19

Liza tikėjosi, kad santykiai su Džeku pasistūmės, jeigu nueis su juo į komiko spektaklį. Bus puiku pabendrauti, prisidengus darbu. Bet jai taip ir nepasitaikė progos lyg tarp kitko jam tai pasiūlyti, mat televizijos studijoje susidarė krizė (turbūt dažnas įvykis), ir visą ketvirtadienį bei penktadienį jo nebuvo kontoroje — stengėsi sureguliuoti konfliktą. Vadinasi, ji nesulauks pagyrimo už savo nuotrauką, pasirodžiusią laikraštyje ir iš anksto šiek tiek pareklamavusią „Kolin“. Tai ją užkniso.

Šeštadienį ji leido pirkdama daiktus savo „naujajam“ namui, į kurį persikėlė vakar vakare ir labai norėjo prigesinti visur karaliaujančią pušį. Be to, tas užsiėmimas buvo nė kiek nepanašus į lenktyniavimą su pačia savimi. Bet, kaip ir viskas šioje siaubingoje šalyje, interjero parduotuvės buvo pasigailėtinos ir slogiai skurdžios.

Niekas nebuvo girdėjęs apie japoniškas žaliuzes iš ryžių popieriaus, nedideles užuolaidėles dušui arba stiklines gėlių formos spintelių rankenėles. Jai pasisekė aptikti neblogą nebalintos drobės spalvos patalynę, bet ne to dydžio, o užsakius reikėtų laukti visą amžinybę, nes patalynė vežama iš Anglijos.

Paskui Liza grįžo „namo“ ir turėjo laukti pusvalandį, kol iš dušo ims bėgti karštas vanduo. Štai tau ir Džeko pažadas, kad pataisys laiko relę. Visi vyrai panašūs, mėgsta malti liežuviu, bet mažai daryti. O kartais net ir nieko nedaryti.

Surūgusi ir apmaudaudama dėl tokios nesėkmingos ir nuvytusios dienos, ji vis tiek norėjo eiti į Marko Valentaino spektaklį. Bent jau nuveiks ką nors naudinga. Reklamos reikalai prasti, tad jai labai reikėjo užsakyti „Kolin“ kelias puikias skiltis.

Šiek tiek po devynių ji pasirodė „Upės“ klube. Kaip ir viskuo Airijoje, vėl teko nusivilti: klubas buvo mažesnis ir labiau prišnerkštas, nei tikėjosi. Tai ne K-baras.

Abejojo, ar jai pasitaikys proga pasikalbėti su Marku Valentainu, bet dėl viso pikto apsirengė paprastai, visai nenorėdama parodyti, kad yra baisaus nusususio žurnalo kalė. Apsimovė atspurusius pasiuvinėtus džinsus, apsivilko sportinius marškinėlius prakirptu kaklu ir apsiavė lengvus sportbačius. Nors makiažo ir nepagailėjo, jis buvo subtilus ir nekrito į akis. Liza atrodė jauna, graži ir draugiška, tarsi būtų apsivilkusi pirmus po ranka pasitaikiusius drabužėlius ir nebūtų valandą spoksojusi į veidrodį, kruopščiai apgalvodama, kokį padarys įspūdį.

Ji pasižvalgė po šurmuliuojantį kambarį Ešling ir jos draugų, bet jų nepastebėjusi nudrožė prie baro ir užsisakė kokteilį Cosmopolitan. Tai buvo ultramadingas martinio kokteilis, gurkšnojamas K-bare, Čainavaite ir kitose naujausiose skylėse, kur dažnai lankydavosi Londone.

— Ko? — sušuko apkūnus raudonveidis barmenas, vilkintis nailoninius marškinius.

— Cosmopolitan.

— Jeigu jums reikia žurnalo, jis parduodamas kaimynystėje, — atsiprašė jis. — Mes prekiaujame tik gėrimais.

