29

Nė vienas iš penkių aplink stalą sėdinčių vyrų negalėjo pasigirti, jog vienas kitą mėgsta, tačiau susirinko čia ne dėlto. Į Everesto komitetą visi buvo sukviesti dėl skirtingų priežasčių.

Pirmininkas Frencis Jonghsbendas tapo arčiausiai Everesto galinčiu prieiti žmogumi po to, kai jam buvo patikėtos derybos su Dalai Lama dėl saugaus Tibeto pasienio kirtimo. Tikslų susitarimą tais pačiais metais vėliau pasirašė lordas Kurzonas, užsienio reikalų ministras. Frencis sėdėjo stalo gale, kojomis nesiekė žemės. Tankūs, banguoti, žili plaukai ir raukšlėta kakta sudarė autoriteto įspūdį, kurio niekas ir nedrįso komentuoti ar svarstyti.

Šalia jo, kairėje pusėje, sėdėjo Arturas Hinksas, komiteto sekretorius, kurio pagrindinis tikslas buvo apsaugoti RGS reputaciją, nes už tai gaudavo kasmetinį atlygį. Jo kakta dar nebuvo raukšlėta, o keli kuokštai plaukų ant plikos galvos toli graži nepanėšėjo į žilus. Priešais jį ant stalo gulėjo keli dokumentai ir užrašų knyga. Kai kurie aštrialiežuviai net teigė, jog dieną prieš susitikimą jis viską susirašė minučių tikslumu, kad nuo pat pradžių viskas vyktų, kaip suplanuota. Tačiau niekas nebūtų išdrįsęs paklausti to jo paties.

Hinkso kairėje pusėje sėdėjo ponas Reiburnas, kuris ne kartą buvo pripažintas geru alpinistu. Tačiau nuolatos rankoje laikomas cigaras ir prie stalo prisispaudęs pilvas išdavė, kad jo laipiojimo dienas prisiminti galėjo tik tie, kurie turėjo gerą atmintį.

Priešais jį sėdėjo vadas Aškroftas, išėjęs į pensiją jūrų karininkas, kuris prieš susitikimus kartu su Hinksu visad gurkštelėdavo svaigalų, kad geriau susiorientuotų, kam atiduoti savo balsą. Vado statusą įgijo dėl įsakymų, kuriems niekas nedrįsdavo nepaklusti. Nugairintas veidas ir balta barzda net atsitiktiniam stebėtojui nesukeltų abejonių, kur jis praleido didžiąją dalį savo gyvenimo. Ir galiausiai jo kairėje, šalia pirmininko, sėdėjo žmogus, kuris tikėjosi būti pirmuoju, atsistosiančiu ant pasaulio stogo. Žinoma, iki tol, kol šių svajonių nesužlugdė vokiečiai.

Kambario gale kabantis senelio laikrodis išmušė šešias, ir Frenciui nebereikėjo prašyti susikaupti. Netrukus visi vyrai sėdėjo pasiruošę duoti ir išklausyti įsakymus.

– Džentelmenai, – pradėjo jis. – Man garbė pradėti šį inauguracinį Everesto komiteto susitikimą. Atsižvelgiant į sėkmingą ekspediciją po nuošalias Himalajų apylinkes praėjusiais metais, šiandien mūsų tikslas išrinkti komandą, kuri ant aukščiausio pasaulio kalno viršūnės sugebės įsmeigti Jungtinės Karalystės vėliavą. Nesenai mane išklausė Jo Didenybė, – žvelgdamas į ant sienos kabantį jų globėjo portretą tarė Frencis, – ir aš jį patikinau, kad vienas jo mokinių bus pirmasis, kuris pasieks Everesto viršūnę.

– Girdime, girdime, – unisonu sumurmėjo Reiburnas ir Aškroftas.

Frencis trumpam nutilo ir pažvelgė į Hinkso paruoštus užrašus.

– Šįvakar mūsų pirmoji užduotis bus išrinkti vadą, kuris lydės grupę iki pat Himalajų prieškalnės, kur įrengsime bazinę stovyklavietę. Svarstome apie septyniolikos tūkstančių pėdų aukštį. Antroji, ne ką mažiau svarbi užduotis bus išrinkti lipimo vadą. Keletą metų, džentelmenai, maniau, jog tas žmogus bus ponas Džefris Jongas, bet dėl karo metu patirtų sužalojimų tai, deja, bus nebeįmanoma. Bet kokiu atveju mes vis dar galime vadovautis jo didžia laipiojimo patirtimi ir šiltai priimti jį į komitetą kaip pirmininko pavaduotoją, – Jongas mandagiai linktelėjo. – O dabar paprašysiu pono Hinkso mums trumpai pristatyti šio susitikimo darbotvarkę.

