Prašmatnus ponas

Martina, 2011

– Labas, ponia, iš rožinio gyvenimo.

– Sveiki, pone.

Jis vilkintis tvarkingu kostiumu. Kaklaraištis. Lakuoti batai. Toks senamadiškas prašmatnus vyras.

– Norėčiau pas jus užsukti. Ar galit man spirti į veidą ilgais auliniais, kabančiais lange?

– Žinoma, pone, jei tik turit užtektinai pinigų. Iš pradžių pakaktų 250 eurų.

Jis nedvejodamas sumoka.

– Jeigu reikalai klostysis sklandžiai, sumokėsiu ir daugiau.

– Prašau į mano kambarį. Čia, tiesiai… Ne, ten tualetas. Jeigu jums patinka, galim ir tenai.

– Ne, ponia, man labiau patinka jūsų kambarys. Aš labai įsitempęs, ponia, norėčiau, kad iškart pradėtumėte. Turiu paskubėti. Atvykau iš Schageno ir, tiesą sakant, ėjau pirkti maisto žmonai. Ji pargriuvo ir dabar guli sugipsuota. Pamaniau sau: o kodėl nenuvažiavus į Amsterdamą, juk aš čia gimęs. Tokiomis dienomis mane staiga apima ilgesys. Tikėjausi mieste rasti ką nors iš ankstesnių dienų, bet čia viskas taip pasikeitė, ponia. Praėjo tiek metų, o retkarčiais vis dar užsimanau. Ir štai aš pas jus. Užsukdavau čia nuo tada, kai man buvo aštuoniolika.

– Na, prie reikalo, pone, pradėsim.

– O, poniai šiek tiek pridėsiu. Jau sugaišinau tiek jūsų laiko, o manęs kantriai klausotės.

– Ačiū, pone, gulkit.

Apsiaunu ilgaauliais ir atsistoju ant lovos. Turiu būti atsargi. Smailūs kulniukai prasmenga pataluose. Atsiremiu į sieną. Tada tvirtai įsisprendžiu, užkeliu dešinę koją jam ant veido ir baksnoju. Į skruostą. Pasmakrę.

– Ponia, stipriau, stipriau!

Jau spiriu. Net pati nusigąstu – ar ne per stipriai? Neįtikima.

Jis ima rėkti:

– Nesigailėkit, ponia. Dar smarkiau, sakau gi, ponia. Juk mane girdit?

– Girdžiu, girdžiu. Dabar tai gerai vožtelėsiu, – ir porą kartų jam labai smarkiai užvažiuoju.

– Oooo! – sušunka jis, – kaip malonu, poniute. Ačiū.

– Tai jau gana, pone.

– Tikrai gana, ponia. Man labai patiko. O, staiga prisiminiau, kad dar turiu žmonai šį tą nupirkti. Ji sėdi aukštyn pakėlusi koją, – jis pratrūksta kvatotis.

– Na ir juokeliai. Kai grįši namo, palepink ją.

– Tikrai, taip ir padarysiu. Na, mieloji poniute, vėl įsikroviau. Vėl galėsiu kurį laiką pratempti. O dabar tai jau tikrai einu, pirmyn į Schageną.

Ir jis švilpaudamas išeina. Man dar pamojuoja ir šypsodamasis pasuka už kampo.