1922 m. balandžio 15-oji
Mylimiausioji Rūta,
Pradėjome tūkstančio mylių žygį pėsčiomis iki Tibeto sienos. Atvykome traukiniu iki Siliguri bazinės stovyklos Himalajuose. Pagal tvarkaraštį turėjome užtrukti šešias valandas, bet stovyklą pasiekėme tik po šešiolikos valandų. Visad svarstydavau, kas nutinka seniems traukiniams, nebetinkantiems vežioti keleivių – ką gi, dabar puikiai žinau. Jie išsiunčiami į Indiją, o ten naujai įkūnijami.
Taigi visi sulipome į didžiulį šiaurietišką garvežį, kažkuo panašų į mūsų Varviko pilies traukinį. Pirmoji klasė buvo išties apgailėtina ir nusidėvėjusi, o trečiojoje viskas vis dar likę iškalta medinėmis lentomis. Tualeto, žinoma, nebuvo, tad sustojus stotyje visi paskubomis iššokdavome laukan ir pasukdavome link krūmų. Traukinyje buvo ir galvijų klasė, į kurią Briusas suvarė mulus ir nešikus. Skundėsi visi.
Keliaujant iš Berkenhedo į Londoną patogiu traukiniu ir keliaujant iš Mumbajaus į Siliguri yra vienas skirtumas: keliaudami iš šiaurinės Anglijos visad laikydavome uždarus langus ir įjungtą šildymą, tačiau čia, nepaisant to, kad traukinių kompanija išsivertė ir be langų montavimo, jautiesi it keliautum krosnyje ant ratų.
– Kur tėvelis? – paklausė Klerė. – Kur jis dabar?
Rūta padėjo laišką ir atsisėdo prie dukrų ant grindų, kad galėtų kartu su jomis įdėmiau panagrinėti tėvo atsiųstą savomis rankomis pieštą žemėlapį. Pirštu pravedė liniją nuo Tilburio iki Mumbajaus, o tada palei geležinkelio liniją, kuri užsibaigė Siliguri stotimi. Tada vėl pakėlė laišką ir pradėjo garsiai skaityti savo vaikams:
Turbūt įsivaizduoji, kaip nustebome išlipę Siliguri ir pamatę Himalajų geležinkelio transporto kompanijos miniatiūrų pasaulį. Čia baigėsi kelionė plačiais bėgiais ir didžiuliu garvežiu, kurį pakeitė unikalus mažas, vietinių dėl šios priežasties vadinamas „žaisliniu traukiniu“.
Sulipome vidun į žavų mažą vagoną, kuris būtų tiesiog idealus Beridžei ir Klerei, tačiau aš pasijutau it Guliveris, atsibudęs liliputų žemėje. Pradėjęs riaumoti stipriai ir neproporcingai savo dydžiui, mažasis traukinys pradėjo kelionę tolyn nuo Siliguri prieškalnės. Pasiekėme 300 pėdų aukštį virš jūros lygio, o likus 51 myliai iki Dardžilingo, pakilome iki pat 7000 pėdų aukščio.
Vaikams turbūt bus įdomu išgirsti, jog nuolydis buvo toks status, kad vietiniai turėjo sėdėti ant priekinio buferio ir ant kelio žarstyti smėlį, kad traukinys pajėgtų kilti vis aukščiau aukščiau į kalną.
Negaliu pasakyti, kiek tiksliai truko kelionė, nes kiekviena minutė buvo absoliučiai džiuginanti ir negalėjau liautis gėrėjęsis vaizdais, bijodamas praleisti naują stebuklą. Tiesą pasakius, mūsų bebaimis kapitonas Noelis taip apsvaigo nuo visų grožybių, kad sustojus Tunge pasipildyti vandens atsargų jis užsiropštė ant vagono stogo, nuo kurio filmavo visą likusią kelionę. Tuo tarpu mes, mirtingieji, turėjome pasitenkinti vaizdais pro langus.
Kai galiausiai po septynių valandų kelionės sustojome Dardžilingo stotyje, galvoje sukosi vienintelė mintis: jei šis mažas brangakmenis galėtų mus nugabenti iki pat bazinės stovyklos, kaip palengvėtų gyvenimas. Bet, deja, tokia laimė mums nenusišypsojo, ir po kelių minučių jau pasigirdo pirmieji generolo Briuso įsakymai tvarkingai berikiuojant mulus ir nešikus, kad pagaliau galėtume pradėti kelionę į džiungles ir Tibeto lygumas.
