Negalima

Martina, 2011

– Ne, ponia, man negalima baigti.

Jį visada įkaitinu beveik iki orgazmo, bet tada jis ima labai garsiai šaukti:

– Ne, ponia, man negalima baigti! Man negalima baigti! Man negalima baigti!

Jis pernelyg drovus ir lovoje guli su visais drabužiais. O aš vis trinu jam tarpkojį. Tas gi vis garsiau rėkia:

– Negalima baigti!

Tada darbą baigiu aš, ir jis išeina pro duris. Jis paprastas olandas, sveikas vyras, ateina pas mane nuolat. Vieną dieną man ta komedija nusibosta.

– Kodėl kaskart sakai, kad negali baigti?

– Aš tikintis.

– Ir dėl to negali baigti? Aš irgi tikiu, bet niekas man nedraudžia patirti orgazmo. Ar ne keista? Koks skirtumas!

– Mano tikėjimas man sako, kad tada padaryčiau nuodėmę, todėl bijau orgazmo.

– Tavo paties labui būtų labai gerai, jeigu nors kartą baigtum. Niekada tavęs nesupratau. Galėjai su manim būti nors kiek atviresnis. Džiaukis, ši ponia tau padės. Atsipalaiduok ir nusirenk.

Jis droviai išsirengia. Po šešerių metų pagaliau pamatau jį nuogą. Vyras gražiai sudėtas. Tikrai ne atstumiantis. Jis virpa kaip nendrelė.

– Kas dar trukdo?

– Man taip baisu.

– Čiagi nieko baisaus. Tu gražiai ir tvirtai atrodai, jaunuoli.

– Argi?

– Taip! – man jau gana to nuolatinio verkšlenimo.

Griebiu jo pimpalą ir imu masažuoti.

– Ak, ponia, man taip patinka. Bet nebeišlaikysiu. Ar galiu dabar baigti?

– Taip, nes jeigu ir dabar nebaigsi, nebežinosiu, ko po visų šitų metų ir griebtis.

Galiausiai jis pasiekia orgazmą.

Ir, žinoma, nieko baisaus nenutinka. Jis su palengvėjimu žiūri į mane.

– Ponia, aš taip maloniai baigiau. Kokia jūs miela. Dėkui.