Neklusnus vergas

Martina, 2011

Šeštadienis. Vos tik įsitaisau lange, pamatau pro šalį einantį gražų, šviesbruvį penkiasdešimtmetį. Jo akys įsminga į langą, jis smalsiai ir godžiai viską nužvelgia. Svetingai praveriu duris.

– Labas rytas, užsukite.

– Dar apsuksiu ratelį ir grįšiu.

– Tinka.

Dažnai vyrai sako, kad grįš. Jei grįžtų – nustebintų. Kiek vėliau stoviu tarpdury ir žiūriu į gatvę, staiga – tik pamanykit – vėl ateina blondinas. Vos spėju atšokti į šalį. Jis veržte įsiveržia.

– Labas, šeimininke, – sako jis.

– Teisingai, aš tavo šeimininkė. Taigi pirmiausia atsiskaityk.

Vergas išsitraukia piniginę. Užmetu akį, kiek joje. Nemažas pluoštas. Jis išima kelis eurų banknotus.

– Užteks, šeimininke?

– Ne, čia per mažai. Dar kiek pridėk.

– Taip ir padarysiu, šeimininke.

Tada jis vėl įsikiša piniginę ir nusivelka marškinius. Stovi su batais ir kelnėmis.

– Šeimininke, buvau tikras neklaužada.

– Tikrai? Ir ką gi iškrėtei, verge?

– Neišploviau indų ir nepaklojau lovų. Žmona supyko.

– Ir teisingai padarė.

– Tada greitai išbėgau ir iškart prisistačiau savo šeimininkei.

– Užsitarnavai bizūno. Tuoj tave pamokysiu, kaip neklausyti žmonos. Į kampą, verge. Veidu į sieną!

Imu botagą ir nestipriai jį mušu. Retkarčiais šmaukšteliu stipriau.

– Ačiū, šeimininke.

– Nėra už ką, neklaužada verge. Ir nuo šiol klausyk žmonos, supratai?

– Pasistengsiu, šeimininke.

– Geriau jau klausytum! – vėl pertraukiu jį bizūnu.

– O, kaip malonu, jūs fantastiška, šeimininke!

– O dabar greit gult ant grindų! Išsitrauk savo gražuolį iš kelnių! Neklusnus vergiūkšti.

Jis atsigula ant plytelėmis išklotų grindų. Aukštakulniu apautą koją užkeliu jam ant galvos, glostau jį botagu ir sakau:

– O dabar drožkis!

– O, kaip malonu, šeimininke!

Užsegu jam antkaklį.

– Ant kelių, verge! Žiūrėk į mane, kai su tavim kalbuosi, nenuleisk galvos. Neklausai, na ir netikša! – Vedu vergą per kambarį ir šonus jam vėl perlieju botagu.

– Kaip malonu! – šaukia jis. – Dar, šeimininke.

– Pamokysiu, kaip neklausyt žmonos.

– Stengsiuosi klausyt žmonelės. Dėkui, kad sutinkat su manim pažaisti.

– O dabar šeimininkei jau gana. Čiupk savo gražuolį ir tampyk.

Jis ima pimpalą į rankas, o aš paliečiu jį botagu. Jis mėgaujasi ir beveik pabaigia. Tada apsigalvoja.

– Ne, nebetampysiu. Dar nenoriu baigti. Dar noriu valandėlę pabūti pas šeimininkę.

– Gerai, verge, bet tada reikia primokėti.

– Mielai, šeimininke, – vergas atsistoja, ištraukia piniginę ir primoka.

Iškart suduodu jam botagu. Šventė prasideda iš naujo.