– Ačiū, pone pirmininke, – glostydamas ūsus prabilo Hinksas. – Kaip jau priminėte man, pirmoji užduotis yra išrinkti ekspedicijos vadą. Tai turi būti ryžtingu charakteriu pasižymintis žmogus, gebantis vadovauti. Pageidautina patirtis Himalajuose. Jis taip pat privalo būti diplomatiškas, jei netikėtai prireiktų derybų su vietiniais.

– Teisingai, – pritarė kažkuris narys, žiūrėdamas į Jongą.

– Džentelmenai, – toliau tęsė Hinksas, – turbūt jau visi supratome, kad šias savybes turintis žmogus yra generolas Čarlsas Granvilis Briusas. Komitetui turbūt taip pat bus įdomu sužinoti, kad generolas yra jauniausiasis lordo Aberdario sūnus ir mokėsi Harou bei Sandherste.

Reiburnas ir Aškroftas vėl kaipmat pritarė šūksniu.

– Taigi nedvejodamas rekomenduoju komitetui šį asmenį paskirti žygio vadu ir pakviesti tapti mūsų nariu.

– Tai skamba išties įtikinamai, – patvirtino Jonghasbendas. – Ar galiu tvirtinti, kad visas komitetas pritaria šiam siūlymui, ir Briusas yra tinkamiausias asmuo šioms pareigoms?

Jis nužvelgė sėdinčius aplink stalą ir pamatė, jog nariai, išskyrus vieną, pritariamai linksi.

– Pone pirmininke, – kreipėsi Jongas, – sprendimą dėl asmens, kuris turėtų vadovauti ekspedicijai, priėmė RGS. Aš tikrai nesu susipažinęs su jų rinkimų procesu, todėl smalsu sužinoti, ar buvo apsvarstyta nors viena papildoma kandidatūra į šį postą?

– Galbūt ponas Hinksas galėtų atsakyti į šį klausimą, – paprašė Jonghasbendas.

– Žinoma, pirmininke, – paslinkdamas akinius ant nosies galiuko atsiliepė Hinksas. – Buvo pasiūlyti keli papildomi asmenys, bet, atvirai kalbant, Jongai, greitai tapo aišku, kad generolas Briusas juos gerokai lenkia.

– Tikiuosi, gavote atsakymą į klausimą, Jongai, – pasidomėjo Frencis.

– Manau, taip, pone pirmininke, – atsakė Jongas.

– Tuomet, manau, atėjo metas pakviesti generolą prisidėgti prie mūsų, – pasiūlė Frencis.

Hinksas atsikosėjo.

– Taip, pone Hinksai? Galbūt kažką praleidau? – paklausė Frencis.

– Ne, pone pirmininke, – žvelgdamas pro akinių viršų patikino Hinksas. – Bet galbūt prieš išrenkant generolą Briusą į mūsų komiteto gretas derėtų balsuoti?

– Žinoma, – sutiko Frencis. – Aš siūlau, kad generolas Briusas būtų paskirtas ekspedicijos vadu ir būtų įtrauktas į komiteto veiklą. Ar galime balsuoti?

Hinksas skubiai pakėlė ranką.

– Kas pritaria?

Pakilo keturios rankos.

– O kas prieštarauja?

Nė viena ranka nepakilo virš stalo.

– Ar yra susilaikiusių?

Jongas pakėlė ranką.

– Prieš jums užsirašant, pone Hinksai, – prabilo Jonghasbendas. – Ar nemanai, Jongai, kad mūsų parama generolui Briusui būtų labai naudinga?

– Įprastomis aplinkybėmis aš jums pritarčiau, pone pirmininke, – prabilo Jongas. Frencis šypsojosi. – Tiesiog manau, kad pasielgčiau neatsakingai, jei balsuočiau už žmogų, kurio niekada nemačiau, nesvarbu, kad ir koks kvalifikuotas jis būtų.

– Tuomet nebalsuok, – mestelėjo Frencis. – Vienas susilaikymas, keturi balsai už. Skelbiu pasiūlymą priimtu.

