17

Šeštadienio rytą be penkiolikos septynios Klodą prižadino Molė, mušdama jai per galvą.

— Pabusk, pabusk, pabusk, — narčiai purtė Molė. — Kreigas kepa pyragą.

Kartais naudinga turėti vaikų, pavargusi galvojo Kloda, kapanodamasi iš lovos, pavyzdžiui, jau penkerius metus jai nereikia nustatyti žadintuvo.

Ji ketino mieste susitikti su Ešling. Abi eis siaubti parduotuvių.

— Manau, turėtume anksti pradėti, — pasakė Ešling. — Išvengsime spūsties.

— Kada anksti?

— Apie dešimtą.

— Dešimtą!

— Arba vienuoliktą, jei tau per anksti.

— Per anksti? Jau seniai būsiu atsikėlusi.

Sutvarkiusi prišnerkštą virtuvę (ji po pyrago kepimo atrodė šiurpiai), Kloda davė Kraigui indelį su ryžių spragėsiais, bet jis jų nevalgė, nes pripylė per daug pieno. Taigi sutaisė kitą, šįsyk išlaikydama deramą pieno ir spragėsiu santykį. Tada Molei pribėrė indelį cukraus pūkučių. Kreigas, vos pamatęs Molės pusryčius, griežtai atsisakė valgyti savuosius, pareikšdamas, kad jie nuodingi. Daužydamas šaukštu ir taškydamas pieną, jis garsiai pareikalavo pūkučių. Kloda nusišluostė nuo skruosto pieną ir pravėrė burną, ketindama išrėžti kalbą apie tai, kad jis pats pasirinko, ką valgys pusryčiams, ir kad turi išmokti su tuo susitaikyti, net jeigu to nenori. Bet paskui tylėdama paėmė jo dubenėlį, suvertė turinį į šiukšlių dėžę ir priešais jį piktai trinktelėjo dėžę pūkučių.

Kreigo džiaugsmas priblėso. Dabar jis iš tiesų jų nenorėjo. Pernelyg lengvai juos gavo, ne taip, kaip tikėjosi.

Klodai pradėjus ruoštis kelionei į miestą, vaikai aiškiai pajuto, kad stengiasi dingti, nesukeldama jų pykčio. Jie buvo kibesni ir daugiau reikalavo nei paprastai, o kai ji palindo po dušu, abu neatstojo ir įsiprašė maudytis kartu.

— Ar prisimeni laikus, kai tik aš eidavau su tavimi į dušą, — kreivai išsišiepė Dilanas, Klodai su pakibusiais ant jos vaikais išlindus iš dušo nusišluostyti.

— Taaaip, — nervingai atsakė ji. Nenorėjo, kad jis prisimintų, koks gašlus buvo kitados jų seksualinis gyvenimas. Tada jis paprašytų kompensacijos. Arba dar blogiau — pabandytų atgaivinti santykius.

— Štai, nušluostyk ją, — stumtelėjo Molę jo link. — Aš skubu.

Klodai važiuojant savo Nissan Micra atbuline eiga, Molė stovėjo prie paradinių durų ir plyšavo:

— Noriu važiuoti!

Jos riksmas buvo kupinas tokios kančios, kad keli kaimynai puolė prie langų pasižiūrėti, kas čia žudomas.

— Ir aš! — darniai pritarė jai Kreigas. — Grįžk, mamyte, grįžk.

Kaprizingi maži nenaudėliai, galvojo Kloda, padidinusi greitį. Visą savaitę jie kartojo jai, kad nekenčia jos, kad nori tėvelio, o vos tik pabandė nugriebti kelias valandas sau, ūmai tapo pati mylimiausia, kamuojama didžiausios kaltės.

Penkiolika po dešimtos Ešling su Kloda susitiko prie Stefeno Grino prekybos centro. Nė viena iš jų neatsiprašė pavėlavusios. Nes jos nepavėlavo. Pagal airiškus standartus.

— Kas tavo akiai? — paklausė Ešling. — Keistai atrodai.

Sunerimusi Kloda skubiai išsitraukė iš rankinės veidrodėlį.

— Štai, — Ešling kyštelėjo jai savo.

— Ak, tai mano makiažas, — paaiškėjo Klodai, kai apžiūrėjo save. — Pasidažiau tik vieną akį. Kai ėmiau tepliotis, Kreigas ėmė zyzti, kad ir jam padažyčiau, taigi, matyt, ir pamiršau užbaigti gražintis... Argi manai, kad Dilanas man pasakytų! Ar jis dar kada nors žiūri į mane?

