Ilgšis

Martina, 2011

Dideliais žingsniais įžirglioja Ilgšis. Pažįstu jį per dvidešimt metų. Jis aukštas ir liesas kaip kartis.

– Gražus oras, Mari.

– Tikrai malonus.

Kartis numeta švarką ant kėdės ir užmoka. Ilgšis mano, kad dar viską gali. Penį iš tikrųjų turi didelį. Prieš daugelį metų jo daiktas nuolat stirksodavo kietas ir jo savininkas negali šito pamiršti.

– Nebesiseka, Ilgasai.

Jis negali su tikrove susitaikyti, tačiau teks. Jo ilgasis penis subliūško. Jis panašus į pritaisytą prie būgno lazdelę: jeigu būgnas kristų, pasigirstų duslus dūžis.

– Ak, viskas tiesiog lėčiau, bet juk greitis nesvarbu? Turim visą dieną. Jeigu tik primokėsi, Ilgasai.

– Na, norėčiau pasilikti ilgiau. – Iš švarko jis išsitraukia piniginę ir primoka.

– Vėl atsipalaiduok.

Jis išsitiesia ant lovos ir paklausia:

– Kaip tau jis?

– Man jis nuostabus, juk žinai? Kai jis visiškai sukietės, užšoksiu ant viršaus.

– Jau dabar džiaugiuosi. Jis gražus, ar ne?

– Tavo pimpis atrodo puikiai.

– Ar jis jau padoriai sukietėjo?

– Tavo pagaikštį tuoj gausiai apdovanosiu, šiandien jo taip paprastai nepaleisiu.

Laimė, jo pimpis vėl pasiekė reikiamą dydį.

– Taip, jau noriu, eikš, aš jau pasiruošęs. Pasistenk, – paliepia jis ir atstato savo instrumentą puolimui, bet tas staiga vėl nulinksta.

Ilgšis suglumęs žvelgia į nukarusį daiktą raukšlėtose rankose.

– Ir kodėl taip?

– Nenumanau, kaip čia nutinka. Nueik rytoj pas gydytoją. Gal galės tau jį sutaisyti. Rytas už vakarą protingesnis.

Ilgšis dar kiek pabamba.

Staiga jam kyla mintis. Jis pradžiugęs pažvelgia į mane.

– Jei nesutaisys, paprašysiu, kad duotų viagros.