64

Name ant Ringsendo kampo, talžomo vėjų ir žvelgiančio į jūrą, nervingai pasisveikino vyras ir moteris. Pro neuždangstytus langus jūra matė, kaip jis įsivedė ją į kambarį, tą dieną anksčiau valytą kelias valandas. Jūra seniai pažinojo Džeką Divainą ir dar nebuvo regėjusi tokio nepaprasto sujudimo. Jis net išsilygino flanelinius marškinius ir užsimovė nesuplyšusius džinsus.

Moteris atsisėdo ant neseniai išsiurbtos sofos ir palietė ranka plaukus, specialiai išsidžiovintus plaukų džiovintuvu. Ji šiek tiek pasimuistė, jausdama, kaip šiugžda naujų apatinių nėriniai ir medvilnė, taip primindami apie save.

— Alkana? — paklausė Džekas ir padavė jai taurę vyno.

— Mirštu iš bado, — sumelavo ji.

Ant nedidelio staliuko Džekas sudėjo lazdeles, sojų padažą, imbierą ir kitus sušio reikmenis, tada labai kruopščiai suruošė Ešling mažus ryžių gumulėlius.

— Nieko per daug neįprasto. Tik sušiai...

— ... pradinukams, žinau, — ir ji buvo sujaudinta iki sielos gelmių, taip būtų buvę neįmanoma jaustis prieš pusmetį, kai jos siela nesveikavo.

— Ar neprieštarausi, jei pirmas kąsnis bus be krienų? Aš pratinsiuos po truputį, — tarė ji.

— Gerai.

Tačiau pamačiusi, kaip jo veidu nuslinko liūdesys, nusiminė. Jis labai stengėsi.

— Surizikuosiu, — pasitaisė ji. — Juk labiau tinka juos valgyti kartu, ar ne? Skirtingi skoniai papildo vienas kitą.

— Tik jeigu tikrai tuo neabejoji. Nenoriu tavęs atbaidyti.

Jis atsargiai per vidurį uždėjo mažą permatomą imbiero skiedrelę. Su lazdelėmis elegantiškai pataisė netvarkingus kraštus. Ji žavėjosi, kad jis šitaip stengiasi tik dėl jos.

— Pasirengusi? — paklausė jis, nešdamas sušį jos link.

Ją trumpam apėmė panika. Ji nebuvo tikra, ar yra pasiruošusi. Jai atrodė, kad atveria daugiau nei tik burną. Jis padėjo jai ant liežuvio mažą gumulėlį.

Sunerimęs laukė, kaip ji sureaguos.

— Hm, — galų gale šypsodamasi prakalbo ji. — Baisu, bet gardu. — Panašu į tave.

Ji paragavo agurko, sojų varškės, krabo ir avokado, tada, visai įsismaginusi, suvalgė ir lašišos.

— Tu fantastiška, — džiūgavo Džekas, tarsi ji būtų padariusi ką nors svarbaus, pavyzdžiui, būtų išlaikiusi vairavimo egzaminą. — Tu tiesiog nuostabi. Taigi kai būsi pribrendusi salsai...

O ne.

— Man bus sunku parodyti, — greitosiomis atsakė ji, — nes šiame šokyje turi vadovauti vyras.

— Šiaip ar taip, pamėgink, — paragino jis.

— Bet...

— Regis, nekokia mintis, — išsišiepė Džekas.

— Mes neturime tinkamos muzikos.

— O kokios reikia? Kubietiškos?

— Taaaipp, — lėtai ištarė, suvokusi savo klaidą. Ji manė, kad beviltiška tikėtis, jog jis turi tokios nežinomos muzikos, bet ji pamiršo, kad jis — vyras.

Ji turės tai iškęsti.

— Gerai, muzika nesvarbu. Mums padės radijas. Gerai, dabar mudviem reikia atsistoti.

Jis akimoju pašoko ant kojų, ir ji išsigando jo ūgio, grėsmingai dunksančio virš jos.

— Ir turime atsisukti vienas į kitą.

Jie taip ir padarė. Tik buvo nutolę vienas nuo kito per dešimt pėdų.