Užsiminus apie Dilaną, Ešling pasijuto nepatogiai. Ketino trumpam susitikti su juo pirmadienio vakarą išgerti, ir kažkodėl jai pasidarė keista, kad Kloda užsiminė apie jį. Ir taip pat keista, kad ji tai slepia nuo Klodos. Bet ji nutuokė, kokiu reikalu Dilanas norėjo su ja pasimatyti, taigi verčiau laikys liežuvį už dantų. Gal Dilanas planavo netikėtas atostogas su Kloda — tai būtų ne pirmas kartas.

— Turiu priemonių, — Ešling išžvejojo iš krepšio blakstienų tušą ir pieštuką akims paryškinti.

— Tavo greitoji pagalba, — nusijuokė Kloda. — Ei! Chanel tušas? Tikrai Chanel?

Ešling nušvito ir drovėdamasi pasigyrė:

— Tai naujas mano darbas. Gavau jį veltui.

Kloda trumpam neteko amo. Paskui nurijo seilę ir labai garsiai paklausė:

— Veltui? Kaip?

Ir Ešling leidosi į tendencingai iškraipytą pasakojimą, kaip viena bendradarbė, vardu Mersedes, buvo išvykusi, kita, vardu Liza, — išėjusi į labdaros priešpiečius užmegzti ryšių su Dublino aukštuomene, o trečia, Triks, buvo pernelyg panaši į vieną iš Spice Girls, kad jai būtų leista eiti, todėl Ešling turėjo atstovauti „Kolin“ Chanel rudens veido renginyje.

— O išeinant jie man įteikė dovanų maišelį.

— Nuostabu, — nenuoširdžiai tarė Kloda, žvelgdama į laimingą, patenkintą Ešling veidą. Žinoma, tai buvo nuostabu. Bet kur dingo daug žadėjęs Klodos gyvenimas?

— Eime tuštinti kreditinių kortelių.

— Nuo ko pradėsim?

— Šukuosim visas parduotuves iš eilės. Mano stebuklingosios tučtuojau-numesk-pusę-stoto kelnės šiek tiek prarado formą, taigi turiu vilties, kad jas pakeisiu... Nors galimybių nedaug, — nusiminusi pridūrė.

— Kodėl? Šiandien blogas horoskopas? — paerzino Kloda.

— Tiesą sakant, šaunios kelnės, gal dar ir visai neblogos, bet nesvarbu. Kai tik rasiu, kas man patiks, pardavėjos puls prie manęs ir visas nukabins nuo pakabų.

Ešling ėjo iš parduotuvės į parduotuvę, matuodamasi gausybę didžiulį nusivylimą keliančių kelnių, o Kloda bastėsi lygiagrečioje drabužių visatoje. Ji neįstengė įsivaizduoti savęs, apsivilkusios nors vieną iš tų drapanų.

— Pasižiūrėk, kokios trumpos suknelės! — sušuko, paskui susitvardė. Ar ką tik tai pasakiau aš?

— Jos geros, atsiradusios tada, kai moterys kitados vietoj sijono nešiodavo pagalvės užvalkalą.

— Ar aš tokią nešiojau?

— Ak, šiaip ar taip, tai nepanašu į sukneles, — Ešling užmetė akį, ką apžiūrinėja Kloda. — Tai tunikos. Jos dėvimos ant kelnių.

— Visai nebeišmanau apie stilių, — tarė nelaiminga Kloda. — Tačiau tai nutinka nejučiomis, ir staiga pradedi ieškoti tokių drabužių, kurie gerai slepia vėmalų dėmes... Štai kad ir mano paranaprangaga, — atsiduso ji, rodydama į savo juodas platėjančias kelnes ir džinsinį švarkelį.

Ešling perkreipė burną. Kloda gal ir ne madų karalienė, bet vis tiek moka prisitaikyti sau drabužius — turi dailias kojas, liekną jos taliją pabrėžia aptemptas švarkelis, o ilgi vešlūs plaukai nerūpestingai susukti ant viršugalvio.

— Matai tą žalios spalvos? — Kloda nustvėrė blyškios mėtų spalvos palaidinukę. — Ar gali įsivaizduoti ją mėlyną?

— Hm, taip, — sumelavo Ešling. Jai kilo įtarimas, kad tas klausimas lyg ir susijęs su dekoravimu.

— Lygiai tokios pat spalvos tapetais ketinam išklijuoti priekinį kambarį, — nušvito Kloda. — Jie ateina pirmadienį, o aš negaliu sulaukti.

— Jau? Taip greit. Praėjo tik kelios savaitės, kai apie tai prašnekai.

— Tiesiog nusprendžiau to imtis, siaubinga terakotos spalva mane erzina, tad pasakiau dekoruotojams, jog tai skubu.

— Maniau, kad terakotos spalva gražu, — tarė Ešling. Ne taip seniai panašiai atrodė ir Klodai.

