Ponios Fokens

Luiza ir Martina Fokens – labai panašios šešiasdešimt devynerių dvynės. Neišskiriamos nuo pirmųjų savo gyvenimo dienų. Beveik pusę amžiaus jos dirbo Amsterdamo Pylimų kvartale1. Už raudonai apšviestų langų.

Šį pasaulį dvynės išvydo Antrojo pasaulinio karo metais Amsterdamo vakarinėje dalyje. Jų tėvai – tikri Amsterdamo kvartalo Jordano gyventojai, gimę prie įžymiojo Vakarinio miesto bokšto. Karo metais tėtis dalyvavo pogrindžio judėjime prieš nacius, rūpinosi nuo okupantų besislapstančiais žmonėmis, nelegaliai varė kadaginę ir plakė kiaušininį likerį. Šeima vargais negalais ištvėrė karą ir bado žiemą2. Vėliau tėtis gavo gerą darbą draudimo bendrovėje ir visi persikraustė į Amstelio krantinę Amsterdamo pietuose. Šiltame lizde augo septyni vaikai. Fokensų šeima buvo ne tik didelė, bet ir kūrybinga: joje nuolat būdavo muzikuojama, tapoma ir mėgstami rankdarbiai. Be to, Luizos ir Martinos galvos buvo pramuštos krepšiniu.

Geriausiomis Luizos dienomis ji buvo vadinama Raudonųjų žibintų kvartalo karaliene: visus žavėjo ilgi auksiniai jos plaukai, smėlio laikrodį primenanti ir akį traukianti figūra, išdidi laikysena. Kaip karalienė ji elgiasi ir šiandien – užsispyrusi ir temperamentinga Luiza gimusi vadovauti. Aukštai pakeltà galvà, sudėta kiek tvirčiau negu sesuo – iškart matai, kad ji gimė pirmoji. Kalbėdama Luiza visada turi ką pasakyti pašnekovui, yra išskirtinės atminties. Įvykiai jos pasakojimuose atgyja iki menkiausių smulkmenų. Apsigimusi pasakotoja. Kokia ji talentinga, įsitikinsite perskaitę šią knygą.

Ir savaime suprantama, kad gyvenimas Luizą pirmąją suvedė su rūsčia tikrove. Dar mergaitė, ji svajojo apie nuotykių kupiną ateitį ir Raudonųjų žibintų kvartalas jai atrodė be galo paslaptingas ir įdomus. Mokykloje buvo nuobodu. Su sesute jiedvi mieliau eidavo į kino teatrus, kur joms pavymui švilpdavo kieti vyrukai. Vis dėlto už raudonai apšviesto lango Luiza atsidūrė ne savo noru. Septyniolikos ji pastojo nuo Amsterdamo nenaudėlio Vilemo. Teko už jo ištekėti, nes vienišos motinos dalia Luizos tėvams atrodė didelė gėda.

Laimė, iš pradžių vyrą ji dievino. Kartu jie susilaukė dar dviejų vaikų. Gražiajam Vilemui reikėjo blizgučių: amerikietiškų automobilių, atostogų Ispanijoje, naktinio gyvenimo ir kitų moterų. Kai Luiza sulaukė dvidešimties, lengvabūdis vyras ją beširdiškai privertė parsidavinėti. Septinto dešimtmečio pradžioje Luiza atsidūrė viename Pylimų kvartalo viešnamių.

Kita dvynė, Martina, mielai griežia antruoju smuiku. Ten, kur Luiza virte užverda dėl kokios nors neteisybės, Martina dažniausiai išlieka rami. Į kasdienybę ji žvelgia greičiau su humoru ir priima gyvenimą tokį, koks jis yra. Tačiau dėl sesers eitų per ugnį ir vandenį. Kai tik gražusis Vilemas blogai pasielgdavo su žmona, kiekvieną kartą iškaršdavo jam kailį.

Sulaukusi devyniolikos Martina ištekėjo už gražiojo Vilemo draugo Jano. Visai prieš gimstant pirmai dukrai ji sužinojo, kad Luiza jau mėnesių mėnesius kekšiauja Raudonųjų žibintų kvartale. Ji negalėjo patikėti: „Mano sesuo ne tokia!“ Kiek vėliau Martina gavo valytojos darbelį viešnamyje, kuriame dirbo Luiza. Kai po metų ką tik iškeptai Martinos šeimynėlei prireikė pinigų, ji nusprendė „irgi tuo verstis“. Ir buvo ne mažiau populiari kaip sesuo.

Senajame priekiniame pylime rasite pirmąjį viešnamį, jame dvynės pradirbo beveik dešimtmetį. Dažnai – klientų malonumui – kartu. 1965 metais čia jas kalbino smalsi princesė Beatričė, įsikibusi majorei Boshart3 į parankę, ji slapta lankėsi Raudonųjų žibintų kvartale.

Tuo laiku Pylimai buvo spalvingas paprastos liaudies miesto rajonas. Čia kūrėsi ne tik nedideli viešnamiai, bet ir mažos amatininkų dirbtuvės, krautuvėlės, kavinės ir užkandinės. Nusikaltimų pasitaikydavo dar nedaug, o ir tuos pačius padarydavo vietos nedorėliai; ir visos naktinės plaštakės čia buvo olandės. Prostitucija – didžiausias pajamų šaltinis. Šis amatas pelnydavo kalnus pinigų. Daug ponių siūlydavosi tiesiog gatvėje ar kavinėse. Už lango jos persikėlė tik septinto dešimtmečio viduryje. Tačiau ir čia merginos sėdėdavo apsirengusios, o dėdė policininkas prižiūrėdavo, kad jų sijonai dengtų kelius. Vėliau Luiza ir Martina persikėlė į siaurą Senąją naujienų gatvelę tarp Miesto kanalo ir Šliuzo gatvės; čia amatu pačios jau nebesiverčiančios prostitutės laikė nedidelius vieno ar dviejų kambarių viešnamius.

