Lakinės trumpikės

Martina, 2011

Tam draugiškam vyrui per keturiasdešimt. Jis greitai išsirengia.

– Aš fantazavau apie jus. Dirbau sode, ir staiga apėmė kvaitulys. Greit šokau ant dviračio. Laimė, jūs sėdėjote lange, tad iškart prisistačiau.

– Padėk savo drabužius ten.

– Norėčiau, kad apsivilktumėt odinį švarkelį, odinį sijonėlį ir apsiautumėt lakinius batelius, nepamirškit ir skrybėlaitės, pats pasiėmiau lakuotos odos trumpikes.

– O, kaip smagu, – pritariu, – galėsim drauge pažaisti.

Persirengiu. Jis irgi. Prieš mane atsistoja tik lakuotos odos trumpikėmis. Kelis kartus paglosto jų blizgų paviršių. Sukiojamės ir šokame. Jam labai patinka, kai lakuota mūsų drabužių oda sulimpa – jo kelnaitės trinasi į mano sijonėlį ir švarką.

Staiga jis pasisotina žaidimo ir sako:

– Pavargau.

– Išvirsiu tau kavos.

– Mielai išgerčiau, – atsako jis.

Jis vėl apsirengia, tvarkingai sulanksto lakines trumpikes ir išgeria puodelį kavos.

– Viskas, – sako, – grįžtu į savo sodelį. Iki kito karto.