— Negražu, — ryžtingai atsakė Kloda ir vėl įniko į drabužius.

Galop nusipirko siaurą dailią Oasis suknelę, ji buvo tokia trumpa ir persišviečianti, kad Ešling dingtelėjo, jog tokios nebūtų ryžusis pirkti net Triks — tokią užsivilktų toli gražu ne kiekviena drąsuolė.

— Kokia proga ją apsivilksi? — pasmalsavo Ešling.

— Nežinau. Gal kai vešiu Molę į vaikų darželį, o gal pasiimdama Kreigą iš piešimo. Klausyk, aš tiesiog jos noriu, gerai?

Ji įžūliai sumokėjo kreditine kortele, kurioje buvo parašyta, kad ji — ponia Kloda Keli. Ešling pasidarė skaudu, matyt, pavydėjo draugei. Kloda pati neužsidirbdavo pinigų, bet visados jų turėjo, ir nemažai. Ar nebūtų malonu gyventi taip, kaip ji?

Ir vėl jos leidosi per parduotuves.

— Tik pažvelk į tą mažytį kombinezoną! — šūktelėjo Kloda, nerdama į prabangią vaikų parduotuvę. — Jis tiks Molei. Ar ši beisbolo kepuraitė nebus nuostabi Kreigui?

Tik tada, kai Kloda kiekvienam vaikui išleido daugiau pinigų nei sau, jos kaltės jausmas pradingo.

— Gal išgertume kavos? — pasiūlė Ešling, pasibaigus karštligiškam pinigų švaistymui.

Kloda svyravo.

— Mielai išgerčiau ko nors kito.

— Dar tik pusė dvylikos.

— Neabejoju, jog kai kurios vietelės jau veikia nuo dešimtos.

Tiesą sakant, Ešling turėjo galvoje ne tai, bet tiek to.

Taigi kai dubliniečiai šildėsi netikėtai nušvitusioje savaitgalio saulėje, Ešling ir Kloda sėdėjo senoje tamsioje užeigoje, gurkšnodamos po dvigubą mokos kokteilį ir dėdamosi esančios Los Andžele, o kiti lankytojai priminė vyriausybinį sveikatos įspėjimą apie velniško gėrimo keliamus pavojus. Jie buvo vieningi.

Ešling susijaudinusi tauškė apie savo naują darbą, garsius žmones, su kuriais susipažino, sportinius marškinėlius, dovanotus Morocco, o Klodos nuotaika buvo nupuolusi į džino su toniku dugną.

— Gal man reikėtų dirbti, — ūmai pertraukė draugę. — Gimus Kreigui, visada norėjau grįžti į darbą.

— Taip, teisybė, norėjai, — Ešling suprato, kad Kloda šiek tiek teisinasi, jog nėra viena iš tų supermoterų, kurios dirba visą dieną ir dar sugeba auginti vaikus.

— Bet esu neįtikėtinai išsekusi, — toliau kalbėjo Kloda. — Visko prisiklausai apie gimdymo kančias, bet niekas tavęs neparuošia bemiegių naktų pragarui. Nuolatos būdavau nusivariusi nuo kojų, o prabudimas būdavo tarsi gaivelėjimasis po anestetikų. Neįstengčiau išsilaikyti darbe.

Laimė, kad Dilano kompiuterių verslas klestėjo, tad jai nereikėjo dirbti.

— Ar dabar turėtum laiko darbui? — paklausė Ešling.

— Esu labai užsiėmusi, — pareiškė Kloda. — Be kelių valandų, kurias praleidžiu sporto salėje, sau daugiau neturiu nė akimirkos. Tiek laiko atima ir apvemtų drabužių keitimas, nepaliaujamas Barnio vaizdajuostės žiūrėjimas... Nors, — tarė, o jos akys suspindo, — tam Barniui padariau galą.

— Kaip?

— Pasakiau Molei, kad jis mirė.

Ešling griausmingai nusikvatojo.

— Pasakiau, kad jį partrenkė sunkvežimis, — niūriai paaiškino Kloda.

Ešling šypsena išblėso.

— Juk... to nepasakei?

— Tikrai pasakiau, — prisipažino Kloda. — Man jau ganėtinai pakyrėjo tas purpurinis šūdausis ir visi tie siaubingi paiki vaikėzai, žeriantys moralus ir mokantys, kaip man gyventi.

— Ar Molė nusiminė?

— Ji atsigaus nuo smūgio. Taip jau nutinka. Ar aš teisi?

— Bet... bet... jai tik pustrečių metukų.

— Aš taip pat žmogus, — ėmė teisintis Kloda. — Ir aš turiu šiokių tokių teisių. Ir jau buvau beišeinanti iš proto, prisiekiu, buvau ties pamišimo riba.

