18

1914 m. vasario 12-oji, ketvirtadienis

Džordžas elgėsi nepriekaištingai. Takeris Terneris jam patiko nuo pat pirmosios akimirkos: tiesus, atviras, paprastas, gal net senų pažiūrų ir nuolat bandantis suvokti svečio charakterį.

Vykstant pas Ternerį į namus Endrius Džordžui pasakė, kad tikroji daktaro profesija yra architektūra. Jau įvažiavus pro metalinius iškaltus vartus ir gražiąja sitrinmedžių alėja patraukus tolyn buvo aišku, kodėl Terneris padarė tokią stulbinamą karjerą: namas, įsikūręs ant Sario kalvų, įspūdingos teritoriją puošiančios gėlių lysvės, veja ir gėrybių pilni sodai – visa tai kalbėjo už jį.

Pasiekus paskutinį laiptelį, vyresnysis liokajus atidarė svečiams duris. Tyliai palydėjo koridoriumi, kurio gale rado Ternerį, laukiantį jų biliardo kambaryje. Iš ant šalimais stovinčios kėdės atlošo pakabinto švarko Džordžas nusprendė, kad buvo pasiruošta kovai.

– Kol damos susirinks vakarieniauti, pats tinkamiausias metas pažaisti.

Tai buvo pirmieji Ternerio žodžiai. Džordžas iškart susižavėjo ilgu virš židinio kabančiu šeimininko portretu, kurį kažkada nutapė Laveris. Negalėjo nepastebėti ir devynioliktojo amžiaus ornamentika bei spalvomis išgražintų sienų, kur ant vienos jų puikavosi ir šeimininko bendravardis. Tik tada Džordžas pagaliau nusiėmė švarką ir pasiraitojo rankoves.

Vos tik trys kamuoliukai atsidūrė savo pozicijose ant žalio bajaus, Džordžas iškart perprato kitą Ternerio charakterio pusę: jam patiko laimėti ir to visad tikėdavosi. Tačiau jis nenujautė, kad Džordžas buvo ne iš tų, kurie lengvai pralaimi. Meloris taip ir nesuprato, ar Endriui tiesiog patiko prajuokinti senąjį vyriškį, ar jis išties nemokėjo gerai žaisti. Bet kokiu atveju Džordžas nesiruošė leisti išsipildyti Ternerio lūkesčiams.

– Tavo eilė, drauguži, – paragino Terneris, palietęs vienuoliktąjį kamuoliuką.

Džordžas šiek tiek apgalvojo galimus veiksmus ir galiausiai paėmęs iš Endriaus lazdą lengvai įmušė keturioliktąjį. Terneris netrukus suprato, kad Džordžas – gana rimtas žaidėjas, ir nusprendė imtis šiek tiek kitokios taktikos.

– O’Salivanas pasakojo, kad esate šiek tiek radikalas, Melori.

Džordžas nusišypsojo. Nesiruošė leisti Terneriui pasijusti geresniam nei prie šio stalo, nei kur kitur.

– Jei turite galvoje visuotinio balsavimo palaikymą, esate teisus, pone.

Endrius susiraukė.

– Tik trys taškai, – pranešė jis prieš pridėdamas šį skaičių prie bendros, ganėtinai skurdžios asmeninių rezultatų sumos.

Terneris grįžo prie stalo ir nieko nepratarė ligi tol, kol kamuoliukas vėl sustojo ties dvyliktuoju ir Džordžas nieko nelaukdamas palinko virš savųjų.

– Vadinasi, suteiktumėte moterims teisę balsuoti, ar ne? – neatlyžo Terneris.

Džordžas atsitiesė ir kreida pavalė lazdos galą.

– Tikriausiai taip, pone, – patvirtino jis ir vėl palinkęs sėkmingai išmušė dar vieną kamuoliuką.

– Bet jos net nepakankamai išprususios, kad galėtų prisiimti tokią atsakomybę, – nenurimo Terneris. – Ir bet kokiu atveju – kaip kas nors gali tikėtis, kad moteris apskritai sugebės padaryti protingą sprendimą?

Džordžas vėl palinko virš stalo ir šįkart įmušęs užsidirbo net dvidešimt vieną tašką, o tada padavė lazdą Endriui, kuriam sekėsi visiškai priešingai.

– Yra viena paprasta priemonė visa tai pakeisti, – ramiai tarė Džordžas.

– Ir kokia gi? – nužvelgdamas stalą ir apsvarstydamas galimybes paklausė Terneris.

– Pirmiausia moterims suteikti teisę siekti tinkamo išsilavinimo, kad jos galėtų studijuoti universitetuose ir įgyti tokį patį laipsnį kaip ir vyrai.

– Tai tikriausiai nebūtų taikoma Oksfordui ir Kembridžui?