Liza ėmė svarstyti, ar jam pasakyti, kaip jis daromas, bet paskui suvokė, kad iš tikrųjų ir nežino kaip.

— Taurę baltojo vyno, — suirzusi atkirto ji. Tikriausiai jie neturi ir jo. Turės gerti tą šlykštų Guinness.

— Chablis ar Chardonnay?

— Ai, ak, Chardonnay.

Ji užsirūkė ir pradėjo tyrinėti minią. Kol sutraukė cigaretę ir išgėrė vyną, Ešling taip ir nepasirodė.

Matyt, jos laikrodis meluoja. Liza pamatė grupelę vaikinų, stoviniuojančių netoliese, išsirinko patraukliausią ir pasiteiravo:

— Kiek dabar valandų?

— Dvidešimt po devynių.

— Dvidešimt? — buvo blogiau, nei manė.

— Ar kas nors neatėjo į pasimatymą?

— Ne! Bet buvau susitarusi devintą.

Vaikinas išgirdo jos akcentą.

— Jūs anglė?

Ji linktelėjo galvą.

— Jie netrukus ateis. Tikrai, dar prieš dešimt. Bet, kaip jau supratote, devintą valandą nurodė tik šiaip sau.

Liza pajuto, kaip joje bunda baisus pyktis. Sumauta šalis. Kaip ji jos neapkentė.

— Bet kol jie ateis, galime pasišnekėti mudu, — pasisiūlė jis ir galantiškai nusišypsojo. Susikišęs į burną pirštus švilptelėjo ir pamojo draugams, jau nuslinkusiems šalin.

— Nereikia... — pratarė Liza.

— Jūs mums netrukdysite, — patikino jis. — Vaikinai, — pakvietė penkis vyrukus, — tai... — jis parodė į Lizą, laukdamas, kada ši pasakys savo vardą.

— Liza, — niūriai pratarė ji.

— Ji iš Anglijos. Jos draugai vėluoja, ir ji jaučiasi vieniša.

— Gerai, prisidėkite prie mūsų, — pasiūlė nedidukas, panašus į šešką vaikinukas. — Atnešk jai ko nors išgerti, Deklanai.

— Airiškas vaišingumas, — paniekinamai sušnabždėjo Liza.

Šeši vaikinai su džiaugsmu palinksėjo galvomis. Bet, atvirai kalbant, tai buvo susiję ne su legendiniu airišku vaišingumu, o su karamelės spalvos Lizos plaukais, grakščiais jos klubais ir ilgomis rudomis blauzdomis, kyšančiomis iš po atspurusių džinsų. Jei Liza būtų buvusi vyras, ji būtų taip ir smaksojusi prie savo bokalo ir kitiems visai nerūpėjusi.

— Sandėris nutraukiamas, štai ir ji, — Lizai palengvėjo, kai pamatė Ešling, įeinančią pro duris.

Vos tik Ešling išvydo Lizą, jos puikavimasis naujais drabužiais kaipmat nuslūgo, ir ji pasijuto nerangi ir pažeminta. Ji nervindamasi supažindino Lizą su Džoi ir Tedu, paskui, Ešling siaubui, Džoi atsigręžė į Lizą ir įžūliai pakėlusi smakrą tarė:

— Džimas Deividsonas, Bernardas Maningas ar Džimis Tarbukas — turi su vienu iš jų permiegoti.

— Džo-oi! — pastūmė ją Ešling. — Liza — mano bosė.

Bet Liza tučtuojau viską suprato. Susimąstė ir gerai pasvarsčiusi tarė:

— Džimas Deividsonas. Pažiūrėkim. Dezas O’Konoras...

Džoi be galo nustebo.

— ... Frenkas Karsonas ar... ar... Čubis Braunas, — kai Džoi krūptelėjo, Lizai net susiaurėjo akys iš piktdžiugos ir pagiežos.

Kiek pagalvojusi, Džoi sunkiai atsiduso:

— Dezas O’Konoras.

