Skaičius ar herbas

Luiza, 1975

Kažkas pabeldė į langą. Buvau ką tik atėjusi į darbą Senojoje naujienų gatvėje ir tvarkiausi kambaryje. Nuėjau pažiūrėti, kas ten. Už durų stovėjo du smagūs, smarkūs vyrukai. Paklausė, ar galėtų užsukti.

– Savaime suprantama, įeikit!

– Pamatėme tave einančią ir pamanėm: karšta moterytė.

– Malonu, aš Mari. O kuo jūs vardu?

– Aš Lu.

– O mano vardas Fransas, atvažiavom iš Limburgio.

Tą jau buvau supratusi iš jų tarties. Ta švelni pietų g…

– Ir ką gi darysim, vyrai?

Kietieji vyrukai pažvelgė vienas į kitą ir… nebežinojo, ką atsakyti.

– Nagi, greičiau. Aš jūsų nesuvalgysiu.

Tada Lu pasakė:

– Mes mesim monetą, katras laimės, galės su tavim gerai pasidulkinti.

– Labai gerai, nes manim nenusivilsit.

Vaikinai ištraukė guldeno monetą.

– Ką renkiesi?

Fransas pasirinko herbą, o Lu – skaičių. Išmečiau guldeną į orą, pagavau ir delnu prispaudžiau jį ant kitos rankos. Smalsiai sužiurom ir pamatėm, kad iškrito… herbas. Laimėjo Fransas. O ko nori Lu? Jie nusprendė, kad vienas tratinsis, o kitas tampysis žiūrėdamas, ar pirmajam sekasi.

– Vyrukai, sugalvoti tai sugalvojom, bet per šį žaidimą dar nesumokėjot savo herbų ir skaičių.

Nusijuokėm.

– Atleiskit, savaime suprantama. Nagi, Lu, sumetam savo skaičius ir herbus.

Fransas užmokėjo šimtą penkiasdešimt guldenų už abu.

– Ar gana, Mari?

– Taip, tikrai, Lu ir Fransai, sudėkit drabužius ant kėdės. Paėmiau prezervatyvus.

Jų stiprūs kūnai, apaugę tamsiais garbanotais plaukais, buvo gražūs. Tikri mūsiškiai pietiečiai. Pirmiausia visi trys atsigulėm į lovą ir jie labai švelniai mane glostė. Po dešimties minučių Lu atsistojo šalia lovos. Nuo prisilietimų jo daiktas gerokai išaugo, Lu teko tvirtai jį laikyti. Pamaniau: viskas einasi kaip iš pypkės. Su savo daiktu atsistojo ir Fransas.

– Mari, ar priimsi mus?

– Mielai, – atsakiau, – tik pasiimk padėklą, galėsi pateikti savo pimpalą taip, kad šis iškart slystų kur reikia.

Na, Fransas žinojo, ką daro, o ir Lu smagiai stovėjo tampydamasis. Kaip girgždėjo lova! Viskas puikiai pasisekė.

– Mari, mums labai patiko!

Abu smarkieji daikčiukai vėl buvo paslėpti po drabužiais, vyrukai atsisveikino:

– Ačiū, buvo šis tas nauja. Tu maloni ir pasiutusi, tikrai.

Ir jie išėjo.

– Na, mano vyrukai, perduokit linkėjimus mamai.

– Kam?

– Linkėjimus savo mamai nuo Mari iš Raudonųjų žibintų kvartalo.

Jie kone virto iš juoko.

– Gerai, būtinai perduosim, Mari.

– Houdoe!28

– Iki, iki!