Laikina vergė

Luiza, 1985

Vieną šeštadienio vakarą gera draugė Pina paprašė pagelbėti ir pabudėti prie jos viešnamio lango. Pina buvo griežta sm meistrė. Ji turėjo nuosavą viešnamį Senajame galiniame pylime, ties kampu su Karvių gatve. Pina visada nuo galvos iki kojų būdavo apsitempusi juoda oda. Pačios oda buvo baltutėlė ir turėjo ilgus varno juodumo plaukus. Tądien pasirinkau juodą, aptemptą, blizgią suknelę, apsiaviau aulinius batus su aukštais kulnais, smarkiai prisidažiau. Kaip ryški lėlė atsisėdau prie lango į kanalo pusę. Į mane smigo kone visų praeivių žvilgsniai. Greitai prie manęs laipteliais užlėkė linksmų plaučių vaikinas Pitas ir paklausė:

– Liuse, kas tau? Juk dar ne karnavalas?!

– Man kasdien karnavalas. Pitai, kas jau kas, o tu turėtum žinoti.

– O ką čia veiki? Nebedirbi Karvių gatvėj?

– Žinoma, dirbu, bet turiu padėti ir savo šeimininkei Pinai užsidirbti pinigų. Štai sėdžiu ir laukiu. Tuoj ateis ypatingas mano šeimininkės klientas, jis visada nori, kad, be jo, dar būtų ir antra vergė.

– Tada sėkmės šįvakar, Liuse. Einu pasižiūrėti, ar tavo dvynė sesuo laisva. Išgersim puodelį kavos.

– Gerai, Pitai, gal šįvakar dar ir susitiksim, nors vargu, veikiausiai čia užtruksiu iki vėlumos.

– Ne bėda, kaip tik turiu porą mergaičių po darbo parvežti namo.

Iš galinio kambario nuskambėjo griežtas šeimininkės balsas:

– Verge!

– Klausau, kas nutiko, šeimininke?

– Ką tik skambino Janis, po dešimties minučių bus čia, tada iškart vesk jį į mano kambarį. Pirma pasibelsk, ar galit įeiti. Supratai?

– Taip, šeimininke, supratau.

Dar kiek pastovėjau prie lango, turėjau nepražiopsoti ir Janį nuvesti tiesiai pas šeimininkę. O štai ir jis jau lipa laiptais.

– Labas, Mari.

– Užeik, Jani. Nuvesiu tave tiesiai pas šeimininkę.

– Ačiū.

Pabeldžiau į Pinos duris ir paklausiau, ar galim užeiti.

– Ir kuo greičiau! Ir judinkitės nors truputį! Ateikit, vergai, klaupkit ant žemės.

Su Janiu iškart paklusom.

– Melskit atleidimo!

– Aš nieko blogo nepadariau, šeimininke.

– Verge, tu dešimt minučių pavėlavai. Už bausmę gulkis. Supratai?

– Taip, šeimininke. – Janis atsigulė ant lovos.

Pina man išpyškino, kad turėčiau geriau jos klausyti.

– O dabar, verge, paduok man dėžutę nuo spintos.

Padariau ko prašoma.

– Prašom, šeimininke.

Šeimininkė atidarė dėžutę ir išėmė iš jos adatas. Vaje, o dabar kas bus? Šeimininkė pasisuko į vergą ir adata įdūrė jam į spenelį. Mačiau, kad Janis mėgaujasi. Šeimininkė paliko speneliuose stirksoti po adatą ir paėmė bizūną.

– Gali eiti, verge. Gerai atlikai darbą. O šis vergas šiąnakt liks čia, kalėjime.

– Gerai, šeimininke Pina. Geros nakties ir iki kito karto.

Ir aš pradingau Pylimų minioje.