53

Ešling pabudo jausdamasi taip, tarsi naktį būtų ją pervažiavusi krovininė mašina. Jai diegė ausį, skaudėjo kaulus, kamavo nuovargis, tačiau kam tai rūpėjo? Anas vakaras buvo nuostabus. Vakarėlis ne tik puikiai pasisekė, bet buvo ir labai smagus.

Vieną akimirką ji nesusivokė, ar lovoje guli viena. Paskui prisiminė, kad kažkuriuo vakaro momentu pametė Marką ir viena grįžo namo. Nieko baisaus. Dabar, kai žurnalas išėjo, gyvenimas grįš į savo vėžes.

Virtusi vienu skauduliu, ji nusliūkino prie sofos. Tenai sutraukė cigaretę ir pasižiūrėjo televizorių. Jos smegeninė buvo lyg sudaužyta. Ji bjauriai vėlavo į darbą, bet buvo vis tiek. Pagal tylų susitarimą šiandien kiekvienas gali pasirodyti darbe kada nori. Galų gale ji nenoromis nusiprausė, apsirengė ir tik vienuoliktą išėjo iš namų. Lauke lijo. Virš miesto kybojo niūrūs žemi rugsėjo debesys, viskas tviskėjo žaliai pilka šviesa. Kelios pėdos nuo Ešling durų ant drėgno šaligatvio kiūtojo Bū. Susigūžęs, prilipusiais prie galvos plaukais. Per jo veidą tekėjo lietaus upeliai. Bet kai Ešling priėjo arčiau ir pamatė, kad jo veidas šlapias ne nuo lietaus, jai labai susopo širdį. Bū verkė.

— Bū, kas tau? Ar kas nors atsitiko?

Jis pakėlė į ją akis, plačiai išsižiojo, ir jo gerklėje užstrigo tylus riksmas.

— Pažvelk į mane, — viena ranka uždengdamas akis, kita parodė į save, į permirkusius nešvarius drabužius, į kiaurą dangų virš galvos. — Tai labai žemina, — sudrebėjo jis.

Ešling sustingo. Bū dažniausiai būdavo labai linksmas.

— Aš alkanas, sušalęs, peršlapęs, purvinas, nuobodžiaujantis, vienišas ir išsigandęs! — jo veidas persikreipė iš verksmo. — Pavargau ginčytis su policija, pavargau nuo myžančių ant manęs pasigėrusių viengungių vakarėlių dalyvių, pavargau, kad su manimi elgiamasi kaip su šūdo gabalu. Jie net neįsileistų manęs į kavinę anoj gatvės pusėj išgerti puodelio arbatos. Išsinešti maisto.

Tiesą sakant, Ešling niekada nemanė, kad Bū patiko būti benamiu, bet ji neįsivaizdavo, kad gyvenimas jam toks atgrasus.

— Žmonės labai užgaulioja mane. Vadina veltėdžiu šunsnukiu, sako, kad turėčiau susirasti darbą. Po velnių, mielai susirasčiau. Man bjauru elgetauti, tai labai žeminantis dalykas.

— Ar kas nutiko? — pasiteiravo Ešling. — Ar čia slypi viso to priežastis?

— Ne, — numykė jis. — Tik šiandien man bloga diena.

Ešling svarstant, ką daryti, lietaus lašai, atšokę nuo jos skėčio stipinų, išmargino jos švarko nugarą šaltomis šlapiomis dėmelėmis. Jai pasidarė apmaudu. Ji neturėtų prisiimti atsakomybės dėl Bū. Ji mokėjo mokesčius, taigi tokiais kaip jis reikėtų pasirūpinti vyriausybei. Gal leisti jam prisiglausti savo namo koridoriuje? Bet negalima: vasarą per baisią audrą buvo taip pasielgusi, bet kai kurie gyventojai sukėlė dėl to triukšmą. Taigi gal įsileisti Bū į savo butą? Iš tikrųjų turėtų, tačiau, kad ir kaip jį mėgo, tokiems pokyčiams priešinosi. Bet jis toks nelaimingas...