– Ar pakviesti generolą Briusą prie mūsų prisijungti? – paklausė Hinksas.

– Taip, žinoma, – sutiko Frencis.

Hinksas pakilo nuo kėdės, durininkas kaipmat prišoko prie jo, atidarė kambario gale esančias duris ir pasitraukė tolyn, kad tas galėtų įeiti į prieškambarį, kuriame trys vyrai laukė, kol bus pakviesti į komitetą.

– Generole Briusai, ar galėtumėte prie mūsų prisijungti? – net nežvilgtelėdamas į kitus du vyrus kreipėsi Hinksas.

– Ačiū, – padėkojo generolas stodamasis nuo kėdės ir sekdamas paskui sekretorių į komiteto kabinetą.

– Sveiki, generole, – pasisveikino Frencis. – Ateikite ir sėskitės, – siūlydamas tuščią kėdę pridūrė jis.

– Man malonu jums pranešti, kad komitetas balsavo už jus, ir norime, jog pasirūpintumėte šiuo rizikingu žygiu. Taip pat kviečiame prisijungti prie komiteto vykdomosios valdžios.

– Nuoširdžiai dėkoju jums, pone pirmininke, ir visam komitetui už pasitikėjimą, – sukinėdamas rankose monoklį prabilo Briusas, o tada nieko nelaukdamas įsipylė didelę stiklinę viskio. – Galiu patikinti, jog nersiuosi iš kailio, kad įrodyčiau, jog esu to vertas.

– Manau, jau pažįstate visus komiteto narius, išskyrus pirmininko pavaduotoją, poną Jongą.

Jongas įdėmiau pažvelgė į generolą ir suabejojo, ar jam tikrai nėra daugiau nei šešiasdešimt. Jei jis išties ruošiasi įveikti sunkią kelionę iki Himalajų prieškalnės, tai jį nešti turės itin stiprus gyvulys.

– Kita mūsų užduotis, džentelmenai, – toliau tęsė Frencis, – išrinkti dar vieną vadą, kuris pakeis generolą Briusą vos tik jis perves ekspediciją pro Tibeto pasienį ir įkursime bazinę stovyklą. Asmuo, kurį išrinksime, privalės suplanuoti tinkamiausią maršrutą, kuriuo vadovaudamasi grupelė alpinistų, galbūt įskaitant ir jį patį, bandys pirmą kartą pakilti į Everesto viršūnę, – Frencis trumpam nutilo. – Melskimės, jog nesvarbu, kad ir kas tai būtų, jam pasisektų įvykdyti šį didingą sumanymą.

Jongas nulenkė galvą žemyn svarstydamas, ar nors vienas aplink stalą sėdintis vyras bent nutuokia, ko Dievo vardu bus prašoma atlikti kažkurio drąsuolio.

– Alpių klubas pasiūlė svarstyti dvi kandidatūras. Galbūt metas paklausti pirmininko pavaduotojo, ar jis norėtų tarti keletą žodžių?

– Ačiū, pone pirmininke, – padėkojo Jongas. – Tik norėčiau informuoti komitetą, kad, Alpių klubo narių nuomone, šie du kandidatai laikomi geriausiais alpinistais visose britų salose. Vienintelis jiems prilygstantis asmuo buvo Zigfridas Herfordas, kuris, deja, žuvo karo metu.

– Ačiū, – atsiliepė pirmininkas. – Tik noriu dar kartą pabrėžti, jog jei ne kapitono Jongo sužalojimas Vakarų fronte, šio pokalbio išvis nebūtų.

– Pirmininke, malonu girdėti, kad taip manote, tačiau galiu patikinti komitetą, jog šie abu jauni vyrai puikiai tinkami planuojamai užduočiai.

– O kurį iš šių džentelmenų turėtume išrinkti pirmuoju? – paklausė Frencis.

– Poną Melorį, – tarė Hinksas dar prieš kam kitam pasiūlant savo nuomonę.

– Tiesą pasakius, tai Džordžas Meloris, – pridūrė Jongas.

– Puiku. Tuomet gal reikėtų pakviesti poną Melorį prie mūsų prisidėti? – pasiūlė pirmininkas.

Hinksas dar kartelį pakilo nuo kėdės ir lydimas durininko nuėjo iki prieškambario. Įėjęs pažvelgė į du ties karalienės Marijos paveikslu sėdinčius vyriškius ir net nutuokdamas, kuris yra kuris, pakvietė:

– Pone Melori, eime su manimi.

