Didelis vaikas

Martina, 2011

Štai ir vėl atėjo vaikas. Jam jau beveik devyniasdešimt, bet elgiasi tarsi būtų penkiolikos. Droviai stovi priešais duris su senamadišku nailoniniu prekių krepšiu rankoje.

– Mane atsiuntė mama. Turiu nupirkti produktų. – Jis susidrovėjęs stovi ir žvalgosi į merginas.

Iškart imuosi savo vaidmens.

– Užeik, – griežtai liepiu.

Tačiau jis žengia atatupstas. Atsistoju ir suimu jam už pakarpos, – ne, pirmiausia eisim užsiimti nešvankiais dalykėliais!

– Man patinka nešvankūs dalykėliai! – sakau ir dar įspiriu jam į užpakalį, o paskui įsitempiu per slenkstį. Viduje jis iškart atsiskaito.

Žaidžiame toliau.

– Tėveliai sako, kad turiu būti geras tetai, nes jie iš jos pasiskolino pinigų. O dabar turiu jai atsidėkoti.

– Tiesa, klausyk tetos. Pirma drožk į parduotuvę.

Surikiuoju prekių sąrašą: cukrus, sviestas, arbata, tualetinis popierius, muilas, prezervatyvai.

Vaikas paklusniai išeina pro duris. Pasuka į Alberto Heino prekybos centrą Damo aikštėje.

Nespėju atsisėsti ant kėdutės ir prieš mano akis išdygsta kietas statybininkas. Jis beda pirštu į lange kabančius ilgus, užpakalį siekiančius, aulinius batus.

– Kiek kainuotų, jeigu norėčiau apsiauti šituos aulinius?

Susitariam dėl kainos. Jis įžengia. Tenka užtraukti užuolaidas.

Paduodu jam aulinius. 43 dydžio batai labai ilgi, su plonyčiais aukštais kulnais. Pasiūlau jam ir raudoną suknelę.

Statybininkas persirengia. Mėgaudamasis jis įkiša tvirtas, stiprias savo kojas į aulinius ir energingai kaukši pirmyn atgal ant plytelėmis išklotų grindų. Suknelė aptempia jo alaus pilvuką. Stipriai priremiu jį prie sienos. Jo pimpalas labai kietas.

– O dabar drožk! – paliepiu.

Tą jis ir daro, kol pasiekia orgazmą.

Patenkintas statybininkas atsisveikina. Atitraukiu užuolaidą. Prie durų vėl stovi vaikas su prekių pilnu krepšiu.

– Kaip ilgai užtrukot, – skundžiasi jis, – krepšys toks sunkus.

– Nesiskųsk, neraliuotas vaikiūkšti. Mauk į vidų!

Jis greitai nuskuodžia į namo gilumą ir pasislepia virtuvėje. Nori įsitaisyti spintelėje, bet vėl ateina teta.

– Klausyk, ką čia dabar išdarinėji? Iš spintelės, ir greitai man! – teta griebia jam už pakarpos ir tempia į lovą.

– Prakeikta boba, žinau, turėsiu užsiimti nešvankiais dalykėliais!

– Taip, – atsako teta, – taip tau liepė tėtis su mama.

Jis sėdi ant lovos krašto, nykštys burnoje.

– Paskubėk, vaikiūkšti. Nusirenk! Ir nebečiulpk nykščio!

– Nenoriu, teta.

– Nagi, bus visai nebaisu.

– Ne, teta, aš žinau, kad bus šlykštu.

– Stokis!

Jis atsistoja ir paklusniai nusirengia. Nuverčiu jį ant lovos.

– O dabar klausyk – čia vadovauja teta, supratai?

– Taip, teta.

Kartu gulime ant lovos. Jis glosto tetą. Jam taip patinka, kad visas užsidega, dar uoliau stengiasi, kad tik ją patenkintų.

– Ar patinka, teta?

– Nuostabu. Matai, vaikine, tau sekasi geriausiai iš visų.

– Teta, dabar jūs man nebeatrodot prakeikta boba.

Dulkintis senstelėjęs vaikiščias jau nebegali.

– Ar dar turit tą aparatėlį, teta?

– Žinoma, vaikine.

Seno masažuoklio susuktą laidą teta įkiša į elektros lizdą. „Philips“ kelia didelį triukšmą, bet vibruoja gerai. Ji įjungia prietaisą.

Vaikas greitai baigia. Tada dar kiek pailsi.

– Iki, teta, iki kito karto, užsuksiu, kai tėtis su mama vėl išsiųs į parduotuvę.