49

Penktadienio vakarą Liza su sportiniais batais, šilkinėmis plačiomis kelnėmis ir Prados viskozine berankove palaidinuke stoviniavo prie lauko durų. Ji buvo susiruošusi į pasimatymą su Džeku, jausdama tvinkčiojant dar nepatirtą šilumą.

Sustojo automobilis. Jame sėdintis vyriškis pasilenkė ir atidarė dureles. Liza, tarytum kokia prostitutė, kurią paima klientas, įlipo į vidų. Ji užsidengė ausis, kad negirdėtų monotoniškų Fransinos ir kitų vaikų šūksnių: „Oooooooo!“, „Sek-zualu!“, „Liza turi vaikiną!“, ir juodu su Džeku nuvažiavo.

— Ei, pasirodei, — išsišiepė jis.

— Regis, taip, — ji spoksojo pro langą, tramdydama pasitenkinimo šypseną. Jis nervinasi. Na, tikriausiai taip jaučiasi abu.

Dangus, mieste buvęs nuostabiai giedras, važiuojant pažemėjo, pasunkėjo ir nusidažė pilkšvai mėlyna spalva. Kai jie išlipo iš automobilio Dun Lierio prieplaukoje, Džekas suabejojo dėl oro.

— Gali lyti. Gal nenori vaikščioti?

Bet Liza buvo nusiteikusi žaismingai ir optimistiškai. Lietus neišdrįs prapliupti.

— Kodėl ne, eime.

Ir juodu patraukė molu.

Nuo pernelyg ryškių saulės spindulių, kurie skverbėsi pro pritvinkusius debesis, viskas atrodė kone siurrealistiškai. Tokios šviesos nutvieksti žolių kuokšteliai buvo haliucinogeninio žalumo. Pilki molo akmenys Lizai atrodė rausvi. Kiekvienas kvailys būtų pasakęs, kad netrukus pils kaip iš kibiro, bet Liza netikėjo, jog taip bus.

Taigi štai koks tas vaikščiojimas, galvojo ji, juodviem žingsniuojant molu. Ne taip ir blogai. Bet oras kvepėjo keistai.

— Gaivu, — tarė Džekas. — Matai tenai tą, — didžiuodamasis parodė į laivą. — Jis mano.

— Tas? — labai susijaudinusi Liza mostelėjo tviskančių baltutėlių rūmų link.

— Ne, anas.

— O, — tik tada Liza pastebėjo šalia jų prigludusį paprastą nudrengtą laivelį. O ji manė, jog tai koks rąstigalis. — Nuostabu! — išstenėjo ji. Na, tas laiviūkštis jam patinka, taigi kodėl ji negali apsimesti? Žiūrėk tu man, pagalvojo, tikriausiai Džekas man patinka.

Dar jiems nenuėjus pusės kelio, ėmė lašnoti lietus. Liza buvo apsirengusi drabužius, kurie tiko daugeliu atvejų, bet tik ne lietui. Nuogos jos rankos pašiurpo.

— Štai, apsirenk, — Džekas ėmė traukti nuo pečių odinį švarką, siekiantį klubus.

— Negaliu, — žinoma, ji gali — ir galės, bet juk jis neužsigaus, jeigu ji truputį pakoketuos ir pasispyrios.

— Gali, — jis jau gaubė jos pečius gurgždančiu švarku, ir ją užplūdo jo kūno šiluma. Ji šmurkštelėjo rankas į dar šiltas rankoves, rankogaliai apspaudė riešus, o švarkas prislėgė ją savo svoriu. Švarkas buvo jai labai didelis, bet ji pasijuto jaukiai.

— Verčiau grįžkime, — tarė jis. Prapliupus lietui jie pasileido bėgti. Atrodė, kad laikytis už rankų — natūraliausias dalykas pasaulyje. — Tu daugiau čia nevažiuosi su manimi, — žioptelėjo jis, kai jie skuto kaip patrakę.

— Tai jau tikrai, — Liza išsišiepė jam, mėgaudamasi sausa jo delno šiluma, ir dideli vyriški pirštai susipynė su mažais jos piršteliais.

Kai jie atlėkė prie automobilio, Džekas buvo šlaput šlaputėlis. Juodi jo plaukai, prisiploję prie galvos, žvilgėjo, o per kiaurai permirkusius marškinius, prilipusius prie kūno, gundančiai persišvietė plaukais apžėlusi krūtinė.

— Dieve! — apsižiūrėjęs jis apmaudžiai nusijuokė.

Liza, persiėmusi puikiu humoro jausmu, sušvokštė:

— Greičiau atrakink automobilį!

Ji nukūrė prie keleivio pusės, tikėdamasi, kad jis įkiš raktą į durų spynelę, bet pažvelgė į jį...

Vėliau, kai ji apie tai pagalvojo, nebuvo tikra, kuris iš jų pirmasis žengė žingsnį. Tik žinojo, kad jie ūmai palinko vienas į kitą, ji atsidūrė prie tvirto jo kūno, o šlapios jo šlaunys prigludo prie josios. Jo veidas buvo nusėtas vandens lašeliais, o sulipę mažomis sruogelėmis plaukai lindo į tamsias akis. Jo burna priartėjo prie jos burnos.