— Ji ne tokia ir bloga, — sumurmėjo Džoi Ešling, joms susiradus kelias kėdes.

Tedas vaidino pirmas, ir nors tai buvo tik trečias jo spektaklis, jis jau turėjo nemažą būrį gerbėjų. Jam visai nevertėjo pasiduoti jausmams Ešling bute. Kai jis pradėjo spektaklį šūksniu publikai: „Mano pelėda išvyko į Vakarų Indiją“, garsiai pragydo kokios šešios dešimtys studentiškų balsų: „Į Jamaiką?“

— Ne, — atsakė Tedas, ir keli balsai uždainavo choru kartu su juo: „Ji išvažiavo savo noru“.

Tedas buvo sugalvojęs apie pelėdas daugybę naujų sąmojų, jie publikai labai patiko.

— Kaip vadinsite juokingą pelėdą? Juokdare!.. O kaip vadinsite kvailą pelėdą? Idiote!.. O kaip — kvailą pelėdą, lendančią prie merginos, kuriai nepatinka? Besiperšanti idiote!.. O dabar šiek tiek politikos. Tas Čarlis Hogis. Iš kur jis ištraukė visas tas pelėdas?

Nors daugelis žiūrovų raitėsi iš juoko, Liza kiaurai permatė Tedą.

— Žinau, kad jis — tavo draugas, tačiau jis panašus į naują imperatorių, vilkintį Hugo Bosso kostiumą, — kandžiai tarė ji.

— Jis tai daro tik norėdamas susirasti merginą, — nuolankiai paaiškino Ešling.

— Tada gal ir gerai, — Liza puikiai žinojo, kad tikslas pateisina priemones.

Po Tedo vaidino dar du komikai, paskui turėjo pasirodyti Markas Valentainas. Regis, pasikeitė cheminė oro sudėtis, nes oras tarsi įsielektrino nuo intriguojamo laukimo. Kai jis galų gale išėjo į sceną, publiką ištiko isterija. Ešling su Liza atsisėdo tiesiai ir susikaupė, bet kiekviena dėl skirtingų priežasčių.

Markas Valentainas, kaip komikas vyras, buvo keistas žvėris. Jo vaidyboje nebuvo jokių užuominų apie masturbaciją, pagirias ar Ulriką Džonsoną. Labai nenormalu. Bet jis vaidino žmogų, gluminamą šiuolaikinio gyvenimo. Žmogų, kuris užbėga į prekybos centrą, nes nebeturi sviesto, ir susipainioja, nes neįstengia apsispręsti, kokį pirks: tepamą, dietinį, sūdytą, nesūdytą, be riebalų, liesą ar kažkokį apgaulingą mišinį, kuris tik dedasi esąs sviestas. Markas buvo kerintis ir patrauklus, jei toks gali būti strazdanotas žmogus. Sutrikęs ir pažeidžiamas. Ir buvo puikiai sudėtas. Ešling sunerimusi visa tai įtraukė į sąrašą.

Ji paskubomis išvardijo priežastis, dėl kurių atstūmė Marką Valentainą. Pirmoji: jo entuziazmas. Visai neseksualios šviesios akys ir cinizmo stoka. Liūdna, bet tiesa. Antroji: jo strazdanos. Trečioji: jis labai geidė jos. Ketvirtoji: kvailas jo vardas.

Bet kol ji spoksojo į jį, žirgliojantį ilgomis kojomis ir atstačiusį plačią krūtinę, suvokė, kad jai gresia mirtinas pavojus pažeisti taisyklę „žmogus scenoje“. Be to, ją skatina ir neištesėtas jo pažadas paskambinti. Tai buvo lemtingų aplinkybių derinys. Aš neketinu taip pasielgti, pasakė ji sau, neketinu taip pasielgti... Tarsi būtų sukišusi pirštus į ausis ir tarusi: „LIALIALIA negirdžiu tavęs, negirdžiu tavęs...“

— Snaigės! — ištarė Markas, tirdamas kambarį plačiai atmerktomis akimis. — Sakoma, kad nėra dviejų vienodų.

