Mano sesuo ne tokia!

Martina, 1964

Visa giminė ūžė, kalbos sukosi vis apie tą patį. Nematyta negirdėta! Kai naujieną išgirdau, gulėjau ligoninėje, Anos paviljone, buvau ką tik susilaukusi pirmo vaikelio. Iš pradžių giminaičiai dar bandė išsisukti nuo nemalonios temos. Nieko nesupratau. Kas nutiko Luizai? Galų gale man perdavė visus sujaudinusią žinią:

– Tavo sesuo kekšiauja Pylimuose.

Negalėjau patikėti savo ausimis. Juk ji dirbo bare?

– Netiesa, – šaltai atšoviau, – mano sesuo ne tokia!

Su siaubu klausiausi visų jai skirtų pastabų ir patyčių. Labai nuliūdau. Niekam neberūpėjau nei aš, nei mano ką tik gimęs kūdikis. Nekeista, kad man padidėjo kraujospūdis. Visi kabinosi manęs, tarsi būčiau galėjusi ką nors pakeisti. Bet ką turėjau daryti? Luiza gyveno savo gyvenimą. O jos gražusis vyrelis pasirūpindavo, kad bėdos nesibaigtų.

Vėliau su Luiza pasikalbėjau. Pokalbis tik patvirtino gandus. Sesuo dirbo jau kelis mėnesius.

– Gerai uždirbu ir dirbsiu tik dvejus metus, – paaiškino ji.

Luiza užsiminė, kad malonumų namuose, kuriuose dirba, reikia valytojos. O aš norėjau bent kiek prisidurti. Tad rytais, kol merginų dar nebūdavo, porą valandų valydavau kambarius. Man patiko, o tvarkytis gerai mokėjau. Šeimininkams įtikau. Džiaugiausi papildomais centais.

Iš pradžių buvo keista. Net ankstyvą valandą gatve praeinantys vyrai į mane spoksodavo. Jiems knietėdavo suvilioti ir valytoją. Ypač daug dėmesio sulaukdavau, kai pasilypėjusi ant kopėtėlių valydavau langus. Tada jie trindavosi aplinkui ir klausdavo: „Ar galiu pas jus užsukti?“

O kai suprasdavo, kad dar niekada nesu to dariusi, visai pasiusdavo. Būna valytojų, kurios susigundo geru pasiūlymu. O paskui dažnai ir pačios ima tuo verstis. Tačiau aš greitai sėsdavau į tramvajų ir važiuodavau į Osdorpą, kur gyvenau su ką tik sukurta šeima.

Vieną dieną statybų verslą ištiko krizė. Prasidėjo sunkumai. Janui nebeduodavo darbo. Statybininkai ėmė streikuoti. Visi patraukė į pagrindinę Amsterdamo aikštę Damą. Kilo muštynės. Laimė, Janas namo parėjo sveikas gyvas. Tačiau atsėlino vargas – pritrūkom pinigų.

Ir tada vieną vakarą vyras paklausė:

– O gal ir tu padirbėk kaip sesuo?

Atšoviau:

– Visiškai išprotėjai? Nė negalvok.

Vargom dar pusmetį. Tada pamaniau: o gal vis dėlto pabandyti? Namie barniai dėl nuolatinio pinigų stygiaus nesibaigdavo, savaime suprantama, mačiau ir tai, kad Luiza gerai uždirba. Nepavydėjau. Iš jos gaudavau užtektinai dovanėlių.

Jeigu ne sesuo, niekada nebūčiau pradėjusi tuo verstis. O dabar žingsnelis į tokį gyvenimą buvo trumpesnis. Luizą dėl kekšiavimo visi smerkė, kaip dvynei kliūdavo ir man. Bent jau taip jaučiausi. Todėl atsargiai ėmiau klausinėti, kas čia per darbas, ką tiksliai reikia daryti. Iš pradžių Luiza nepasitikėjo manim. „Ką čia rezgi? – paklausė griežtai. – Nė nemanyk tuo užsiimti, girdi?!“

Tačiau po poros savaičių atsirado laisvas kambarys ir pasiryžau. Viešnamyje prisistačiau kitoms moterims. Man nurodė kambarį. Visko pripasakojo. Net galva ėmė svaigti. O tada – marš į lauką. Sekėsi. Bet vieną akimirką visko pasidarė per daug. Norėjau bėgti namo.

– Jau dabar? – nepatikėjo merginos.

– Taip, einu, sėsiu į tramvajų.

Jos ėmė juoktis.

– Pasigauk taksi, – pasiūlė Luiza.

Man pasirodė, kad taip tik pinigus veltui švaistyčiau. Grįžau kaip visada tramvajumi. Luiza mane palydėjo.

– Pamatysi, po kiek laiko važinėsi tik taksi, – pasakė ji.

Namie Janas patikino, kad norėjo mane pasitikti. Ko gi neatėjai, pamaniau. Jis niekada nepasirodydavo. Dirbdavau vakarais. Šešis kartus per savaitę. Iki vakaro reikėdavo daug ką sutvarkyti. Vakarieniaudavome anksti, nuprausdavom ir suguldydavom vaikus. Tada išeidavau.

Tėtis ir mama greitai viską suprato. Anksčiau kasdien užsukdavau į tėvų namus, o staiga prapuoliau visai savaitei. Kai motina mane vėl pamatė, nužvelgė nuo galvos iki kojų. Vaje, jau žino! – supratau. Ji tylėjo. Nė žodeliu neužsiminė. Ir niekada apie tai nekalbėdavom.