Užtrauktos užuolaidos

Luiza, 1964

Buvo savaitės pradžia, ketinau iš širdies padirbėti. Kitą pirmadienį su Vimuku ruošėmės važiuoti dvi savaites paatostogauti, todėl reikėjo daugiau pinigų. Vyras mane atvežė iki Priekinio pylimo ir palinkėjo:

– Sėkmės!

Išlipau iš automobilio ir pamačiau, kad lange pakabintos baltos permatomos užuolaidos. Kaip keistai viskas atrodo, pamaniau. Na, kaip yra, taip. Nuėjau į savo kambarį persirengti. Pasiruošusi norėjau atsisėsti lange. Atitraukiau užuolaidas ir staiga pastebėjau, kad prie durų stypso policininkas. Čia dabar kas? Ko jam čia reikia? Pabarbenau į langą, ar jam kartais neprireikė mano paslaugų. Policininkas nesureagavo, stovėjo nebylus kaip stulpas. Supykau ir išpyškinau:

– Klausyk, geriau keliauk sau. Neturi ką veikti, pone? Skaičiuoju iki trijų, varyk iš čia pagaliau!

Kai baigiau tiradą, iškart prisistatė šeimininkė ir pasakė:

– Liuse, tučtuojau užtrauk užuolaidą.

– Kas čia dedasi? Nieko nesuprantu. Dėl ko ta panika?

– Priimtas naujas nutarimas: nuo šiol draudžiama sėdėti ant palangės ir rodytis lange. Todėl ir pakabinau permatomas užuolaidas.

– O ko reikia tam agurkėliui prie durų?

– Jis turi stebėti, kad niekas nesėdėtų ant palangės. O jeigu kas nors atsisės, gausim baudą. Teks užsidaryti.

– Na jau ne, neketinu nusileisti! Man reikia grynųjų, niekas man jų į pašto dėžutę neprimeta.

– Ir ką ketini daryti, Liuse? – paklausė šeimininkė.

– Ramiai dirbti, – atsakiau.

– Gerai, lipu į viršų. Jeigu nutiks kas nors nenumatyta, pasakysiu.

Užuolaida suveikė kaip geras masalas – vaikinams lauke pasidarė dar įdomiau, jie dar smalsiau spoksojo. Ėmiau traukyti užuolaidą tai į vieną šoną, tai į kitą, vienas vyrukas iškart prisistatė. Priėjo prie lango ir paklausė:

– Ar galiu užeiti?

– Žinoma, užsuk, – greitai atidariau duris ir su trenksmu jas vėl uždariau. Iškart nudrožėm į mano kambarį.

– Mano vardas Hansas. Kiek imi? – paklausė jis.

– Su Mari tykiai ramiai – penkiasdešimt guldenų.

Greitai sumečiau: dabar klientus reikia užimti kuo ilgiau ir gerokai išmelžti, kad daugiau uždirbčiau, tada su faru retai susidursiu ir išvengsiu šlykščios užuolaidos.

– Hansai, štai mes ir dviese. Pasikočiokim.

– Noriu gerai su tavim pasitratinti.

– Man tinka.

Pasakyta – padaryta.

– Mari, geras pasibarškinimas. Išmanai savo darbą.

– Ačiū, Hansai, už šiandien ir avansu už kitus kartus. Iki pasimatymo.

– Iki kito karto. Iki, Mari.

Išlydėjusi Hansą, lauke pamačiau tebestypsantį farą ir pamaniau, ar ne metas jam namo?

Vėl atsistojau prie lango ir žiūrėjau pro užuolaidos plyšelį, kol pašaukė šeimininkė:

– Ei, Liuse!

Išėjau į lauką ir pažvelgiau aukštyn. Lena persisvėrė per palangę ir pranešė:

– Ten slankioja tavo nuolatinis klientas, kai jis grįš, pasakysiu, kad keliautų tiesiai pas tave. Šiek tiek praverk duris. Kalbėtis juk nedraudžiama?

Netrukus prisistatė ir nuolatinis mano lankytojas Edis.

– Klausyk, Mari, ką prie durų veikia faras?

– Gal ką saugo ar ko nors ieško.

– Tikriausiai ne tavęs, Mari?

– Na jau, Edi, kas gi manęs ieškotų. Nebent koks nors vaikis stačiu pimpalu. Toks kaip tu.

– Tikrai, Mari, susiruošiau pas savo meilutę.

– Užsuk, tu visada laukiamas.

– Mokysimės gynybos. Aš tave užpulsiu, o tu mane paguldysi ant menčių ir ant manęs atsisėsi. Tada aš pasiduosiu ir imsiu melsti: „Pasigailėk, pasigailėk, meilute.“ Žadėsiu niekada daugiau nebepulti moterų.

– Sutariam, Edi.

Pirmiausia reikėjo išbandyti vienas kito jėgas. Edis artinosi prie manęs maldamas rankomis. Sumečiau, kad jį reikia iškart prigriebti, ir parverčiau ant lovos. Tada užšokau ant jo ir pareikalavau:

– Maldauk pasigailėti, maldauk gi!

– Ne, meilute, kol kas dar ne.

– O kodėl dar ne, Edi?

– Meilutė dar turi Edžiui kiek patampyti.

– O, supratau.

Edis su meilute, dideliam šio malonumui, drauge patampė. Vyrukas paskui dar kiek pagirgždino lovą ir vėl buvo sveikas drūtas.

– Na, Mari, šio užtaiso man kurį laiką pakaks. Iki kito karto.

Man irgi pakako. Reikėjo susitvarkyti ir dingti. Darbas – ne vilkas, į mišką nepabėgs. Įdomu, ar rytoj tas faras ir vėl stypsos…

Jis prastovėjo porą savaičių. Visos ėjom iš proto. Laimė, kartais jis paeidavo kelis metrus į šalį ir verslas sukosi kaip įprasta. Vieną dieną policininkas dingo ir peršviečiamas užuolaidas paslėpėme spintoje. Viskas grįžo į senas vėžes.