Jis išlaukė pauzę, paskui sušuko:

— Bet iš kur jie žino?

Publikai krintant iš juoko nuo kėdžių, jis sumišęs paklausė:

— Ar jie jas visas palygino? Ar patikrino?

Paskui jis perėjo prie kitos temos.

— Norėjau pakviesti į pasimatymą vieną jauną damą, — ėmė pasakoti Markas apsvaigintai publikai.

Gal tai aš, pamanė Ešling.

Jis pradėjo vaikštinėti po sceną, lyg būtų įsigilinęs į savo mintis. Kabančios virš galvos lempos apšvietė kietus jo šlaunų raumenis.

— Bet kai paprašiau tos jaunos damos telefono numerio, ji tarė: „Jis yra knygoje“. Problema ta, kad nežinojau jos vardo, o kai paklausiau, ši atsakė... — jis nutilo ir, meistriškai išlaikęs pauzę, vėl prašneko: „Ak, jis taip pat yra knygoje“.

Prasiveržė juokas, bet jame buvo girdėti užuojautos gaidelė, tarsi žiūrovams būtų paglostę širdį, kad ne jiems vieniems taip nutinka.

— Taigi nusprendžiau veikti šiek tiek akiplėšiškai, — jis negrabiai išsiviepė, ir visi suskydo. — Pamaniau, paseksiu Ostino Pauerso pavyzdžiu ir paprašysiu, kad jaunoji dama pati man paskambintų. Tad užrašiau savo vardą ir telefono numerį ant popieriaus skiautės ir tada paklausiau savęs: o ką tokiu atveju pasakytų Ostinas Pauersas, — jis užsimerkė ir pridėjo pirštus prie smilkinių, vaizduodamas, jog bendrauja su Ostinu Pauersu. — Ir ūmai supratau. Bellez-moi! — sušuko Markas. — Mandagu, gražu, protinga. Kuri moteris įstengtų atsispirti? Bellez-moi!

Aš išgarsėjau. Ešling, apimta isterijos, labai norėjo atsistoti ir visiems tai pasakyti.

— Ir spėkit, kas įvyko? — Markas žvalgėsi po publiką, nutaisęs mielą, paiką veido išraišką. Tarp jo ir kiekvieno žiūrovo buvo užsimezgęs stiprus ryšys. Žmonės veržėsi prie jo pilni meilės, o jis tempė tylą iki aukščiausio taško, laikydamas publiką savo strazdanotame delne. — Ji taip ir nepaskambino!

Nėra abejonių, Markas Valentainas buvo nevykėlis, bet žvaigždė.

Vos tik jis paliko sceną, Liza pašoko iš savo kėdės. Jis jau buvo atsisakęs susitikti su ja per priešpiečius, kai Triks paskambino jo agentui, bet Liza vylėsi, jog ypatingas meilikavimas ir jos asmenybės žavesys pakeis jo nuomonę. Ešling matė, kaip ji užstojo jam kelią scenos gale, ir ėmė svarstyti, ar turėtų eiti iš paskos. Nenorėjo prisiartinti prie Marko pernelyg arti, kad jos nepastebėtų. Kad jis pagalvotų... Bet Tedą buvo apgulę gerbėjai, o Džoi ką tik išvydo pusiau vyrą, pus... Miką, besišnekantį su kita moterimi, ir nulėkė aiškintis. Kiek pasėdėjusi viena, Ešling atsistojo.

Ji smalsiai žiūrėjo, kaip Markas žvelgia į gražbyliaujančią Lizą. Jis buvo pakreipęs galvą, turėjo keistą, bet žavų įprotį klausytis pražiota burna. Paskui Liza nutilo, ir pradėjo kalbėti jis. Vidury pokalbio, kuris labai panėšėjo į atsisakymą, jis ūmai liovėsi šnekėjęs, nes jo akys susidūrė su Ešling akimis.