Kiekvienas gavome po žemaūgį arklį, kuris neš mūsų daiktus, ir generolas nusprendė, jog per dieną privalėsime įveikti bent dvidešimt mylių. Vakare planavome įrengti stovyklą palei upę ar ežerą, žinoma, jei rasime, kur galėtume paplaukioti ir bent kelias minutes pasprukti nuo musių, moskitų ir siurbėlių, kuriems baltųjų kraujas kažkodėl pasirodė mielesnis nei vietinių.
Generolas atsigabeno asmeninę vonią, kurią tempė du mulai, ir kiekvieną vakarą, apie septintą valandą, tuzinas nešikų pripildydavo ją ant laužo užvirintu vandeniu. Net turiu mūsų vado fotografiją, kurioje jis patenkintas sėdi vonioje, vienoje rankoje laiko cigarą, o kitoje – taurę brendžio. Jis aiškiai nemato reikalo keisti savo įprasto kasdienio gyvenimo normų tik todėl, kad kelias savaites teks praleisti Indijos džiunglėse.
Vakarais visi valgome prie medinio stalo, generolas sėdi aukščiausiai. Meniu retai išvysi kažką kita nei troškintą mėsą ar virtinius, tačiau ligi dienos galo, kol įrengiame stovyklą, esame per daug alkani, kad teirautumėmės, kurio gyvulio mėsa šįkart veda puode.
Generolas kartu atsigabeno daugybę dėžių puikaus Chateauneuf-du-Pape, taip pat nepamiršo pusės tuzino Pol Roger dėžių, kurias nešė du tvirčiausi bandos mulai. Vienintelis lig šiol pasigirdęs generolo nusiskundimas buvo, jog niekaip nepavyksta vyno išlaikyti kambario temperatūros. Tačiau oras kasdien vis vėsta, tad ilgai netruks, ir generolas galės šampaną atšaldyti ledo vonioje.
Visi, atrodo, laikosi puikiai – negalavimų ir temperatūros, žinoma, tikėjomės, bet aš nukentėjau vos nuo kelių moskitų įkandimų ir pajutau nemalonų išbėrimą.
Trys nešikai jau pasitraukė, o du mulai nuo išsekimo padvėsė. Tik nesakyk Klerei. Nors visi atrodė tokios geros formos... Jau susitikome su savo vedliu Njima. Jis ne tik puikiai kalba angliškai, bet ir yra rimtas alpinistas, kol kas lipantis basomis.
Somervelis kaip visad šaunuolis. Jis ne tik atlaiko visus sunkumus, kuriuos turime įveikti, bet ir puikiai atlieka pagalbinio gydytojo pareigas. Dar nė karto nebambėjo dėl darbo krūvio. Odelis savo stichijoje – kasdien vis atranda naujų uolienos tipų. Neabejoju, kad jam sugrįžus į Kembridžą knygų lentynose pasirodys keli nauji tomai, jau nekalbu apie daugybę puikiai parengtų paskaitų.
Vargšelis Nortonas yra net šešių pėdų ir keturių colių aukščio, tad gavo aukščiausią mulą, tačiau jo kojos vis tiek siekia žemę. Finčas visad keliauja konvojaus gale, nes jo sprendimas, kaip ir mūsų – saugoti brangiuosius deguonies cilindrus, kurie, jo nuomone, vis dar pakeis ekspedicijos eigą. Aš šiuo atžvilgiu toks pat skeptiškas kaip ir prieš tai.
Lipdamas vis aukščiau dažnai svarstau, kaip visi reaguoja į besikeičiančias sąlygas, ir kuo toliau, tuo labiau regiu mūsų susiskirstymą į atskiras lipančiųjų grupeles. Finčas mano, jog kaip tik jis bus išrinktas lipti iki pačios Everesto viršūnės ir, tiesą pasakius, niekas nenustebtų, jei tai būtų tiesa. Nuo pat Mumbajaus jis generolui nepratarė dar nė vieno žodžio, tačiau sulig kiekviena diena „Sonios reikalas“ palengva užsimiršta.
Kai kurie mūsų nariai šiomis dienomis netikėtai atsiskleidė. Visad žinojau, kad Noelis buvo aukščiausios klasės alpinistas, bet net neįtariau, koks išskirtinis fotografas ir filmų kūrėjas jis yra iš tiesų. Dar niekada nebuvo ekspedicijos, kurią kas nors geriau užfiksavo, o dar viena, visus nustebinusi naujiena buvo, jog Noelis kartu su dar keliais komandos nariai puikiai kalba vietine kalba.