Ji neatlaikė.

— Eime į mano butą. Nusiprausi ir užkąsi. Galėsi išsiskalbti savo drabužius skalbyklėje.

Ji vylėsi, kad jis atsisakys, ir ji galės ramia sąžine eiti savais keliais, bet jis pažvelgė į ją su vienišiaus dėkingumu.

— Ačiū, — suniurnėjo ir vėl pravirko. — Aš neįprasiu prie šito ir neįkyrėsiu, — pažadėjo, kai ji vedėsi jį laiptais.

Tik nužvelgusi jį švarutėliame savo butuke, sumojo, koks jis purvinas ir suskretęs. Nešvarūs džinsai karojo ant sunykusio, lieso jo kūno, šelmiškas, išblyškęs veidas taip pat murzinas, o sutrūkinėję krumpliai aplipę purvu.

— Aš dvokiu, — susigėdęs tarė jis. — Atsiprašau.

Jos širdyje kažkas prasiveržė. Širdgėla, pyktis.

— Rankšluosčiai, — sukandusi dantis, ji metė jam į rankas minkštą krūvelę. — Šampūnas, atsarginis dantų šepetėlis. O čia skalbyklė ir skalbimo milteliai. Tenai virdulys, arbata, kava. Jei šaldytuve rasi ką nors valgomo, nesivaržyk, — ji įspraudė jam penkis svarus. — Turiu eiti į darbą, Bū. Pasimatysim vėliau.

— Niekados to nepamiršiu.

Ji uždarė duris, palikusi jį stovintį savo prieškambaryje su permirkusiais džinsais, kurių keliai buvo išsimušę kaip Čarlio Čaplino kelnių, su akinamai baltų minkštučių rankšluosčių krūvele, pūpsančia jam ant rankų.

Kai Ešling atėjo į darbą, Džekas Divainas jai tarė:

— Kai kas laukia tavęs, — ir parodė į vyriškį, kuris sugniuždytas smaksojo prie jos stalo.

Išvydusi Dilaną, ji akimirksniu sumojo, kad nutiko kažkas baisaus. Kažkas tikrai siaubinga. Nuo sukrėtimo jo bruožai buvo taip pasikeitę, kad Ešling vos atpažino jį, žmogų, su kuriuo buvo pažįstama vienuolika metų. Jis atrodė sunykęs, o jo oda, plaukai ir akys buvo praradę gyvybę. Dilanas įbedė į ją priblokštą, skausmingą žvilgsnį ir garsiai, visiems girdint, prabilo:

— Kloda užmezgė meilės romaną.

Staiga Ešling pritrenkė tai, ką ji taip aiškiai suprato. Ji patikėjo jo žodžiais. Jos sąmonėje ėmė suktis mintis: kaip siaubingai elgiasi žmonės su tais, kuriuos myli.

Jos veikimo laisvė buvo apribota. Ešling jokiais būdais negalėjo pasakyti Dilanui: „O gal ji tik flirtuoja arba žaidžia“. Todėl turėjo apsimesti ir įtikinėti, kad jis galbūt klysta. Tad ji paklausė:

— Kodėl taip manai?

— Užklupau juos.

— Kada? Kur?

— Šįryt dešimtą valandą grįžau į namus iš darbo. Nerimavau dėl jos, — teisinosi.

Atvirai kalbant, įtarinėjo ją. Bet Ešling viską suprato.

— Ir užtikau juos lovoje, — Dilano balsas staiga virto sopranu. Šįryt antrą kartą Ešling matė suaugusį vyriškį, raudantį it vaikas.

— Aš jį pažįstu, — vapėjo Dilanas. — Kaip ir tu.

Didžiulė baimė ir žinojimas susijungė į tandemą. Ešling suvokė, kieno vardą jis tuojau ištars.

