Direktoriukas

Martina, 2011

Pamatau einant pažįstamą. Jis žingsniuoja spėriai, visai pro pat mano langą, pasuka į kairę. Greitai atsistoju ir žiūriu, kur jis skuba. Jis dažnai pirmiausia pavaikšto aplinkui. Reikia sulaukti, ką jis nuspręs. Arba užsuks čia, arba išduos mane. Štai vėl ateina. Pažiūrim vienas į kitą. Jis nusijuokia ir įžengia.

Dirkutis – didelės automobilių įmonės direktorius. Pučiasi dėl savo pareigų. Visą laiką tik ir kalba apie įmonę. Ir dabar nuo to pradeda.

– Gerai, direktoriuk, bet pirma atsigulk. Ir nors bent kurį laiką nebegalvok apie reikalus. Atsipalaiduok.

Dirkutis atsigula, nusilpęs guli ir jo galiukas.

– Matau, reikės tau skirti daugiau laiko. Pridėk kelis centus, Dirkuti.

Kaip įkirptas Dirkutis pašoka.

– Taip, mielai. – Jis atsistoja sutvarkyti finansinių reikalų.

– Tada ir gausi daugiau, Dirkai.

– O, kaip malonu. Tu tokia švelni. Taip viskuo mėgaujuosi, Dole. Dabar dar pafantazuosiu.

– Papasakok, ką matai, Dirkai.

– Na, kad kartu esam mano darbe. Išsirenku raudoną mašiną, drauge į ją atsigulam pasiglamžyti. Kai užsimerkiu, atrodo, kad esam mano įmonėj.

Atsakau:

– Dirkuti, kaip smagu gulėti raudonoje mašinoje. Griebk savo daiktą ir vairuok jį prie orgazmo.