– Priešingai, – atkirto Džordžas. – Kaip tik šios institucijos turi parodyti pavyzdį, nes likusios jais, be abejonės, paseks.

– Moterys su laipsniu... – susimąstė Terneris. – Tai neįmanoma.

Sutrikęs vyras palinko virš stalo, ir baltas kamuoliukas nulėkė tiesiai į artimiausią skylę. Džordžui reikėjo tvirtai susilaikyti, kad neprapliuptų kvatoti.

– Melori, tik noriu įsitikinti, ar teisingai supratau tavo žodžius, – paduodamas lazdą svečiui kreipėsi Terneris. – Tu manai, jog protingos moterys, tos, kurios įgis mokslo laipsnį Oksforde ar Kembridže, turi turėti balsavimo teisę?

– Ne, pone, aš siūliau visiškai ne tai, – atkirto Džordžas. – Tiesiog manau, kad moterims turėtų būti taikomos tokios pat taisyklės kaip ir vyrams. Kvailieji taip pat privalo turėti teisę atiduoti savo balsą.

Pirmą kartą nuo pat žaidimo pradžios Ternerio lūpose pasirodė plati šypsena.

– Jau matau, kaip parlamentas tam nepritars. Juk kad ir kaip būtų, kalakutai dažniausiai nebalsuoja už Kalėdas.

– Tik iki tol, kol vienas jų supranta, kad tai padėtų laimėti kitus rinkimus, – pasiūlė Džordžas, sėkmingai išmušęs karambolį ir raudonąjį kamuoliuką taikliai pataikęs į skylę. Tuomet atsistojo ir nusišypsojo. – Atrodo, žaidimas laimėtas, pone.

Terneris nenoriai linktelėjo. Jam besivelkant švarką už durų pasigirdo tylus beldimas. Į vidų įėjo vyresnysis liokajus.

– Vakarienė jau paruošta, pone.

– Ačiū, Atkinsai, – padėkojo šeimininkas.

Vos tik vyriškis išėjo iš kambario, Terneris sušnibždėjo:

– Galėčiau lažintis iš metinių pajamų, jog Atkinsas taip pat nepritartų moterų balsavimo teisei.

– O aš galėčiau lažintis iš metinių pajamų, kad jūs to niekada nepaklaustumėte, – nepasidavė Džordžas ir tą pačią akimirką pasigailėjo dėl ką tik ištartų žodžių. Endrius atrodė sutrikęs, tačiau nieko nesakė.

– Atsiprašau, pone, – susizgribo Džordžas. – Pastaroji pastaba buvo išties nedovanotina, ir...

– Visiškai ne, mielas vaikine, – nuramino Terneris. – Bijau, kad po žmonos mirties tapau kažkoks... Kaip dabar tai apibūdinama naujoviškai? Apkiautęs ir senų pažiūrų? Manau, reikėtų prisijungti prie damų.

Perėjus salę dar pridūrė:

– Puikiai sužaidei, Melori. Laukiu nesulaukiu kito mačo ir neabejoju, jog apšviesi mus savo pažiūromis dėl darbininkų teisių.

Liokajus jau laikė praviras duris, ir Terneris kartu su savo svečiais įėjo į valgomąjį. Medžio plokštėmis išdailinto kambario viduryje stovėjo ąžuolinis stalas, kuris buvo panašesnis ne į Viktorijos, bet į Elžbietos laikų dirbinį. Prie stalo jau buvo paruoštos šešios vietos, serviruotos pačiais gražiausias įrankiais, audiniais ir porcelianu.

Vos tik Džordžas įžengė vidun, kaipmat sulaikė kvėpavimą, ką itin retai darydavo net stovėdamas kalno viršūnėje. Nors visos pono Ternerio dukros, Mardžė, Rūta ir Mildreda, laukė akimirkos, kol tėvas jas pristatys, Džordžas negalėjo atplėšti akių nuo Rūtos, kuri tuoj pat paraudo ir nukreipė žvilgsnį į šoną.

– Nestovėk ten, Melori, – paragino Terneris pastebėjęs, jog Džordžas vis dar sukiojasi tarpduryje. – Jos tau neįkas. Tiesą pasakius, su tokiomis pažiūromis gali net lengvai pelnyti jų simpatijas.

Džordžas žengė priekin ir visoms trims merginoms mandagiai paspaudė rankas. Kai šeimininkas pasodino jį tarp Mardžės ir Mildredos, teko slėpti nusivylimą. Dvi tarnaitės atnešė pirmąjį patiekalą – lėkštę šaltos lašišos su krapais, o liokajus Terneriui įpylė pusę taurės Sancerre vyno, kad šis galėtų paragauti ir juo pavaišinti svečius. Džordžas net atsisakė skanauti paties patraukliausio per šias ištisas savaites matyto patiekalo, kad tik galėtų slapta nugvelbti nekaltą kitame stalo gale sėdinčios Rūtos žvilgsnį. Ji tikriausiai net nesuvokė, kokia buvo graži.