— Tai tas subingalvis komikas.

Žinau.

— Tas tavo draugas.

Tedas!

— Suknistas Markas, — springdamas ištarė Dilanas. — Nesvarbu, koks tas sumautas jo vardas. Valentainas, regis, Markas Valentainas.

— Ne, tu nori pasakyti, Tedas, mažasis tamsiaplaukis Tedas.

— Ne, ne, turiu galvoje tą tavo išstypėlį draugužį Marką Valentainą.

Ešling košmaras ūmai pasisuko kita linkme.

— Jis nėra mano draugas, — lyg iš tolo pasigirdo jos balsas. — Jis — mano vaikinas.

Džekas, ponia Morli ir Bernardas, tuo metu buvę kambaryje, iš nuostabos neįstengė nė krustelėti. Buvo girdėti tik Dilano kūkčiojimas.

— Man regis, tai neturėtų stebinti, — suvebleno jis. — Jau nebe pirmas sykis, kai ji nugvelbia tavo vaikiną.

Jis ilgai ir rūsčiai į ją žvelgė, paskui tarė:

— Dabar neturėčiau tavęs palikti bėdoje, Ešling... Bet verčiau eisiu, — jis pasiėmė kelioninį krepšį.

— Kas tai? — sumurmėjo Ešling.

— Drabužiai, kiti daiktai.

— Tu palieki ją?

— Po velnių, juk turiu tokią teisę.

— Bet kur eisi?

— Šiek tiek pagyvensiu pas motiną.

Ji priblokšta žiūrėjo, kaip jis išeina.

Jos pečius prislėgė sunkus svoris. Tai ranka. Džeko Divaino ranka.

— Eime į mano kabinetą.

Liza pabudo, kamuojama įtampos atoslūgio, kuris būna po didžiulio pakilimo. Visas ano vakaro tviskesys išnyko. Taip, žurnalas puikus, taip, vakaras — tikras triumfas, bet juk tai užkampis. Ar tai tikroji didelė sėkmė?

Bjaurią jos nuotaiką sugadino dar didesnis nusivylimas. Džeku. Ji buvo tikra, kad jis eis su ja. Manė to nusipelniusi — kaip atlygio už sunkų darbą, be kurio nieko nebūtų įvykę.

Nors juodu niekur nebuvo nuėję nuo tada, kai jis grįžo iš Naujojo Orleano, jai atrodė, kad abu laikėsi tylaus susitarimo luktelėti, kol išeis žurnalas. Bet vakar, kai ji norėjo pareikalauti savo premijos, jis buvo dingęs.

Vidurdienį visiškai be ūpo ji pasirodė darbe. Tiesiu taikymu patraukė į Džeko kabinetą, iš dalies norėdama aptarti vakarą, iš dalies — patikrinti jo jausmų fluidus. Ji atidarė duris...

Ir išvydo labiausiai pribloškiantį vaizdą. Akimoju instinktyviai viską supratusi, sustingo vietoje.

Ją apstulbino ne tai, kad Ešling ir Džekas buvo kabinete vieni, ir ne tai, kad Džekas buvo apsikabinęs Ešling it pačią brangiausią porcelianinę lėlę. Ją pribloškė Džeko veido išraiška. Liza nebuvo jo veide regėjusi tokio nepaprasto švelnumo.

Ji žengtelėjo atgal, negalėdama patikėti savo akimis, jai pasirodė, jog tai tik sapnas.

Priėjo Triks ir kyštelėjo popieriaus lapelį.

— Jums skambina.

— Ne dabar.

Po valandėlės iš kabineto išėjo išblyškusi Ešling, vengdama žiūrėti kam nors į akis, ir dingo iš kontoros.

Tada išslinko nuvargęs Džekas.

— Liza! — sušuko jis. — Ešling ištiko baisus smūgis, išsiunčiau ją namo.

Jis vos įstengė kalbėti.

— Kas jai?

