Kukū

Luiza, 1964

Lėja man šūktelėjo:

– Tas tavo kavalierius stovi už medžio ir spokso! Pašaukti jį?

– Ne, pati nueisiu.

Išskubėjau į gatvę.

– Ką gi ten matau? Kukū, Geritai! Aš tave matau!

– Kukū!

– Vis dar žaidi, Geritai? Juk prakišai. Visiškai. Aš laimėjau slėpynes. O tu ne. Eime. Viduj vėl slėpsimės.

Vos tik įžengėme į mano kambarį, Geritas iškart pasislėpė už didžiosios kėdės ir sušuko:

– Mari, jau gali ieškoti!

– Taip taip, bet kurgi tu pasislėpei? Nematau tavęs.

Dirstelėjau už didžiosios kėdės, bet ten Gerito nebebuvo!

– Kukū. Kukū. Kurgi tu? – pasižiūrėjau po lova, bet ir ten Gerito nemačiau.

Staiga išgirdau:

– Mari, ieškok! Kukū!

Tada pastebėjau, kad spintos durys vos praviros. O iš jos pro plyšelį į mane spokso Geritas.

– Kukū, Mari. Spintoj turiu tau šį tą gražaus.

– Tikrai? Ir ką gi?

Priėjau prie spintos, o Geritas pasigyrė:

– Turiu tau gražų, kietą kukū.

– O, Geritai, tikrai gražų.

– O tu nenuleisk akių nuo kukū. Dėmesio! Jis tuoj pasikeis.

Abrakadabra ir Geritas baigia. Išdaiga pavyko.