Majorė Boshart ir Tosa

Luiza, 1965

Vieną balandžio pabaigos savaitgalį mes, penkios merginos, gėrėm kavą viešnamio poilsio kambaryje prie lango. Kaip tik sėdėjau ant palangės. Nulipau paplepėti su draugėmis. Tądien dirbo Dolė, Molė, Treisė, Alė ir Bepa. Labai gerai visos sutarėme. Staiga pamatėm pro šalį skubiai pražingsniuojančias majorę Boshart ir į jos parankę įsikibusią moterį. Ėmėm viena kitos klausinėti:

– O, ateina Gelbėjimo armija. Merginos, ar uždirbot šį tą jų puodeliui?

– Žinoma, – atsakė Treisė, – aš jau gimiau plačiai išsižergusi.

Vos tik Treisė ištarė šiuos žodžius, majorė įžengė į kambarį. Veikiausiai su viena iš savo bendražygių, iš pradžių pamanėme.

– Labas vakaras, ponios, kaip sekasi?

Mes choru atsakėme:

– Na, majore, mes kaip visada laukiam. Ar negalėtume kokį kartelį pasiskolinti jūsų aukų autobusiuko?

Majorė šyptelėjo, o mes toliau tarškėjom:

– Šiandien aukų bus. Visų kapšai kietai prikimšti.

– Tiesą sakant, norėčiau jus pristatyti savo gerai draugei, kuri irgi tuo verčiasi. Ar galėčiau? – surimtėjusi paklausė majorė.

– Žinoma, majore, kam dar klausiate.

– Ji domisi, kaip čia viskas konkrečiai vyksta.

– Ką turit galvoj? – nesuprato Alė.

– Ji gali drąsiai visko klausti, – greitai įsiterpiau.

Majorės draugė prisistatė Tosos vardu.

– Aš Dolė, ji – Molė. O ten Treisė.

– Mano vardas Alė.

– Aš Bepa, malonu.

Ledai buvo pralaužti, ir Tosa manęs paklausė:

– Mačiau, sėdėjot lange, o kur jūsų kambarys?

– Mielai parodysiu, Tosa.

Kartu nuėjome į kambarį. Ji susimąsčiusi įdėmiai viską apžiūrėjo. Garuodama ir skleisdama bjaurią smarvę patalpoje kūrenosi tepalinė krosnelė. Tuo metu dar nebuvo centrinio šildymo. Tokia krosnelė šeštą dešimtmetį buvo įprasta. Kambaryje stovėjo ir žema vienvietė lova su minkštu čiužiniu, į kurį visada pernelyg giliai susmegdavai. Tualetinis stalelis, prausykla ir sieninė drabužių spinta. Ir viskas.

Staiga Tosa manęs paklausė:

– Jeigu turėčiau draugą ir jis norėtų, kad imčiau jam dirbti prostitute, kaip, jūsų nuomone, turėčiau pasielgti? Sutikti?

Ir merginos išgirdo Tosos klausimą, jos pradėjo šaukti:

– Jeigu ji turi užtektinai pinigų, kad pragyventų, tegu nevargsta.

Aš pamaniau: kokia čia nesąmonė? Tosa juk majorės Boshart draugė? Gal majorė ją kur nors patvory prisisiurbusią rado ir jos susidraugavo? Juk Tosa neišmainytų majorės draugystės į bukaprotį sąvadautoją? Juolab kad Tosa, kaip abi kartojo, dar nebuvo iš arčiau mačiusi tokio gyvenimo, todėl norėjo kuo daugiau apie jį sužinoti. Veikiausiai todėl ir priprašė majorės paimama į išvyką. Ir į viešnamį, kad galėtų pasikalbėti su tokiomis poniomis kaip mes. Niekada nežinai, kaip gyvenimas gali pasisukti. Štai jos ir atkeliavo. Majorė pasirinko kaip tik šiuos malonumų namus, nes jie ramioje vietoje, prie kanalo.

Na, visoms merginoms atrodė, jog Tosai geriau nepradėti, kad iš jos kišenės dar kyšo žagrė. Ji atrodė gerai, kaip sveika kaimietė, be to, atrodė gana griežtai auklėta. Vis dėlto pasiginčijusios ėmėm juokauti.

– O man atrodo, kad ji daugeliui vyrų būtų patraukli.

– Tvirta, gerai sudėta moteris, gražios stiprios kojos; jei manęs klausiat, Tosa šiam darbui tinka.

– Aš tai leisčiau jai iškart griebtis darbo.

– Tosa, gali mane pakeisti, nes dvi savaites atostogausiu.

– Tik su sąlyga, kad prieš eidama medžioti nusiimsi juodus akinius ir nusiriši skarelę, nes kitaip visi išbėgios pamatę!

Taip juokavom. Majorė ir Tosa stovėjo ir klausėsi. Susižvalgėme. Paskui visų merginų žvilgsniai susmigo į Tosą. Kambaryje darėsi vis tyliau. Ir man kilo dėl Tosos abejonių – tie keisti akiniai ant nosies. Staiga toptelėjo: juk čia skarele aprištas perukas. Kumštelėjau seseriai ir sukuždėjau:

– Čia dabar kas? Ar gali mergina būti tokia panaši į princesę Beatričę?

Savo kilmę Tosa išdavė mandagia kalba ir netikusia maskuote. Vaidinimas truko per ilgai. Majorė pajuto pavojų ir užraukė reikalą.

– Tosa, mums jau metas.

Ir abi mums visoms padėkojo.

O mes viena per kitą žėrėm patarimus:

– Tik nepradėk dirbti sąvadautojui! Dirbtum jam dieną naktį, o jeigu atsisakytum, turėtum nešioti kur kas didesnius tamsius akinius, kad paslėptum mėlynes. Pasakyk savo suteneriui, kad pats eitų stovėti už Centrinės stoties…

Paskui ilgai ginčijomės, ar mus aplankė kokia nors Tosa, ar vis dėlto Beatričė.

Praėjus kuriam laikui, maždaug po dviejų su puse mėnesių, majorė grįžo ir papasakojo, kad prieš mus stovėjo tikrų tikriausia princesė Beatričė. Ji tuo metu studijavo ir rašė darbą. Jautėmės gerokai apkvailintos.

– Mums taip patiko Tosa. O pasirodo – čia buvo Beatričė.

– Žinoma, gaila, bet gyvenimas eina savo vaga.

– Viskas gerai, majore. Perduokit jai linkėjimus nuo raudonųjų žibintų mergaičių.