— Gal prieikim arčiau, — pasiūlė Ešling.

Jis žengė žingsnį, tada ji. Galiausiai atsidūrė priešais jį, nenorėdama prieiti pernelyg arti. Tačiau to pakako, kad užuostų jo kvapą.

— Apkabink mane viena ranka. Jei nori, — paskubėjo pridurti.

Jo ranka nuslydo jos juosmeniu, o ji trumpam uždėjo ranką jam ant peties, paskui neatsispyrė ir nuleido ją žemiau. Ji juto sklindančią pro jo marškinius šilumą.

— O ką daryti su kita ranka? — jis parodė į laisvąją.

— Paimk man už rankos.

— Gerai, — jis buvo labai dalykiškas, kai didžiulė sausa ranka suspaudė jos ranką, taigi nusprendė atsipalaiduoti. Ji rodė jam šokio žingsnius, ir buvo visiškai natūralu, kad jie kartkartėmis susiliesdavo.

— Kai mano kojos žengs atgal, tavo turės neatsilikti ir žengti į priekį.

— Parodyk.

— Gerai, — jos koja slystelėjo atgal, o jo sykiu žengtelėjo į priekį.

— Dabar kitas žingsnis, — pasakė Ešling. — Eik atgal, o aš seksiu iš paskos. Ir dar kartą.

Jie pabandė porą sykių, šokdami vis greičiau ir grakščiau, kol vidury judesio Džekas stabtelėjo, o Ešling šoko toliau, ir ūmai jos šlaunis prisispaudė prie jo šlaunies. Ji staiga liovėsi šokusi, bet neatsitraukė nuo jo. Jie stovėjo labai ramiai, sustingę šokyje. Jos akys buvo įsmeigtos į jo krūtinę, ir jai šmėkštelėjo mintis, jog jam reikia ją nusiskusti. Tokiu metu svarbu galvoti apie paprastus dalykus. Nes kitose jos pasąmonės kertelėse virė visai kitokios mintys.

— Ešling, gal malonėtum pasižiūrėti į mane? — ji prie savo plaukų išgirdo skausmingą Džeko balsą.

Aš negaliu.

Tada ji ūmai įstengė tai padaryti. Pakėlė galvą, juodos jo akys nusvilino ją, ir jų lūpos susiliejo — karštas, išlauktas daugybę mėnesių bučinys. Ešling pasidavė slaptam jausmui: dažniausiai jis apimdavo pamažu, bet šįkart netikėtai užplūdo aistros proveržis.

Jo rankos glamonėjo Ešling veidą, ir juodu bučiavosi, kol abiem ėmė skaudėti. Alkani ir įsišėlę, negalėjo pasisotinti vienas kitu.

— Atsiprašau, — sušnabždėjo Džekas.

— Nieko tokio, — sumurmėjo ji.

Bučiniai po truputį rimo, darėsi svajingesni ir švelnesni, o jo lūpos buvo tarsi plunksnos, glostančios gležną jos burną. Vis dar grojo muzika, ir jie, regis, iš lėto sukosi ratu.

Jūra žiūrėjo į lėtą jų šokį priekiniame kambaryje ir mąstė.

Ešling rankos nuslydo po jo marškiniais ir perbraukė švelnią nugarą. Juodviejų kūnai buvo smarkiai susiglaudę, jo delnai ant jos sėdynės spaudė ją dar arčiau, ir ji pajuto saldumą, lengvumą ir palaimą. Ji nė nenutuokė, kiek laiko jie šitaip stovėjo. Gal dešimt minučių, o gal ir dvi valandas, tačiau ūmai Ešling nuvilko Džekui marškinius. Reikėjo atsegti tik vieną sagą.

— Tu — pasileidėlė, — pratarė Džekas. — Aš pasirūpinsiu tavo palaidine ir nuausiu batus.

— Gerai, — jos širdis daužėsi krūtinėje. — Ką tai iš tikrųjų reiškia? Turiu nusiauti?

— Ir nusivilk palaidinę. Matau, kad nežaidi pokerio. Turėsiu išmokyti taisyklių. Nusimesk palaidinę, — jis puolė jai padėti. Dabar sakyk: numausiu tau džinsus.