– Gražuolė, – tyliai sušnibždėjo gėrėdamasis šviesia oda, porceliano melsvumo akimis ir sodriais rausvai rudais plaukais. – Tikra gražuolė, – pakartojo patylomis imdamas peilį ir šakutę.

– Ar tiesa, pone Melori, – įsiterpė Mardžė, vyriausia iš trijų seserų, – kad buvo susitikę su ponu Džordžu Bernardu Šo?

– Taip, panele Terner, turėjau garbės vakarieniauti su didžiu žmogumi kaip tik po to, kai jis Kembridže atstovavo Fabianiečių draugijai.

– Didis žmogus, kuris buvo prakeiktas, – pratarė Terneris. – Jis tik dar vienas socialistas, kuris mėgaujasi mums visiems pasakodamas, kaip turėtume nukreipti savo gyvenimus. Šis žmogus net ne anglas.

Mardžė maloniai šyptelėjo tėvui.

– The Times teatro kritikas rašė, jog Pigmalionas buvo ne tik liežuvautojas, bet ir mintis provokuojantis asmuo, – pridūrė ji.

– Tuomet jis tikriausiai toks pat socialistas, – kramtydamas burbtelėjo Terneris.

– Ar matėte spektaklį, panele Terner? – pasisukdamas į Rūtą pasiteiravo Meloris.

– Ne, pone Melori, dar nemačiau, – atsakė ji. – Paskutinį kartą stebėjome Čarlio tetą. Jis vyko kaimelio salėje kaip tik po to, kai pastorius uždraudė skaityti Kaip svarbu būti nuoširdžiam.

– Kurį parašė dar vienas airis? – pratęsė pokalbį Terneris. – Ir kieno vardai neturėtų būti minimi šioje garbingoje visuomenėje... Juk sutinki su manimi, ar ne, Melori? – paklausė jis vos tik visi baigė valgyti pirmąjį patiekalą. Nepaliesta lašiša Džordžo lėkštėje atrodė taip, lyg būtų pasiruošusi tą pačią akimirką pasprukti.

– Jei garbinga visuomenė nesugeba apsispręsti dėl dviejų talentingiausių visos kartos autorių, tada taip, sutinku su jumis.

Mildreda, kuri ilgą laiką nepratarė nė žodžio, staiga palinko artyn ir sušnibždėjo:

– Aš su jumis visiškai sutinku, pone Melori.

– O ką manai tu, O’Salivanai? – kreipėsi Terneris. – Ar tu tokios pat nuomonės kaip ir Meloris?

– Su tuo, ką sako Džordžas, sutinku ganėtinai retai, – prabilo Endrius. – Štai kodėl mes vis dar taip puikiai sutariame.

Visi prapliupo kvatoti, o liokajus stalo gale padėjo storą jautienos nugarinę ir parodęs ją šeimininkui pradėjo pjaustyti.

Džordžas, naudodamasis trumpa pauzele, pažvelgė į stalo gale sėdinčią Rūtą, kuri maloniai šypsojosi Endriui.

– Turiu prisipažinti, – prabilo Endrius, – jog nė karto nežaidžiau su abiem džentelmenais.

– Galiu užtikrinti, O’Salivanai, – ragaudamas vyno taurę prabilo Terneris, – kad nebuvo nė vieno džentelmeno.

Džordžas jau ruošėsi įsikišti į pokalbį, kai staiga netikėtai iš vietos pašoko Mildreda.

– Nekreipk į jį dėmesio, Melori. Tai vienintelis dalykas, kurio mūsų tėvas negali pakęsti.

Džordžas šiltai šyptelėjo ir įsitraukė į gerokai elegantiškesnį pokalbį su Mardže apie krepšių pynimą. Taip besišnekučiuojant lėkštės palengva tuštėjo, o Meloris retkarčiais vis slapta žvilgtelėdavo į kitą stalo pusę. Neatrodė, jog Rūta tai pastebi.

– Ką gi, džentelmenai, – sulankstęs servetėlę prašneko Terneris. – Tikiuosi, šio vakaro metu gavote vieną gerą pamoką.

– Ir kokią gi, pone? – pasiteiravo Endrius.

– Įsitikinote, kad su šiomis trimis seserimis dar ne viskas užbaigta. Bent jau iki tol, kol Meloris nenurims nesužinojęs, kad visos keliaus į universitetus ir įgis mokslo laipsnius.

– Puikus pasiūlymas, pone Melori, – atsiliepė Mildreda. – Jei būčiau turėjusi galimybę sekti tėvo pėdomis ir tapti architekte, mielai būčiau taip ir padariusi.

