kad tokiu metu visi mokiniai ir personalas saugiai sėdi klasėse, ir jis, pakalbėjęs su tavimi, būtų tikras, jog niekas neturės galimybės tavęs pakalbinti ir pabendrauti. Jis tikriausiai viską suplanavo minučių tikslumu.
– Nuostabu, – aiktelėjo Džordžas. – Tu viską išsiaiškinai tarsi aukščiausios klasės detektyvė. Ar bent nutuoki, kaip man viskas klostysis toliau?
– Ne, – pripažino Rūta. – Tačiau kol tavęs šiandien nebuvo, sulaukiau pono Hinkso skambučio.
– Tikiuosi, jam aiškiai pasakei, kad kitose ekspedicijose tikrai nedalyvausiu.
– Jis skambino ne dėl to, – atsakė Rūta. – Atrodo, Amerikos geografijos draugija nori, kad leistumeis į mokomąjį turą po Rytinę pakrantę, aplankytum Vašingtoną, Niujorką, Bostoną...
– Tikrai ne, – patikino Džordžas. – Aš juk ką tik grįžau namo. Kodėl turėčiau ir vėl skubiai kažkur išvažiuoti?
– Tikriausiai dėl to, kad už pusę tuzino paskaitų apie tavo žygį į Everestą jie tau ruošiasi sumokėti tūkstantį svarų.
– Tūkstantį svarų? – nustebo Džordžas. – Bet juk tai net daugiau nei uždirbu per trejus metus mokykloje.
– Na, – pridūrė Rūta, – AGS mano, jog tavo paskaitos galėtų uždirbti daugiau nei du tūkstančius svarų, tad RGS pelną nori padalyti perpus.
– Tai neįprastai dosnu iš Hinkso pusės, – negalėjo patikėti Džordžas.
– Manau, visa tai taip pat galiu paaiškinti, – tęsė Rūta. – Man atrodo, jog tau atsisakius šio pasiūlymo, teliktų tik vienas žmogus, kurį amerikiečiai mielai pakviestų į tavo vietą.
– Hinksas tikrai su tuo niekada nesutiktų, – patikino Džordžas. – Ką tu jam pasakei?
– Pasakiau, kad aptarsiu šią idėją su tavimi ir pranešiu jam tavo sprendimą.
– Bet kodėl jis pirmiausia skambino tau? Kodėl nenorėjo kalbėti su manimi?
– Jis domėjosi, gal ir aš norėčiau vykti kartu.
– Suktas, senas nelabasis. Jis žino, kad nuo šio pasiūlymo priėmimo mane stabdytų vienintelis dalykas.
– Bet tik ne mane.
– Kodėl gi ne, brangioji? Juk visad norėjai aplankyti Valstijas, tai galėtų būti kaip antrasis mūsų medaus mėnuo.
– Žinojau, kad rasi priežasčių, kodėl turėčiau sutikti su šiuo pasiūlymu, ir akivaizdu, jog lygiai taip pat žinojo ir ponas Hinksas. Bet tu tikriausiai pamiršai, kad turime tris vaikus.
– Negi auklė negali jais pasirūpinti, kol mūsų nebus?
– Džordžai, mergaitės tavęs nematė šešis mėnesius, o Džonas nežino, kas tu. O dabar vos tik sugrįžęs tėvas kartu su motina šešioms savaitėms dingtų Amerikoje. Ne, Džordžai, negalime taip elgtis su vaikais.
– Tuomet gali pasakyti Hinksui, kad manęs pasiūlymas nedomina.
– Gerai, – tarė Rūta. – Tikrai nenoriu, jog vėl išvažiuotum, kai ką tik grįžai namo, – ji suabejojo prieš tęsdama toliau: – Bet kokiu atveju, į Ameriką nukeliauti galime ir kitą kartą.
Džordžas pažvelgė jai tiesiai į akis.
– Kažko tu man nesakai.
Rūta kelias sekundes stovėjo tylėdama.
– Tiesiog Hinksas sakė, kad prieš atsisakydamas tokio pelningo pasiūlymo turėtum įvertinti amerikiečius. Šiuo metu esi ypač paklausus, tačiau jie yra tokia tauta, kurių entuziazmas gali labai greitai išblėsti. Ir, tiesą sakant, abejoju, ar kada nors rasi lengvesnį būdą užsidirbti tūkstantį svarų.
– Jeigu aš ten nevyksiu, – tyliai tarė Džordžas, – vėl turėsiu susitikti su tavo tėvu ir užbaigti vakarą dar labiau jam įsiskolinęs.
Rūta tylėjo.
– Sutiksiu tai padaryti tik su viena sąlyga, – nusprendė jis.
– Kokia gi? – įtariai paklausė Rūta.
– Leisi bent kelioms dienoms tave nusivežti į Veneciją. Tačiau šįkart tik dviese, – pridūrė jis.