Džordžas atsistojo.

– Sėkmės, Melori, – palinkėjo Finčas. – Nepamiršk, kad ten turi tik vieną draugą.

Išgirdęs šiuos žodžius Hinksas stabtelėjo tarsi norėdamas kažką replikuoti, tačiau staiga persigalvojo ir netardamas nė žodžio nuėjo atgal į komiteto kabinetą.

– Pone Melori, – pasisveikino Frencis, kai Džordžas įėjo vidun, – dėkoju, kad skyrėte mums laiko, – jis atsistojo nuo kėdės ir paspaudė kandidatui ranką. – Atsiprašau, kad teko tiek laukti.

Džordžas šyptelėjo.

– Žinau, Jongas informavo jus, kodėl šįvakar esate pakviestas, tad siūlyčiau atsisėsti stalo gale. Komitetas turi kelis klausimus.

– Su malonumu, pone Frenci, – šiek tiek nervindamasis atsakė Džordžas.

– Jums leidus norėčiau pradėti, – Džordžui atsisėdus į savo vietą prabilo Frencis. – Pirmiausia įdomu, ar nors kiek abejojate šių didžiulių pastangų sėkme? Turiu galvoje Everesto įveikimą.

– Jokie autoritetingi šaltiniai negali atsakyti į šį klausimą, pone Frenci, – prabilo Džordžas. – Ypač kai vos keliems alpinistams pavyko įveikti didesnį nei dvidešimties tūkstančių pėdų aukštį. Mano brolis Trafordas, RAF pilotas, minėjo, kad net lėktuvai nekyla į dvidešimt devynių tūkstančių pėdų aukštį, kuriame ir yra Everesto viršūnė.

– Bet vis tiek norėtumėte išbandyti, ar ne? – kratydamas cigarą paklausė Reiburnas. Atrodė, kad jo iššūkis būtų pirmieji žingsniai į šį klubą.

– Žinoma, norėčiau, – entuziastingai patvirtino Meloris. – Bet kadangi niekas lig šiol dar nepasiekė šio kalno viršūnės, nežinome, kokie sunkumai ten laukia. Pavyzdžiui...

– Ar jūs vedęs, pone Melori? – pasiteiravo vadas Aškroftas, skaitydamas klausimą iš rankose laikomų užrašų.

– Taip, vedęs, pone.

– Esate sukūręs šeimą?

– Auginu dvi dukteris, – kiek sumišęs dėl klausimų atsakė Džordžas. Negalėjo suprasti, kuo Klerė ir Beridžė galėjo jam padėti kopiant į dvidešimt devynių tūkstančių pėdų aukščio kalną.

– Ar dar turite klausimų ponui Meloriui? – pasiteiravo Frencis pažvelgęs į pusiau medžioklinį laikrodį.

Ką visa tai reiškia, negalėdamas patikėti tuo, ką girdi, svarstė Džordžas. Ar ši senių grupelė ruošėsi atsirinkti tarp jo ir Finčo užduodami tokius klausimus? Atrodo, Finčas buvo teisus dėl Hinkso ir jo bičiulių.

– Aš dar turiu klausimų ponui Meloriui, – prabilo Hinksas.

Džordžas nusišypsojo. Galbūt jis tik susidarė klaidingą nuomonę apie žmogų.

– Ar galite patvirtinti, kad studijavote Vinčesteryje? – paklausė jis.

– Taip, – linktelėjo Džordžas, vėl stebėdamasis, kokį ryšį gali turėti tokio pobūdžio klausimai.

– Baigę ten išvykote į Kembridžą, į Magdalenos koledžą dėstyti istorijos, ar ne?

– Taip, – pakartojo Džordžas. Jau buvo susigundęs pridėti keletą žodžių, kad „norėdamas įsitikinti, jog tikrai gausiu ten vietą, privalėjau perlipti aukštą koledžo sieną“, tačiau paskutinę akimirką nusprendė prilaikyti liežuvį.

– Ir prieš pradėdamas mokytojauti mokslus baigėte garbės diplomu, ar ne?

– Visiškai teisingai, – atsakė Džordžas, vis dar nebūdamas tikras, kurlink veda šie klausimai.

– Kadangi buvote mokytojas, jus atleido nuo tarnavimo karinėse pajėgose, tačiau, nepaisant to, savo noru stojote į kareivių gretas ir tapęs karališkosios artilerijos karininku dalyvavote Vakarų fronto kariniuose veiksmuose, taip?