Ešling sutrikusi susimąstė. Galbūt Kloda ir teisi. Kiekvienas juk tikisi, kad motinos atsisakys dėl vaiko visų savo norų ir reikmių. Tikriausiai tai nėra labai teisinga.

— Kartais, — sunkiai atsiduso Kloda, — tiesiog svarstau: kokia mano gyvenimo prasmė? Mano diena — tai Kreigo vežiojimas į mokyklą, Molės — į vaikų darželį ir atgal, Kreigo — į origamio pamokas... Esu vergė.

— Bet vaikų auginimas — svarbiausias iš visų darbų, — paprieštaravo Ešling.

— Tačiau aš nebendrauju su jokiu suaugusiu žmogumi. Nebent su kitomis motinomis, tačiau jos labai konkuruoja tarpusavyje. Ar gali tai suprasti: „Mano Tomas daug stipresnis už jūsų Kreigą“. Kreigas niekados nieko nemuša, o tas velnio vaikas Tomas Higinsas panašus į jaunesnįjį Rembo. Tai labai žemina! — ji įbedė niūrų žvilgsnį į Ešling. — Skaitau žurnaluose straipsnius apie konkurenciją darbe, bet tai, kas dedasi motinų ir kūdikių grupėje, su niekuo nepalyginsi.

— Jeigu tave tai nors kiek paguos, prisipažinsiu: visą šią savaitę iki šleikštulio nerimauju, nes turiu parašyti straipsnį apie salsos pamoką, — tarė Ešling. — Tiesą sakant, dėl to naktį negaliu sudėti bluosto, — ir galutinai nukreipdama pokalbį tyliai pridūrė: — Bet svarbiausia, kad turi Dilaną.

— Ak, mano santuoka rožėmis klota, kaip kad gali atrodyti.

Ešling taip neatrodė.

— Suprantu, jog turi taip sakyti. Tokia taisyklė, suprantu, kaip ji veikia. Ištekėjusioms moterims tiesiog neleidžiama prisipažinti, kad jos eina iš proto dėl savo vyro, nebent yra ką tik ištekėjusios. Suburk ištekėjusias moteris, ir jos pradės varžytis, kuri labiausiai apšmeiš savo sutuoktinį. „Maniškis palieka purvinas kojines ant grindų“, „O manasis niekada nepastebi, kad buvau kirpykloje ir pasikirpau plaukus“. Man regis, tavo laimė tave tik trikdo.

Kai jos išėjo į saulėtą gatvę, Ešling išgirdo šūktelint pažįstamą balsą: „Salmanas Rušdis, Džefris Arčeris ar Džeimsas Džoisas?“

Džoi.

— Ką taip anksti čia veiki?

— Dar nebuvau atsigulusi. Sveikos, — Džoi atsargiai linktelėjo Klodai. Beje, Kloda ir Džoi nemėgo viena kitos. Pasak Džoi, Kloda buvo pernelyg išlepusi, o Klodą piktino jos artima draugystė su Ešling.

— Taigi, rinkitės, — paragino Džoi. — Salmanas Rušdis, Džefris Arčeris ar Džeimsas Džoisas?

— Gyvas ar jau yrantis Džeimsas Džoisas?

— Yrantis.

Ešling susimąstė apie baisų savo pasirinkimą, o Klodos veidas buvo tikras apleisto išorinio pasaulio paveikslas.

— Džeimsas Džoisas, — galų gale nusprendė Ešling. — Gerai, karve. Geris Adamsas, Tonis Bleras ar princas Čarlzas?

Džoi susiraukė.

— Aaaak! Na, tikrai ne Tonis Bleras. Ir ne princas Čarlzas. Matyt, pirmasis.

Ešling atsigręžė į Klodą.

— Tavo eilė.

— Ką turiu daryti?

— Išvardyk tris baisuoklius vyriškius, ir mes turėsime pasirinkti, su kuriuo permiegosim.

Kloda delsė.

— Kodėl?

Ešling ir Džoi susižvalgė. Iš tikrųjų kodėl?

— Nes tai... hm... juokinga.

— Man reikia eiti! — išgelbėjo padėtį Džoi. — Deja, ketinu mirti. Pasimatysim vėliau. Kelintą valandą einame į „Upės“ klubą?

— Susitiksiu su Liza devintą.

— Draugauji su tais, kurių nepažįstu, — Kloda nulydėjo Džoi apmaudžių žvilgsniu. — Su ja ir tuo Tedu. O aš palaidota gyva.

— Gal eitum kartu su mumis? Kviečiu.

— Galėčiau. Manai, negalėčiau? Dėl įvairumo su vaikais galėtų pabūti ir Dilanas.

— O gal vestumeisi ir Dilaną?