— Numausiu tau džinsus, — ji nervingai nurijo seilę ir jaudulį, kai Džekas pamažu pradėjo atsisegioti džinsų sagas. Virpančiomis rankomis ji laukė viliojančios akimirkos, prieš atitraukdama savo juodų kelnių užtrauktuką ir nusimesdama jas.

— Kojinės! — sušuko jis, tačiau juokaujantis balso tonas neatspindėjo įdėmaus jo akių žvilgsnio. Jai užgniaužė gerklę ir pajuto skausmingą ilgesį, jiems stovint priešais vienas kitą: Džekui — su baltomis trumpikėmis, o Ešling — su naujais apatiniais, paryškinančiais taliją.

— Taisykles supratai? — paklausė Džekas kimiu balsu.

Ji lėtai linktelėjo galvą, grožėdamasi tobulomis jo kojomis, skulptūriškomis rankomis, vešlia juoda krūtinės augmenija, besidriekiančia iki pat pilvo.

— Regis, taip. Taigi, kas yra pasileidęs?

— Tu?

Ji nustebo, kad nusijuokė. Dar niekad taip nepasitikėjo savimi, kaip dabar, nusimetusi drabužius, ir jai buvo nė motais, ar turi ji tą taliją, ar ne.

Ešling ištiesė ranką, palietė kietą iškilimą, pūpsantį per baltą medvilnę, ir Džekas suvirpėjo. Tada ji užkišo pirštą už trumpikių juosmens ir patraukė. Kalbėtis nereikėjo. Buvo visiškai aišku, ko ji nori.

Jis ranka išsilaisvino iš apatinių. Atidengdamas juodus gaktos plaukus išsinėrė iš trumpikių, laikydamas rankoje savo gyvastingą vyrišką pasididžiavimą. Toks nepaprastas erotiškumas sukaustė Ešling.

Kai jie užlipo į viršų ir atsigulė į švariai paklotą Džeko lovą, jis nuvilko jai apatinius tokiais lėtais, neskubriais judesiais, kad Ešling vos nesuklykė. Galų gale buvo įveiktos visos kliūtys.

— Ar tikrai to nori? — susirūpino Džekas.

— O kaip tu manai? — Ešling tingiai nusišypsojo.

— Gal esi tuo nusivylusi?

— Visai ne, — švelniai atsakė ji. — Garbės žodis.

Staiga jis suakmenėjo.

— Juk tu nedarai to tik todėl, kad esi susilažinusi?

Ji nusikvatojo, tokie žodžiai ją pralinksmino.

— Ne? Tik įsivaizdavau, kaip Triks knygoje suvedinėja lažybų dėl mudviejų rezultatus.

Jie ėmė glamonėtis, ir kiekvienas prisilietimas, kiekvienas gestas buvo smalsus ir švelnus. Padažnėjus kvėpavimui, pagreitėjus judesiams ir įsiplieskus aistrai, jų švelnumas dingo, ir jie puolė mylėtis kaip pašėlę, audringai ir net šiurkščiai. Ji suleido nagus į jo sėdmenis, o jis pradėjo kandžioti jai krūtis. Jie ridinėjosi, o kai jis įėjo į ją, kūnai susijungė. Tada ji stipriai užsigulė jį.

Paskui jie prisispaudė vienas prie kito ir pasijuto kaip vienas. Tačiau staiga Ešling apniko abejonės. O gal jis apsigalvojo? Gal jis, permiegojęs su ja, nebenorės jos?

Džekas tyliai tarė:

— Ešling, tu esi geriausia ir maloniausia, kas yra kada nors man nutikę.

Ir visos jos abejonės išnyko.

— Žinoma, man kilo vienas klausimas, — prabilo Džekas į tamsą, — ar gerbsi mane išaušus rytui?

Ešling mieguistai atsakė:

— Nesijaudink. Vis tiek aš negerbiu tavęs.

Jis įžnybo jai.

— Žinoma, gerbsiu tave ir rytą, — patikino ji. — Gal papeiksiu popiet, — pridūrė. — Bet užtikrinu, kad rytą jausiu tau didžiulę pagarbą.