– Taip, – patvirtino Džordžas.

Jis pažvelgė į Jongą, tikėdamasis sulaukti pritarimo, tačiau išvydo tik suglumusį veidą.

– O po karo grįžote atgal ir tapote vyriausiuoju istorijos mokytoju.

Džordžas tik linktelėjo, tačiau nieko nebepasakė.

– Tiek ir norėjau sužinoti. Ačiū, pone pirmininke.

Džordžas dar kartelį pažvelgė į Jongą, bet šis tik truktelėjo pečiais.

– Ar dar yra klausimų ponui Meloriui? – susirinkusiųjų pasiteiravo Frencis. – Ar jau galime jį paleisti?

Vyras, laikantis cigarą, pakėlė ranką.

– Taip, pone Reiburnai? – tarė Jonghasbendas.

– Jei būtumėt išrinktas šios ekspedicijos vadu, Melori, ar sutiktumėt pats įsigyti reikiamą įrangą?

– Esu tikras, kad pajėgčiau tai padaryti, – po kelių sekundžių svarstymo atsakė Džordžas.

– Ar pajėgtumėte susimokėti už kelionę į Indiją? – paklausė Aškroftas.

Džordžas suglumo, nes nebuvo tikras, kiek jo uošvis norės ir galės jam padėti. Tačiau nusprendęs nesukelti abejonių, po kelių akimirkų atsakė:

– Tikiuosi, taip.

– Puikiai pasirodei, Melori, – tarė Frencis. – O dabar man telieka padėkoti už…

Hinksas akimirksniu kažką pakeverzojo ant lapelio ir pakišo Jonghasbendui po nosimi.

– Tiesa, – prisiminė Frencis. – Jei tave išrinktų, ar sutiktum atlikti medicininį patikrinimą?

– Žinoma, pone Frenci, – patikino Džordžas.

– Ką gi, – prabilo pirmininkas. – Netrukus komitetas susisieks su jumis ir praneš apie sprendimą.

Džordžas pakilo nuo stalo vis dar šiek tiek suglumęs ir netaręs nė žodžio išėjo iš kabineto. Kai durininkas uždarė duris, Džordžas prisėdo šalia Finčo.

– Buvo net blogiau nei manei.

– Įspėjau tave, – pasakė Finčas.

– Tik atmink, geriau niekada nesakyti to, dėl ko vėliau teks gailėtis, Džordžai.

Finčas puikiai žinojo, kad Meloriui besikreipiant į jį tikruoju vardu kalbama labai rimtai.

– Ką tuo nori pasakyti, drauguži?

– Būk geros nuotaikos ir neprarask savitvardos. Atsimink, niekas kitas, tik mudu abu stovėsime dvidešimt septynių tūkstančių pėdų aukštyje ir ruošimės paskutiniam pakilimui, o ta šutvė ramiai sėdės savo klube priešais židinį ir gurkšnos brendį.

‹•›

– Koks nuostabus žmogus, – tarė Hinksas.

– Sutinku, – įsiterpė Reiburnas. – Būtent toks, kokio ieškome. Ar manote kitaip, generole?

– Man, be jokių abejonių, patiko jo išorė, – pripažino Briusas. – Bet, manau, prieš priimant galutinį sprendimą reikia pamatyti ir kitą kandidatą.

Džefris Jongas pirmą kartą nusišypsojo.

– Kitas pagal popierius visiškai neatitinka Melorio lygio, – pareiškė Aškroftas.

– Popieriuose kalnų nelabai ir rasite, vade, – priminė Jongas, slėpdamas savo susierzinimą.

– Tai jau kitas atvejis, – nesutiko Hinksas. – Tačiau komitetui norėčiau pasakyti, kad ponas Finčas yra australas.

– Kiek supratau, – vėl įsiterpė Reiburnas, – svarstome tik kandidatus iš britų salų.

– Manau, netrukus išsiaiškinsite, vade, jog Australija vis dar laikoma Jo Didenybės tolimosios imperijos dalimi.

– Beveik taip, – tarė Frencis. – Bet galbūt prieš darant bet kokias išvadas pakalbėkime su pačiu kandidatu.

Hinksas net nesivargino pakilti nuo kėdės. Tik sukryžiavo rankas ant krūtinės ir linktelėjo durininkui. Šis nuolankiai atidarė duris.

– Pone Finčai.