Vištų lakta

Luiza, 1963

Iš draugelių Vilemas išgirdo, kad Senajame priekiniame pylime nuomojamas kambarys. Čia jau būtų tikras darbas. Vieną vakarą kartu ten nukeliavom. Vilemas mynė dviratį, aš sėdėjau jam už nugaros. Viešnamis priklausė širdingam vyrukui Janui Stutenui. Kai 1953 metais nusipirko šį namą ir pavertė viešnamiu, Janas jau buvo apiplaukęs visas pasaulio jūras. Namas stovėjo ramioje gatvėje, visai prie Senosios bažnyčios aikštės. Viešnamiui vadovavo Jano žmona Lena. Kartu su vyru jie gyveno viršutiniame pastato aukšte.

Paskambinom, mus įsileido. Tada buvau dvidešimt vienų, patraukli – apvalių formų figūrėlė, ilgi šviesūs plaukai. Leną ne iš karto įtikinau. Regis, pasirodžiau jai nepatikima mergužėlė, bet Janas paprieštaravo:

– Ji nebloga, šį tą uždirbs.

O aš galvojau: geriau jau nereikėtų. Mieliausiai būčiau garsiai spiegdama išbėgusi. Tačiau iškart turėjau imtis darbo. Vilemas ten mane ir paliko.

Buvo baisu. Viskas keista ir neįprasta.

Viešnamio pastatas buvo ilgas ir siauras. Tamsu, paslaptinga. Keturiuose kambariuose dirbo aštuonios merginos, keturios dienomis, keturios naktimis. Man paskyrė pradinukių kambarį namo gilumoje. Reikėjo pereiti ilgą, siaurą koridorių ir palypėti stačiais laipteliais, vos ne kopėčiomis. Tikra vištų lakta. Kambarys atrodė tvarkingai: balta metalinė lova, bufetas, marmurinė kriauklė, gėlytėmis marginti apmušalai ir langas į koridorių. Vienintelė namo patalpa su langais į gatvę buvo priekinėje pastato pusėje. Ten merginos gerdavo kavą ir arbatą. Ant pakylos stovėjo kėdė. Pamaniau, kad galiu ant jos sėstis, bet ne, ji buvo skirta ilgiausiai čia dirbančiai merginai. Kitos klientus medžiodavo lauke ant šaligatvio. Visos turėjo nuolatinę vietelę, kurioje laukdavo klientų. Atsistojau iš kairės nuo laukujų durų.

Tą vakarą gatvėj virė gyvenimas. Laimė, praeidavo ir labai malonių vyrų. Kai kurie sustodavo tik pasikalbėti, ir vis tiek man užmokėdavo. Jie iškart pastebėdavo, jeigu šiame versle buvai naujokė.

Darbą pradėjau pusę aštuntos. Dešimtą valandą prisistatė Vilemas.

– Kiek pinigų turi?

– Nagi spėk? – paerzinau. – Jau visą šimtą guldenų!

Iš nuostabos jis net loštelėjo.

– Tik pamanyk, visai neblogai. Duok juos šen, bus saugiau.

Padaviau Vilemui pinigus. O jis pasipustė padus – tik jų ir tereikėjo, kad bare galėtų dėtis dideliu ponu.

Iki pirmos nakties dar nemažai uždirbau ir namo keliavau su pilnu kapšu.