Pimpalas kaip kumelio

Luiza, 1987

Labas rytas, Karvių gatve. Pašėlusios dienos pradžia. Po pusvalandžio turėjo užsukti buhalteris, kad užpildytų mūsų mokesčių popierius už nuomojamus kambarius. Tina nėrė į virtuvę.

– Liuse, aš viską paruošiu pietums. Su mumis valgys dar pora merginų. Gal gali greitosiomis nuplauti gatvę?

Išvyniojau žarną. Visus norinčius aplaisčiau vandeniu. Kaip tik atėjo senas draugužis.

– Klausyk, Mari, ar šiandien iki vėlumos darbuosies?

– Taip.

– Tai vakare užsuksiu.

Purškiau toliau, kol pamačiau Moniką iš Senojo galinio pylimo, ji išniro iš už kampo. Vedžiojo kalę Reginą.

– Labas, Liuse, kaip sekasi?

– Puikiai, o tau kaip?

– Būna ir geriau.

– Ko tokia liūdna, Monika? Aukščiau nosį! Ar prisidėsi prie mūsų, papietautume?

– Mielai.

– Tada pasimatysim per pietus. Sėkmės šiandien su klientais.

Monika gyveno trečiame aukšte Karvių ir Vienuolių gatvės kampe. Ten irgi turėjom namuką, jame padedamos giminaičių ir draugų įrengėme olandišką užkandinę. Pavadinom ją „Du Tauriukai“. Veikti buvo ką.

Nusprendėm nusipirkti tą seną namuką, nes valdžia, visokios įstaigos, kai kurie kaimynai ir išprotėję tikintieji manė, jog prostitucijos nereikia. Gyvenimą mums gadino ir nusikaltėlių pasaulis. Pastarieji buvo pakabinę dantis ant mūsų viešnamiuko. „Kaip šitaip galima, ką? Tos bobos turi net du nuosavus namus!“

Ir dar atkreipkit dėmesį – pačių įsigytus už kekšiaujant uždirbtus pinigus.

Su mumis jie ėmė siaubingai elgtis. Niekas nė nenumano, kokių šlykštynių patirdavom. Siaurapročiai rengdavo prieš mus akcijas. Jos ėmė kelti rimtą grėsmę. Priekabiaudavo prie dirbančių pas mus merginų ir jas gąsdindavo. Kai merginos gatvėje laukdavo klientų, imdavo mėtyti į jas pomidorus ir kiaušinius. Tie baisūs, gerai treniruoti buduliai iš gretimų gatvių reikalų imdavosi rimtai. Bet gana apie tai. Atsidarė vieno namo durys ir ant priebučio laiptelių išėjo Aleksandras Pola.

– Labas, Liuse, o, kaip tu užsiėmusi.

– Sveikas, Aleksandrai, gal nuplauti ir tavo laiptelius?

– Būtų puiku, Liuse. Kai nuplauni, padvelkia gaiva. Perduosi linkėjimų Tinai?

– Būtinai. Ikiukas!

Gatvėje jau vaikštinėjo nemažai vyrų. Na, galit užsukti. Suvyniojau vandens žarną ir dar pastovėjau lauke mėgaudamasi švarios gatvelės gaiva; staiga pamačiau ateinantį, nepatikėsit, kumelį. Taip mes vadindavom Franką.

– Dole, gal galiu pas tave užsukti? Vaikštinėju čia jau valandą su kumelio pimpalu. Jau noriu ant jo pakilti.

– Tauški čia, Frankai, apie savo kumelinį pimpalą, nors tuoj jis vėl nukars kaip žarnelė, reikės man paimti šakutę iš virtuvės stalčiaus, kad galėčiau jį kiek kilstelėti.

Frankas ėmė juoktis.

– Dole, tavęs man nė viena neatstos. Nagi, ateik. Jau pats laikas. Prajodinėk mane.

– Su mielu noru. Prajodinėsiu, o paskui smagiai leisimės šuoliais – bet tai jau dvigubas tarifas.

Kai Franką po geros valandos jodinėjimo išleidau, buhalteris Vilemas raudonom ausytėm sėdėjo su Tina virtuvėje. Jie gėrė kavą su sluoksniuotos tešlos pyragėliais iš Naujojo turgaus kepyklėlės.

– Ką veikei, Liuse? Gal kokį arklį prajodinėjai? Girdėjau žvengiant.

– Tiesa, pas mane buvo užsukęs arklių mėgėjas.

Vilemas niekaip nenustojo kvatotis.

– Liuse, nežinojau, kad Karvių gatvėje dar ir arklius prajodinėji.

– Tikra tiesa, kartais čia atidarome ir maniežą.

Vilemas susirinko popierius.

– Na, merginos, tvarka. Eisiu, pareiga šaukia. Po dviejų savaičių dokumentus vėl atnešiu.

– Gerai, Vilemai, iki kito karto.

– Tina, darbų šiandien kaip ir pakaks.

– Ne, Liuse, turim paskubėti. Merginos tuoj ateis pietauti.

– Žinai, Tina, ir aš jau alkana. Pavalgau ir baigiu šios dienos darbus.