6

Prie Ešling durų sudzinksėjo buteliai — atėjo Džoi.

— Tedas jau pakeliui, užsklęsk duris, — Džoi trinktelėjo baltojo vyno butelį ant nedidelio virtuvės bufeto.

Ešling drąsino save. Jokio nusivylimo.

— Filas Kolinsas, — tarė Džoi, o jos akyse ėmė lakstyti velniukai, — Maiklas Boltonas ar Maiklas Džeksonas, tu turi permiegoti su vienu iš jų.

Ešling susiraukė.

— Na, tikrai ne su Filu Kolinsu, tikrai ne su Maiklu Džeksonu ir tikrai ne su Maiklu Boltonu.

— Tau reikia kurį nors pasirinkti, — Džoi knebinėjo kamščiatraukį.

— Dieve, — Ešling veidas persikreipė iš pasibjaurėjimo. — Manau, Filas Kolinsas, nors pasirinkau jį ne iš karto. Gerai, tavo eilė. Benis Hilas, Tomas Džonsas ar... pažiūrėkim, kas yra iš tikrųjų atstumiantis? Polas Danielsas.

— Vien seksas ar tik...

— Vien seksas, — nukirto Ešling.

— Tada Tomas Džonsas, — atsiduso Džoi ir padavė Ešling taurę vyno. — Dabar parodyk, ką vilksies.

Buvo šeštadienio vakaras, ir Tedas rengėsi savo „debiutui“ scenoje. Pirmąkart vaidins ne draugams ir šeimai, o kitiems žmonėms. Ešling su Džoi ketino jį moraliai palaikyti, o paskui pasiausti vakarėlyje.

Džoi Raider gyveno bute apačioje. Ji buvo nedidukė, apvalių formų, garbanotais plaukais ir pavojinga dėl savo didžiulio polinkio į alkoholį, narkotikus ir vyrus, be to, buvo užsimojusi į tą nusikaltimą įtraukti ir Ešling.

— Eime į miegamąjį, — pakvietė Ešling, ir abi nusliūkino į kambarį. — Mausiuos šias kremines kelnes ir apsivilksiu mažytę palaidinukę. Ešling pernelyg greitai nusisuko nuo spintos ir užlipo Džoi ant kojos, taigi Džoi pašoko ir žiebė alkūne į nešiojamąjį televizorių.

— Ai! Negi tau patinka šitos ankštos batų dėžės? — atsiduso Džoi, trindamasi alkūnę.

Ešling papurtė galvą.

— Man labai patinka gyventi mieste, tad negaliu visko turėti.

Ešling skubiai persirengė išeiginiais drabužiais.

— Su šiomis keistomis drapanomis atrodyčiau kaip tikra mulkė, — liūdnai atsiduso Džoi. — Kaip siaubinga turėti kriaušės figūrą!

— Tačiau tu bent turi taliją. Dabar reikia ką nors daryti su plaukais...

Ešling buvo nusipirkusi kelis spalvotus segtukus drugelius, paskatinta puikaus Triks triūso. Bet kai susmeigė jais priekinius plaukus ir dvi sruogas nubraukė nuo veido, rezultatas buvo visai nekoks.

— Atrodau tiesiog juokingai!

— Taip, — meiliai pritarė Džoi. — Kaip manai, ar į vakarėlį po spektaklio ateis pusiau žmogus, pusiau barsukas?

— Galbūt, juk susipažinai su juo aname Tedo vakarėlyje? Tikriausiai jis turi draugų tarp komikų?

— Mmmmm, — svajingai palingavo galva Džoi. — Tačiau tai buvo prieš daugybę savaičių, nuo to laiko jo nemačiau. Kur dingo tas paslaptingasis tarptautinio masto pusiau žmogus, pusiau barsukas? Čiupk Taro kortas, užmesime akį, ką jos mums pranašauja.

Abi nutipeno į mažą dailią svetainę, Džoi išsitraukė iš krūvos vieną kortą ir atsigręžė į Ešling.