— Ji, ak, ji išsiaiškino, kad jos vaikinas įsipainiojo į meilės romaną su geriausia jos drauge.

— Ką? Markas Valentainas su ta Kloda?

— Taip.

Liza labai norėjo isteriškai nusikvatoti.

— Ar galėtum užeiti į mano kabinetą? — paklausė Džekas. — Man reikia su tavimi apie kai ką pasišnekėti.

Ar jis ketina atsiprašyti? Paaiškinti, kad tik guodė Ešling ir kad jam iš tikrųjų rūpi ji? Tačiau jis norėjo pasikalbėti tik apie darbą.

— Pirmiausia norėčiau padėkoti tau už vakar vakarą ir už pirmąjį numerį. Tai, ką tau pavyko padaryti, pranoko visas mūsų viltis, tau dėkoja ir visa valdyba.

Liza linktelėjo, pajutusi grįžtamąją netekties bangą. Jie jau buvo beprarandą bendravimo laisvumą. Džekui aiškiai buvo nepatogu.

— Atsiprašau, kad taip darau, kai turėtum džiaugtis savo sėkme, — prabilo jis. — Bet turiu blogą naujieną.

Įsimylėjai Ešling?

— Šį rytą išėjo iš darbo Mersedes.

— O! Ir kodėl?

— Ji išvyksta iš Airijos.

Kalė, pagiežingai pagalvojo Liza. Mersedes net neturėjo padorumo pripažinti, jog išeina todėl, kad Liza buvo pamišusi valdinga tirone, su kuria ji daugiau negalėjo dirbti.

— Ji gavo darbą Niujorke. Matyt, tenai perkėlė jos vyrą.

— Niujorke? — Liza prisiminė Mersedes kelionę birželio mėnesį. Jai toptelėjo pati baisiausia pasaulyje mintis. — Ar jos naujasis darbas nėra... nėra... „Manhatan“ žurnale?

— Nežinau kokiame, ji nesakė.

— Kur ji? — suniurzgė ūmai sulaukėjusi Liza.

— Jos nėra. Buvo atėjusi prašyti savaitės atostogų, jas pasiėmė vietoj išankstinio įspėjimo apie išėjimą iš darbo.

Liza susiėmė rankomis veidą.

— Ar tu neprieštarausi, jeigu eisiu namo?

Ji išsikvietė taksi ir po penkiolikos minučių, vis dar jausdamasi tarsi sapne, jau buvo namuose. Įkišo raktą į duris ir įėjo vidun. Hole gulėjo didžiulis rudas vokas. Ji išsiblaškiusi paėmė jį, nusispyrė batus ir atplėšė. Išlankstė kieto popieriaus lapą, tuo pačiu metu nublokšdama rankinę ant virtuvės stalo. Tada galų gale susidomėjo popieriais, kuriuos laikė rankoje.

Jai pakako vieno žvilgsnio. Ji susmuko ant grindų ir susirietė, negalėdama patikėti savo akimis.

Tai buvo skyrybų prašymas.

Kloda atidarė duris ir atšoko, išgirdusi pasveikinimą:

— Tu kalė!

— Ešling!

— Nelaukei manęs?

Ji tikrai nelaukė. Įstengė galvoti tik apie Dilaną, kuris išsiaiškino jos darbelius ir ją paliko. Jai buvo šmėkštelėjusi mintis, kad turėtų pasišnekėti su Ešling, bet ji dar nebuvo tam pasirengusi.

— Tu — mano geriausia draugė, — Ešling įsiveržė į virtuvę. — Ar iš viso apie mane pagalvojai, kai dulkinaisi su mano vaikinu?

Kloda labai kankinosi. Kaip ji gali apibūdinti kaltę, kančią?

— Pagalvojau, Ešling, — nusižeminusi pratarė ji. — Pagalvojau. Tai labai sunku. O tu manai, kad meilės romanai užsimezga tik muilo operose. Pasitaiko ir paprastiems žmonėms, tiesiog taip nutinka.