Po daugelio gero uždarbio metų dvynės ėmė dirbti savarankiškai. 1978 metais Šaulių ir Senąjį galinį pylimus kertančioje Karvių gatvėje Martina su Luiza nusipirko namą ir įrengė jame viešnamį. Dar po dešimtmečio seserys netoliese atidarė ir užkandinę „Du Tauriukai“, taip pavadintą jų zodiako ženklu.

Dvynėms šie metai buvo tikras išsilaisvinimas. Jos atsikratė nurodinėjančių joms vyrų ir įsakinėjančios viešnamio madam. Tačiau lengva nebuvo. Narkotikai ir prekyba moterimis pakeitė rožinę Pylimų spalvą. Pasaulio ekonomikos dėsniai veikė ir šiame miesto kvartale. Prostitutės profesiją rinkosi jau ne tik vietos merginos, jų čia atkeliaudavo iš visų keturių pasaulio kraštų. Olandiška paslapties šydu pridengto žaismingo gundymo tradicija, pirmajai žmonijos profesijai dar tokia būdinga septintą dešimtmetį, kai Luiza ir Martina pradėjo dirbti, greitai nyko. Po audringų malonumų ir sunkaus darbo metų devinto dešimtmečio pradžioje seserys nusprendė abu pastatus parduoti.

Nuo tada Luiza beveik nebedirba, o Martina vis dar pasėdi lange Senojoje naujienų gatvėje. Prieš porą metų šioje gražioje pėsčiųjų gatvelėje apsigyveno ir mano kolega kino režisierius Robas Šrioderis (Rob Schröder). Ištaikydama laiko tarp kitų darbų, Martina su tikru sodininkės talentu čia prižiūri gyventojų gėlynus. Ji rūpinasi ir Robo gėlėmis. Vieną kartą jie įsikalbėjo. „Tiesą sakant, norėčiau apie šią gatvelę sukurti filmą, – pasakė Robas, – jame galėtum atlikti pagrindinį vaidmenį.“ Martina sutiko pagalvoti ir paklausė: „O mano sesuo ar galės vaidinti?“

Taip susipažinome su poniomis Fokens. Jos – dvi linksmos, apkūnios žilaplaukės moterys raudonais skruostais ir motiniškomis minkštomis krūtinėmis. Dažnai rengiasi vienodai, nes pirkdamos drabužius visko ima po du. Dvynėms patinka vilkėti ryškių spalvų, paveikslėliais išmargintus drabužius. Ant kaklo jos pasikabinusios Dovydo žvaigždę, ausyse – kuklūs auskarai. Abi jau keletą kartų tapo senelėmis ir net prosenelėmis. Jos tikros žydės mamos – rūpestingos, padrąsinančios. Svečius širdingai ir gausiai vaišina. Be to, seserys turi auksinę širdį ir įgimtą teisybės jausmą.

Ilgai pragyvenusios Almerėje prieš porą metų dvynės persikėlė į pajūrio miestelį Eimeideną, įsigijo butus kukliuose septinto dešimtmečio statybos namuose iškart už kopų. Kaip visuomet, pirmoji persikraustė Luiza, greitai paskui ją atkeliavo ir Martina. Abiejų namuose sienos nukabinėtos paveikslais. Seserys tapo taip pat aistringai, kaip ir rašo. Darbai spalvingi, gyvi, nesuvaržyti. Daug peizažų ir natiurmortų, nemažai ir scenų iš audringo, raudona spalva nušviesto gyvenimo laikotarpio. Kiek abstraktesniuose paveiksluose atsiskleidžia prigimtinis Martinos talentas.

Praėjusiais metais kartu su Robu Šrioderiu apie ponias Fokens sukūrėme dokumentinį filmą4. Juosta 2011 metų lapkritį buvo pristatyta Tarptautiniame Amsterdamo dokumentinių filmų festivalyje.

Filmuodami supratome, kad į juostą nepateks daug nuostabių istorijų. „Bus knygai“, – sakydavome tada. Laimė, šie žodžiai išsipildė. Laikydamosi griežčiausios drausmės, nestokojančios humoro Luiza su Martina5 atvirai ir kūrybingai užrašė savo nepaprasto gyvenimo istorijas. Seserų prašymu prisiminimais iš Raudonųjų žibintų kvartalo pasidalijo ir trys seni dvynių klientai: Leksas, Florisas ir Hansas.

Martina daugiausia pasakoja apie tai, ką patirdavo Senojoje naujienų gatvėje paskutinėmis dienomis, rašo apie ištikimų ir drauge su ja pasenusių klientų apsilankymus. Luiza, priešingai, prisimena laikus, kai buvo Pylimų karalienė. Knygoje Luiza ir Martina kalba viena per kitą, susipina praeities ir dabarties vaizdai. Skaitytojas įsitikins, kad gyvenime daug kas keičiasi, nors jame nemažai ir pastovių dalykų.

Gabrielle Provaas, Amsterdamas, 2011 m.