Pirmą kartą tą vakarą ponas Terneris pasijuto it gavęs smūgį ir nutilo. Po kiek laiko sėkmingai atsigavo ir pasiūlė:

– Galbūt visi eime į tapybos kambarį ir išgerkime kavos?

Šį kartą net pačios merginos nesugebėjo nuslėpti nuostabos, kai jų tėtušis sulaužė tradicines taisykles. Brendžiu ir cigaru jis dažniausiai mėgaudavosi tik vyriškoje kompanijoje, o apie damų pakvietimą pasvarstydavo itin retai.

– Tai įsimintina pergalė, pone Melori, – sušnibždėjo Mildreda, kai Džordžas atitraukė jos kėdę. Šis palaukė, kol iš kambario išėjo visos trys seserys, ir tik tada pajudėjo pats. Buvo malonu matyti, kad Endrius su senoliu rado bendrą kalbą.

Vos tik Rūta kambaryje prisėdo ant sofos, Džordžas nuskubėjo paskui ir atsisėdo priešais ją. Ši nieko nepratarė, tik atrodė, jog pro Melorį žvilgsniu seka Endrių, kartu su Mardže sėdintį šezlonge. Pagaliau atsidūręs arčiau jos, Džordžas staiga tarsi prarado kalbos dovaną. Visa laimė, kad netrukus pati Rūta ėmėsi gelbėti situaciją.

– Ar tiesa, kad nugalėjote mano tėvą, pone Melori? – staiga paklausė ji.

– Taip, nugalėjau, panele Terner, – patvirtino Džordžas. Tuo pat metu Atkinsonas padėjo puodelį ant stalo, visai prie pat Rūtos.

– Tai ir paaiškina, kodėl vakarienės metu jis taip troško pasiginčyti, – prieš pratęsdama pokalbį ji paėmė puodelį kavos. – Jei tėvas dar kartą jus pakvies, pone Melori, manau, būtų gerokai diplomatiškiau, jei leistumėte jam laimėti.

– Bijau, kad niekada negalėsiu su tuo sutikti, panele Terner.

– Bet kodėl gi, ne, pone Melori?

– Tai atskleistų mano charakterio silpnybes, kurias ji taip nori išsiaiškinti.

– Ji? – nuoširdžiai susidomėjusi pakartojo Rūta.

– Džomolungma, Žemės deivių motina.

– Bet tėvas minėjo, kad svajojate įveikti Everestą.

– „Everestas“ – tai tiesiog vardas, kurį jai priskyrė anglai, tačiau ji atsiliepia kitu vardu.

– Kava atšals, pone Melori, – žvelgdama per kambarį įspėjo Rūta.

– Ačiū, panele Terner, – gurkštelėdamas padėkojo Džordžas.

– Ir tikrai tikitės šią deivę pažinti iš arčiau?

– Laikui bėgant tikriausiai, panele Terner. Bet tik po to, kai mano žavesiui neatsispirs dar dvi damos.

Ji pažvelgė su dar didesniu susidomėjimu.

– Kažkas labai ypatinga?

– Madam Matterhorn, – paaiškino jis. – Ketinu ją įveikti per Velykų atostogas, – prieš užduodamas kitą klausimą dar kartą gurkštelėjo šaltos kavos. – O kur jūs praleisite atostogas, panele Terner?

– Tėvas balandį mus vežasi į Veneciją. Į miestą, kuris, manau, jūsų visai nesudomins, pone Melori, nes virš jūros lygio jis iškilęs vos kelis nykius metrus.

– Viskas susiję ne tik su aukščiu, panele Terner. „Žemiau žydrų, vandenyno spalvos akių įsikūrusi Venecija – sienų labirintas, Amfitritės paskirtoji vieta...“

– Kaip matau, žavitės Šelio poezija, – padėdama tuščią puodelį ant stalo pastebėjo Rūta.

Jau ruošėsi jai atsakyti, kai staiga ant židinio atbrailos stovėjęs laikrodis suskambo vieną kartą pranešdamas, kad praėjo dar vienas pusvalandis. Endrius akimoju pakilo ir pasisukdamas į šeimininką tarė:

– Buvo išties žavingas vakaras, pone, bet mums jau metas keliauti namo.

Džordžas pažvelgė į savo laikrodį – pusė vienuoliktos vakaro. Tenorėjo tik išeiti, tačiau Terneris jį aplenkė, o Mardžė nusekė paskui jį. Praeidama maloniai nusišypsojo Džordžui.

– Tikiuosi, greitai vėl atvyksite į svečius ir turėsite progą mus dar kartelį pamatyti, pone Melori.

– Aš taip pat tikiuosi, – patikino Džordžas, vis dar žvelgdamas į nueinančią Rūtą.

Ponas Terneris nusišypsojo. Jis galbūt ir nenugalėjo Melorio, tačiau viena jo dukterų, be abejonės, jam puikiai prilygo.