— Bet aš! Kaip galėjai šitaip pasielgti su manimi?

— Nežinau. Tu pradėjai su juo susitikinėti tik neseniai, juk tu neištekėjusi už jo, o aš buvau labai nelaiminga, jaučiausi lyg patekusi į spąstus, beveik pamišusi...

— Neversk manęs gailėtis tavęs. Tu viską sumovei, — niršo Ešling. — Kodėl turėjai nueiti ir pasiglemžti jį? Juk tau nieko netrūksta.

Kloda tik išlemeno:

— Kartais to negana.

— Kada prasidėjai su Marku?

— Kai buvai išvažiavusi į Korką, — šaltai atsakė Kloda. — Jis padavė man raštelį su savo telefono numeriu...

— “Bellez-moi“, — Ešling buvo malonu, išvydus nustebusį Klodos veidą. — Tu ir daugelis moterų Dubline gavo tokius raštelius. Tad kodėl jis pasitiko mane prie traukinio tą savaitgalį?

Kloda liūdnai gūžtelėjo pečiais.

— Gal jautėsi kaltas.

— Taigi kas nutiko?

— Jis užėjo pas mane tą pirmadienį. Ir tiek. Tik išgėrė puodelį arbatos, tada prieš išeidamas jį išplovė. Tai smulkmena, bet...

— Jis pasakė: „Mano mama gerai mane išauklėjo“, — įsiterpė Ešling. — Taip, ir aš tuo susižavėjau.

— Jis myli mane, — gynėsi Kloda.

Galbūt myli, pasvarstė Ešling.

Baisios kančios šukės pradūrė apsauginį pykčio apvalkalą.

— Kas atsitiko paskui?

— Jis pakvietė mane puodelio kavos...

— Tada?

— Tada... jis nelauktai pasirodė pas mane kitą dieną.

— Ir nuveikė daugiau, nei tik išplovė puodelį? — mudvi šnekamės ne apie tai. Man haliucinacijos.

Kloda linktelėjo, vengdama Ešling žvilgsnio.

— Ar važiavai su juo į Edinburgą?

Kloda dar sykį liūdnai linktelėjo.

— Man į galvą neatėjo, kad jis tavo skonio, — tarė Ešling, suvokusi, kad jos veidas persikreipęs ir bjaurus iš skausmo. O taip norėjo užsidėti orią kaukę.

— Ir aš taip nemaniau, — prisipažino Kloda. — Bet pirmąkart išvydusi jį tą vakarą komikų pasirodyme supratau, kad jis man iš tikrųjų patinka. Aš to nenorėjau, bet neįstengiau susitvardyti.

— O kaip Dilanas?

Kloda nunarino galvą.

— Nežinau, tiesiog nežinau... Išdaviau tave, mūsų draugystę, ir tai turbūt skaudina labiau nei tavo, hm, meilės romano pabaiga.

— Tu klysti, — piktai atšovė Ešling. — Man daug svarbiau tai, kad praradau vaikiną.

Kloda stebeilijo į išblyškusį, piktą Ešling veidą ir netvirtai pasakė:

— Niekada nesu tavęs tokios mačiusi.

— Kokios? Piktos? Na, jau gerokai per vėlu.

— Ką turi galvoje?

— Taip esi pasielgusi su manimi ir anksčiau, — tyliai pasakė Ešling. — Iš pradžių ir Dilanas buvo mano vaikinas.

— Taip, bet... Jis mane įsimylėjo.

— Tu nušvilpei ji iš manęs.

— Gerai, o kodėl tylėjai iki šiol? — staiga žiauriai užsipuolė ją Kloda. — Visados elgdavaisi kaip auka.

— Ar aš kalta? — Ešling buvo nemaloni. — Išsiaiškinkime vieną dalyką. Atleidau tau dėl Dilano. Bet už šią kiaulystę neatleisiu niekados.