— Sveika, — prasižiojo jis ir apdovanojo ją plačia šypsena, nenuleisdamas nuo jos šiltų akių. Tarsi mudu šiek tiek suprastume vienas kitą, sutrikusi pagalvojo Ešling. Jis mano, jog atėjau čionai specialiai dėl jo spektaklio.

Jis dar truputį pasikalbėjo su Liza, bet nuolatos vogčiomis žvilgčiojo į ją, paskui atsisveikindamas palietė Lizos ranką ir priėjo prie Ešling.

— Sveika dar kartą.

— Labas.

— Ką čia veiki?

Ji tylėjo, pakėlė akis, kurios slėpėsi po blakstienomis, ir nusišypsojo.

— Maniau, kad vaidins Meisis Grėjus. Velnias! — susizgribo ji. Aš flirtuoju su juo.

Jis supratingai nusijuokė.

— Ar patiko vaidinimas?

— Aha, — ji linktelėjo galvą ir vėl pasižiūrėjo pro blakstienas.

— Ar kada leisies nuvesdinama kur nors išgerti?

Dabar tai bus jai pamoka. Ji buvo tarsi triušis, apakintas priekinių žibintų šviesos, atkandusi daugiau, nei gali sukramtyti. Štai taip.

Negaliu jo geisti tik todėl, kad yra garsus ir kad visi juo žavisi. Atrodysiu labai paviršutiniška.

— Gerai, — balsas nusprendė prabilti be jos leidimo. — Paskambink man.

— Tavo telefono numeris?..

— Turi jį.

— Dėl viso pikto, užrašyk jį dar sykį.

Markas ėmė vaidinti pantomimą, plekšnodamas per save, tuščiai ieškodamas rašiklio ir popieriaus.

Laimė, Ešling rankinėje turėjo mažą raštinės reikmenų rinkinį. Ant lapelio, išplėšto iš bloknoto, brūkštelėjo savo vardą ir telefono numerį.

— Saugosiu kaip savo akį, — Markas sulankstė lapelį ir įsikišo į priekinę džinsų kišenę. — Šalia savo širdies, — pažadėjo kupinu užuominų balsu. — Dabar išeinu, bet vėliau paskambinsiu tau.

Ešling sumišusi žiūrėjo, kaip jis išpėdina. Tada, supratusi, kad Liza smagindamasi stebeilija į ją, dingo tualete. Ten kelią prie prausyklės buvo pusiau užstojusi nedidukė mergina tragiškomis akimis. Ji stovėjo priešais veidrodį ir dar sykį brėžė akių kontūrus. Toks makiažas teikė jai dar daugiau tragizmo. Kai Ešling atsuko čiaupą, tragiškoji mergina atsigręžė į savo aukštesnę draugę, tingiai ratas po rato zulinančią lūpas rausvu blizgesiu, ir tarė:

— Franse, niekados nepatikėsi, tačiau tai buvau aš.

— Kur?

— Ta mergina, kuriai Markas Valentainas parašė Bellez-moi.

Ešling smarkiai krūptelėjo, visą priekį apsiliedama vandeniu. Niekas to nepastebėjo.

Fransė iš lėto nepatikliai pasisuko visu kūnu, o jos ranka su lūpų dažais sustingo. Tragiškoji jos draugė pliurpė toliau:

— Per anas Kalėdas mudu dvi valandas stovėjom greta eilėje prie taksi.

— Bet kodėl tu juo nesusiviliojai? — Fransė atitraukė blizgesį nuo lūpų ir smarkiai papurtė tragiškąją draugę už pečių. — Jis gardus. Gardus kąsnelis!

— Man pasirodė, kad jis — kažkoks strazdanotas kvailys.

