Advokatėlis

Martina, 2011

Stoviu tarpduryje. Vėl išdygo advokatėlis. Griežtu kostiumu, švariai nusiskutęs, rankoje sunkus krepšys su dokumentais: ateina tiesiai iš teismo prie Princų kanalo.

– Labas, katyte, ir vėl smagiai atrodai su aukštakulniais. Man labai patinki. Užsuksiu pas tave.

Sulygstam kainą, aptariam, ko šiandien jis nori. Turiu jį patupdyti į cypę ir surakinti kulkšnis. Paguldau jį ant šaltų plytelių grindų. Jam patinka. Nesmarkiai perlieju botagu. Nesiliaunu čaižiusi. Iš viršaus į apačią, per krūtinę ir tarpkojį.

– Gerai?

– Taip, ponia, o, kaip malonu. Ačiū.

Išlaisvinu jį. Dabar jis turi gultis ant pilvo. Tada jį vėl surakinu. Dabar plaku kiek stipriau. Per užpakalį.

– O, ponia, kaip malonu.

Dar smarkiau.

– Ačiū, ponia.

Paskui dar smarkiau.

– Ačiū, ponia. Dabar norėčiau kiek pažaisti su ponia. – Jis griebia mane į glėbį.

– Ai, skauda.

– Nenorėjau, ponia.

– Bet vis tiek užgavai, pone advokate. Ponia jums skiria bausmę. Stokit į kampą su rankomis už nugaros, pone. Kas manote esąs?

– Aš? Aš ponas advokatas.

– Jums skiriami penki smūgiai lazda.

– Ne, ponia, nenoriu, – pradeda verkšlenti.

Ir ką man daryti su tokiu verksniu?

– Aš greitai, – pasakau.

Imu lazdą ir smagiai ja vanoju: vienas, du, trys, keturi, penki. Jis klusniai skaičiuoja kartu.

– Advokatėli, ar tu dar gyvas? – dainuote išdainuoju klausimą.

– Ponia, kaip buvo malonu.

– Griebk už savo draugužio ir pamasažuok jį.

Vėl imu lazdą ir stuksenu per kiaušius. Advokatėlis atsipalaidavęs drožiasi, kol pasiekia orgazmą.

– Ačiū, ponia.

Jis susitvarko. Užsiriša batų raištelius. Pasitaiso kaklaraištį. Šukomis persibraukia plaukus. Tada nuo grindų pasiima sunkųjį portfelį ir išeina.

– Iki greito, ponia.