Liza pajuto daugybę dalykų: sūrų lietaus merkiamos jūros kvapą, šaltus lašus ant savo veido, jo burnos šilumą ir šoktelėjusį susijaudinimą kelnaitėse. Gražūs seksualūs dalykėliai. Jai atrodė, kad visa tai panašu į Kalvino Kleino reklamą.

Bučinys nebuvo ilgas, iš tikrųjų jis užgeso taip ir neįsismarkavęs. Geriau kokybė nei kiekybė. Švelniai atplėšdamas lūpas nuo jos lengvai pasiduodančios burnos, jis nusivedė ją prie automobilio ir sušnabždėjo:

— Lipk.

Jie patraukė atgal į miestelį ir nuėjo į kavinę-barą, ten ji išsidžiovino plaukus — pakišo galvą po rankų džiovintuvu. Tada pasidažė ir plačiai šypsodamasi grįžo į barą. Ji gurkšnojo vyną, jis — alų, ir abu tyliai, ramiai šnekučiavosi, daugiausia liežuvaudami apie bendradarbius.

— Ar Markas Valentainas susitikinėja su mūsų Ešling? — paklausė Džekas.

— Mmmm. O ką manai apie Kelviną ir Triks?

— Tik nesakyk, kad jie — artimi draugai! — tokia mintis Džeką, regis, pribloškė. — Maniau, kad ji draugauja su — kaip vadina jį? — žuvų pardavėju.

— Taip, bet nujaučiu, jog ji su Kevinu gali ir susikukuoti.

— Bet jie juk labai nemėgsta vienas kito? Ak, supratau, — Džekas linktelėjo. — Manyk, kaip nori.

— Regis, tam nepritari? — Lizai buvo itin smalsu.

Džekas sutriko.

— Kad ir kas būtų, tavo laivas vis tiek plaukia. Bet, — jis darė užuominą apie savo viešus vaidus su Mei ir dabar buvo tikrai sumišęs, — tiesą sakant, nesižaviu barniais su partnere. Nors suprantu, kad sunku tuo patikėti.

— Taigi kodėl judu su Mei?..

Džekas ėmė išsisukinėti.

— Atvirai šnekant, nežinau. Manau, iš įpročio. Iš pradžių buvo smagu, o paskui nebemokėjome kitaip bendrauti. Dabar jau vis tiek! — jis nebenorėjo leistis į tolesnes kalbas, nes vis dar jautėsi esąs ištikimas Mei, todėl šypsodamasis atsigręžė į Lizą: — Dar vyno?

— Ne, nemanau...

Bet kai ji jau ketino reikšmingai padėti ranką jam ant šlaunies ir tarti: „Gal atneštum kavos?“, Džekas pasakė:

— Gerai, tada parvešiu tave namo.

Ir ji viską suprato. Tačiau nesvarbu, pagalvojo, ji patinka jam. Ji turėjo jam patikti: juk pabučiavo. Jis ir negalėjo būti meilesnis. Liza stengėsi negirdėti kuždančio vidinio balso. Jis galėjo būti meilesnis, galėjo tave išdulkinti.

Kloda užsisvajojusi slampinėjo po virtuvę, galvodama apie seksą, kuriuo užsiminėjo šiandien. Kai padėjo cukrų į mikrobangų krosnelę, o pieną supylė į skalbyklę, Dilanas sunerimęs pažvelgė į ją. Ir ėmė svarstyti. Jį užplūdo siaubingos mintys. Neišreiškiamos mintys.

— Nenoriu vakarienės, — Kreigas su baisiausiu trenksmu nutėškė šaukštą. — Noriu SALDUMYNŲ.

— Saldumynų, — suniūniavo Kloda ir, pasiraususi spintelėje, ištraukė Maltesers maišelį. — Štai ir saldumynai.

Ji, regis, judėjo pagal muziką, girdimą tik jai.

— Ir aš noriu saldumynų, — ėmė zirzti Molė.

— Ir aš noriu saldumynų, — melodingai užkniaukė Kloda, padėdama kitą maišelį.

Dilanas apstulbęs stebeilijo į ją.

Žaismingu mostu ji atplėšė Molės saldumynų maišelį ir ištraukė vieną skanėstą, laikydama jį tarp nykščio ir smiliaus.

— Tau? — linksmai paklausė Molės. — Ne, tai man, — nepaisydama suirzusios Molės prieštaravimų, įkišo saldėsį tarp sučiauptų lūpų, truputį įtraukė vidun, paskui susikišo į burną ir ėmė jį volioti, aiškiai jausdama didžiulį malonumą.

— Kloda? — Dilano balsas palūžo.

— Hmmm?

— Kloda?

Ji akimoju atsitokėjo ir įnirtingai sutriauškino saldėsį.

— Ką?

— Ar gerai jautiesi?

— Puikias.

— Atrodai truputį išsiblaškiusi.

— Nejaugi?

— Apie ką galvoji? — išgirdo Dilanas savo balsą.

Ji žaibiškai atsakė:

— Galvojau, kad labai tave myliu.

— Tikrai? — nepatikliai pratarė Dilanas. Jis blaškėsi. Vargu ar gali tuo patikėti, bet labai norėjo...

— Taip, tikrai, tikrai myliu tave, — ji prisivertė apkabinti jį.

— Garbės žodis? — jis pažvelgė jai į akis.

Ji ramiai sutiko jo žvilgsnį:

— Garbės žodis.