Abu labu tokiu

Luiza, 1967

Na va, ir vėl savaitgalis.

– Tina, ar nenori drauge į Daržininkų gatvę, nusipirktume skanios kavos?

– Ne, einu tvarkyti kambario, bet gal galėtum užsukti ir į Van der Lindo kepyklėlę Naujajam pylime? Man labai skanūs jų pyragėliai su šokoladu ir marcipanais.

– Gerai, o sau paimsiu orinukų.

Iškaukšėjau aukštakulniais. Pirmyn į Naująjį pylimą. Gatvėse daug žmonių. Prie Pylimų virė gyvenimas. Gal šiandien ir man nusišypsos sėkmė. Iš Daržininkų gatvės pasukusi į Rokiną, susitikau gerą nuolatinį gerbėją. Beveik atsitrenkėm vienas į kitą.

– Labas, Mari!

– Labas, Rinai, kaip sekasi? Kur keliauji?

– Kaip tik pas tave.

– Puiku. Tuoj grįšiu, tik nusipirksiu kelis pyragėlius.

– Tada iki greito Senajame pylime!

Kepyklėlė buvo sausakimša.

– Kieno eilė?

Visi tyli; na ir vėplos. Pasinaudojau tylos akimirka ir pati atsakiau:

– Tada mano eilė. Prašyčiau šešis pyragėlius su marcipanais ir šokoladu ir keturis orinukus.

Mergaitė sudėjo skanumynus į maišelį, užmokėjau ir išstypčiojau. Dar ant Senojo pylimo tilto pamačiau prie durų seserį. Ji kaip laukinė mojavo, kad paskubėčiau.

– Kas yra, Tina, sutraukė raumenį ar kas kutena?

– Pačiai tau kutena, ne man. Rinas laukia tavęs kambaryje. Sako, kad pakeliui susitikot.

– Tikrai. Še savo pyragėlius. Tik nesuryk visų iš karto. Neužmiršk, kiek juose cukraus!

Greitai įėjau. Rinas sėdėjo ant lovos.

– Smagu, kad susitikom, ar ne, Rinai?

– Jeigu jau prakalbom apie susitikimus, papasakosiu, kas man ką tik nutiko! Einu pas tave per Senosios bažnyčios aikštę, už bažnyčios, per tą raudonąjį ruožą, ir spėk, ką matau? Mano tėvas kaip tik išeina iš tenykščių malonumų namų su dideliu cigaru rankoj. O jį išlydi mergina.

– Mat kaip, Rinai, abu labu tokiu. Ir jokių kaltinimų?

– Gražiausia, kad tėvas paklausė: „Vaikine, ką tu čia veiki?“ Atsakiau: „O ką sau galvojat, tėti, – tą pat, ką ir jūs. Tik aš einu pas nuolatinę savo mergaitę. Gerai žinot, kad neturiu jokios draugės. Neturiu šeimos, taigi ir jokių niurzgėjimų už nugaros. Turiu savo mergaitę iš Pylimų. Bet jūs, tėti, juk jūs turit mamą? Juk ją taip mylit? Vis sakot, kad žemė, kuria ji eina, neverta jos nešioti.“ O tas atsakė: „Taip, vaikine, tu teisus. Mūsų meilė amžina.“ – „Tai ir elkitės padoriai“, – norėjau pamokslauti, bet jis iškart pertraukė: „Čia tavo tėvas įkrauna akumuliatorių. Kad vėl galėtų į viską žvelgti iš saulėtos pusės.“ Kaip tau ši istorija, Mari?

– Man? Manau, tavo tėvas pats turi spręsti, kaip elgtis. Man jis atrodo visai nieko vyras.

– Taip ir yra, Mari.

– Bet gana plepėti apie tavo tėvą, Rinai. Ko pats šiandien nori, mano vaikine?

– Šią savaitę sunkiai dirbau, taigi šiandien nieko nebenoriu daryti pats. Atsiduodu į tavo rankas. Būtų puiku olandiškas masažas.

– Sutariam, Rinai, tada gulk.

Rinas atsipalaidavo, paėmiau kremą, kuriame daug rūgpienio.

– Ateina rūgpienio mergina! – ėmiau jį tepti ir masažuoti.

Rinas iš širdies mėgavosi. Po sekso jis dar ramiai pagulėjo, paskui pasakė:

– Mari, viskas vėl puiku. Eisiu. – Jis pabučiavo mane ir išskubėjo pro duris. – Iki pasimatymo, mano brangute!