— Kardų dešimtakė. Šūdas, ar ne?

— Šūdas, — pritarė Ešling.

Džoi griebė kortų krūvelę ir greitosiomis ją peržvelgė, kol rado savo mėgstamą.

— Lazdų dama, dabar jau panašiau! Išsirink vieną.

— Taurių triakė, — Ešling parodė kortą. — Pradžia.

— Tai reiškia, kad ir tu sutiksi vyriškį.

Ešling nusijuokė.

— Felimas jau seniai išvyko į Australiją, ar ne? — paklausė Džoi. — Metas atsikvošėti.

— Aš jau esu atsigavusi. Ar neprisimeni, kad tai aš baigiau tą istoriją?

— Tik todėl, kad jis nederamai elgėsi su tavimi. Jeigu vyriškis būtų man negeras, negalėčiau pasiųsti jo velniop. Darei, kaip tau atrodė geriau, buvai jam labai griežta.

— Kuo čia dėtas griežtumas? Jį išvariau todėl, kad nebegalėjau pakęsti įtampos, laukdama, kada jis apsispręs ir pasiryš. Maniau esanti ties nervinio išsekimo riba.

Ešling draugavo su Felimu penkerius metus. Jie patyrė ir gražių, ir bjaurių akimirkų, nes paskutinę minutę, kai reikėdavo prisiimti subrendusio žmogaus įsipareigojimus, Felimas visados pabūgdavo.

Kad savitarpio santykiai klostytųsi sėkmingai, Ešling nuolatos vengdavo plyšių šaligatvyje, sveikindavosi su vienišomis patarškomis, rinkdavo nuo žemės pensus ir vis tyrinėdavo savo ir Felimo horoskopus. Jos kišenės nuolat būdavo išsipūtusios ir sunkios nuo daugybės laimės akmenėlių, rausvojo kvarco ir stebuklingų medalių. Be to, ji buvo nutrynusi nuo savo laimės Budos visus auksinius dažus.

Kaskart, kai juodu grįždavo vienas pas kitą, vilčių būdavo likę vis mažiau, ir galų gale Ešling meilė baigėsi, neištvėrusi visų jo dvejonių. Kaip ir visada, santykiai nutrūko be jokių pykčių. Ešling ramiai tarė:

— Tu vis kartoji, kad Dubline jautiesi kaip spąstuose ir nori pakeliauti po pasaulį, taigi nedelsk ir padaryk tai.

Net ir dabar juos siejo silpnas ryšys, nors skyrė dvylika tūkstančių mylių. Vasarį jis buvo grįžęs namo į brolio vestuves, ir pirmas žmogus, su kuriuo norėjo pasimatyti, buvo Ešling. Jie puolė vienas kitam į glėbį ir ilgai stovėjo apsikabinę, kol abiem ištryško ašaros, bet ne dėl cigarečių dūmų prisigėrusio oro, o dėl juodviejų artumo.

— Niekšas, — gyvai tarė Džoi.

— Jis toks nėra, — paprieštaravo Ešling. — Neįstengė duoti man to, ko norėjau, tačiau tai nereiškia, kad jaučiu jam neapykantą.

— Aš nekenčiu visų buvusių savo vaikinų, — puikavosi Džoi. — Negaliu sulaukti, kada pusiau žmogus, pusiau barsukas taps vienu iš jų, ir tada nebeturės man jokios įtakos. O kas, jeigu sutiksiu jį šįvakar? Turiu apsimesti, kad esu nelaisva. Nebent... ne, sužieduotuvių žiedas būtų pernelyg daug. Nors bučinio žymė gali iškrėsti pokštą.

— O kas tau padarys tą bučinio žymę?

— Tu! Štai čia, — Džoi nubraukė nuo kaklo gausybę garbanų. — Ar tu nieko prieš?

— Aš prieš.

— Prašau.

Ešling garsėjo paslaugumu, taigi nusipurtė šalin pasidygėjimą, neryžtingai suleido dantis Džoi į kaklą ir padarė bučinio žymę.