Viena įprastinių, kasdienių procedūrų turbūt niekas nebūtų patikėjęs, jei Noelis nebūtų jos įrašęs. Moršhedas (nemanau, kad esi jį mačius) yra kartografas, kuris kaip RGS komandos narys yra atsakingas už detalaus žemėlapio sudarymą, ir vieną dalyką jis daro itin kruopščiai – sugeba tiksliai nustatyti atstumus. Į pagalbą Moršhedui generolas už dvidešimt rupijų per dieną pasamdė jauną indą, kuris yra šešių pėdų aukščio. Pabandysiu apibūdinti, ką jis privalo daryti, nors visa tai galėsi pamatyti nufilmuotoje medžiagoje, kai tik sugrįšime. Jis atsigula ant žemės, o vedlys virš galvos ant uolienos pažymi atstumą. Tuomet šešių pėdų aukščio jaunuolis atsistoja, įremia kulnus ties pažymėta vieta (jis basas), o vedlys vėl pakartoja tą patį. Ir taip visą dieną. Tačiau kaip tik taip Moršhedas gali išmatuoti tikslų atstumą, kurį mes kasdien įveikiame – apie dvidešimt mylių – o tai, mano skaičiavimais, reikštų, jog jaunuolis per dieną turi atsigulti ir vėl atsistoti daugiau nei 18000 kartų. Bet Dievas mato, jis už tai gauna dvidešimt rupijų.
Mieloji, metas nustoti rašyti ir užpūsti žvakę. Savo mažąją palapinę dalijuosi su Gajumi. Nuostabu, kad galiu šioje išvykoje būti su savo senu draugužiu, tačiau tai ne tas pats, kaip būti su tavimi...
– Kurią vietą jis jau pasiekė? – paklausė Klerė, žvelgdama žemyn į žemėlapį.
Rūta sulankstė laišką, o tada vėl pritūpė prie Beridžės ir Klerės ant grindų. Kelias sekundes bandė susigaudyti žemėlapyje, kol galiausiai parodė į kaimelį, pavadintą Chumbi. Kadangi Džordžo laiškai ją pasiekia tik po šešių ar septynių savaičių, ji niekada tiksliai nežino, kur jis tuo metu yra. Tuomet Rūta atplėšė naujausią Džordžo laišką.
Šiandien vėl įveikėme įprastinį dvidešimties mylių atstumą, tačiau praradome dar vieną mulą, dabar teliko tik 61. Įdomu, kokį strateginį sprendimą priims generolas, jei ir toliau taip mažės mulų gretos. Teks pasirinkti tarp vyno dėžių arba vonios.
Kiekvieną rytą, šeštą valandą, nešikai išsirikiuodavo įprastinei apžiūrai. Šį rytą jų tebuvo 37, taigi pabėgo dar vienas; generolas tokius vadina dezertyrais.
Vakar keliaudami aukštai kalnuose aptikome budistų vienuolyną. Sustojome, kad Noelis galėtų viską nufilmuoti, bet generolas patarė to nedaryti, kad netrukdytume vienuoliams pamaldų. Jis – išties keista išminties ir pompastikos kombinacija.
Njima (vedlys) sakė, jog vos tik pasieksime Jelep La, šįvakar 14000 pėdų aukštyje turėtume įrengti stovyklą, visai netoli vienos viršukalnės. Jei turėsiu jėgų, įkopęs į ją galėsiu pasigrožėti aiškiu Everesto vaizdu. Rytoj sekmadienis, kurį generolas paskyrė poilsiui, kad nešikai ir mulai galėtų atgauti jėgas, o mes – paskaitytume naujus laiškus ir parašytume naujus savo mylimosioms. Šiuo metu skaitinėju Elioto „Tuščia žemė“, nors suprantu, kad turiu pailsėti prieš rytojų, jei žadu bandyti įkopti į tą kalną ir pirmą kartą išvysti Everestą. Reikės anksti keltis, nes Njima minėjo, jog kalno aukštis apie 21000 pėdų. Beje, vedliui nesakiau, kad į tokį aukštį niekad nesu lipęs.
– O kas bus, jei tėveliui bus uždrausta kirsti sieną? – pasmalsavo Klerė, bakstelėdama nykščiu į raudoną liniją, kuri skyrė Tibetą nuo Indijos.
– Tuomet jam teks apsisukti ir grįžti namo, – nuramino Rūta.
– Tada gerai, – sušnibždėjo dukra.