Fransė susimąsčiusi ilgai stebeilijo į mažesnę merginą, tada pareiškė:

— Ar tu ką nors suvoki, Linda O’Neil? Nusipelnei būti nelaiminga, tikrai nusipelnei. Daugiau niekada nesulauksi iš manęs užuojautos.

Ešling, vis dar plaudamasi rankas it apsėsta pamišėlė, buvo tarsi užhipnotizuota. Ji visą gyvenimą ieškojo Ženklų, ir jeigu tai nebuvo Ženklas, tada ji nežinojo kas. Užmegzk ryšį su Marku Valentainu, ragino ją dangiškasis orakulas. Net jeigu jis dalija Bellez-moi lyg kokias reklamines skrajutes, nuojauta jai kuždėjo, kad viskas susiklostys gerai. Labai gerai.

Kai Ešling išslinko iš tualeto, Liza jau rengėsi išeiti. Dabar, kai gavo, ko norėjo, ilgiau trintis šiame pigiame klube nebebuvo prasmės.

— Iki, pasimatysim pirmadienį darbe, — nerangiai atsisveikino Ešling, nežinodama, ar turėtų būti Lizai labai draugiška, ar ne.

Patenkintu veidu Liza prasibrovė pro minią. Neblogas vakaro darbelis. Susitikusi su Marku Valentainu, įsitikino, jog vertėjo juo užsiimti. Nors lengva nebus. Tikrajame gyvenime jis neturėjo nė pusės to sceninio atviraširdiškumo. Iš tikrųjų Markas šaunus, bet ir slidus. Lizai pasirodė, kad jis neprieštarautų rašyti skiltį per se, bet jam buvo labai svarbu, jog ji pasirodytų rimtame spaudinyje. Stengdamasi jį įveikti, ji suskelė porą nesąmonių, kad jo skiltį galima parduoti ir kitiems Randolph Media leidiniams, kurie spausdinami visame pasaulyje.

Ir dar tas netikėtas posūkis: regis, jam patinka Ešling. Jos abi galėtų jį paspausti. Kalk geležį, kol karšta.

Bet geriausia veikti greitai ir sėkmingai užbaigti derybas, kol jis nepametė Ešling. Nes Markas ją pames. Tokio tipo vyrus Liza seniai pažįsta. Išgarsink niekuo neišsiskiriantį pilką žmogelį, ir nulipęs nuo scenos jis nebeįstengs atsispirti merginoms.

Tai gali sudaryti keblumų: Ešling panaši į vieną iš tų beviltiškų moterų, kurios sunkiai išgyvena sielvartą, o Lizai pirmiausia rūpėjo tai, kad šiuo įtemptu ir sunkiu metu jos pavaduotoja nebūtų išmušta iš vėžių. Ji negalėjo suprasti silpnų, greitai palūžtančių žmonių. Ji niekados nesugniuždavo. Žinoma, visas jos planas rėmėsi prielaida, kad Ešling pradės susitikinėti su Marku. Jeigu ne, kas galėtų ją kaltinti? Lizos nuomone, jis buvo storžievis ir vulgarus.

Tos strazdanos! Net ir prajuokinus pilną kambarį girtų žmonių, jos neišnyksta.

— Lizaaa, iki paasimatymo. Iki, Lizaaa, — mojavo vaikinai, vakaro pradžioje „rūpinęsi“ ja.

— Iki, — savo nuostabai, ji nusišypsojo.

Prie durų ji prasilenkė su Džoi, įsitraukusia į ginčą su vyriškiu, kurio ilgų juodų plaukų priekyje bolavo žilas ruoželis. Lizai užėjo beprotiškas noras, ir praslinkdama pro šalį ji sušnabždėjo: „Rasas Ebotas, Heilas ar Peisas, turi permiegoti su vienu iš jų“.

Džoi atsigręžė, bet Liza jau traukė namo. Kulniuodama gatvėmis suprato, jog šis vakaras buvo kitoks. Ji pamanė... jis buvo... Ūmai jai paaiškėjo. Smagu! Jai buvo smagu.