Įpusėjus šiam spektakliui, kažkas tarė:

— O...

Jos pakėlė akis, sustingo lyg nusikaltėlės. Priešais stovėjo Tedas ir rijo jas akimis. Atrodė sutrikęs.

— Durys buvo atidarytos... Man nė neatėjo į galvą...

Paskui jis susitvardė:

— Tikiuosi, kad būsite labai laimingos.

Ešling ir Džoi susižvalgė ir pratrūko kvatoti. Juokėsi tol, kol Ešling jo pasigailėjo ir viską paaiškino.

Jis pamatė Taro kortas, gulinčias ant stalo, ir išsitraukė vieną:

— Lazdų aštuonakė. Ešling, ką tai reiškia?

— Sėkmę versle, — atsakė Ešling. — Šįvakar tavo spektaklis sukels tikrą audrą.

— Taip, bet ar turėsiu pasisekimą tarp mergaičių?

Tedas tapo komiku dėl vienintelės priežasties: norėjo susirasti merginą. Jis matė, kaip moterys limpa prie komikų, dirbančių Dublino apylinkėse, ir pagalvojo, kad jo galimybės čia didesnės nei pažinčių agentūroje. Ne todėl, kad jis nėra nuėjęs į tikrą pažinčių agentūrą. Vienintelė, į kurią kreipėsi, buvo Ešling Kenedi pažinčių agentūra. Ešling nuolat piršliavo visoms savo vienišėms draugėms. Bet Tedui patiko tik viena iš jų — Kloda, deja, ji buvo užimta. Ir net labai.

— Paimk kitą kortą, — paragino jį Ešling.

Dabar jis išsitraukė Pakaruoklio kortą.

— Šįvakar tau iš tikrųjų pasiseks, — patikino Ešling.

— Bet tai Pakaruoklis!

— Visai nesvarbu.

Ešling žinojo, kad jei vyriškį pastatysi scenoje, kad ir koks chuliganas jis būtų — brązgintų gitara, plaikstytųsi su liemene ir rausvomis aptemptomis kelnėmis arba pamatytų, kad gali laukti autobuso visą amžinybę, kai galų gale atvažiuoja keli iš karto, nė neabejok, kad moterims jis pasirodys patrauklus. Net jeigu jis stovėtų ant apdulkėjusios, neaukštos pakylos dvidešimties pėdų pločio kambaryje, vis tiek skleistų keistą, viliojamą žavesį.

— Nusprendžiau pakeisti savo vaidmenį, vaidinsiu šiek tiek siurrealistiškai. Šnekėsiu apie pelėdas.

— Pelėdas?

— Pelėdos padeda daugeliui žmonių, — teisinosi Tedas. — Pasižiūrėkit į Harį Hilą arba Keviną Makalirą.

O Dieve. Ešling nusiminė.

— Nagi eime.

Išeidami iš buto jie šiek tiek susistumdė hole, nes kiekvienas norėjo patrinti laimės Budą.

Komikų spektaklis vyko sausakimšame, triukšmingame klube. Tedas turėjo pasirodyti tik spektaklio viduryje, ir nors aktoriai buvo išradingi ir aštrialiežuviai, Ešling niekaip neįstengė atsipalaiduoti ir mėgautis reginiu. Per daug nerimavo dėl Tedo vaidinimo.

Jis gali nesulaukti tokios reakcijos, kokios norėtų, jeigu jam seksis kaip pirmajam pradedančiajam aktoriui. Šis vaidino keistą gauruotą mažą berniuką ir tik įstengė mėgdžioti Byvį ir Tešlagalvį. Publika buvo negailestinga. Kai ėmė švilpti ir rėkti: „Nešdinkis, šūde“, Ešling suspaudė širdį dėl Tedo.

Paskui atėjo Tedo eilė. Ešling ir Džoi pradėjo ploti it besididžiuojantys, bet pagrįstai sunerimę tėvai. Po kelių akimirkų jų delnai pasidarė tokie slidūs nuo prakaito, kad jos turėjo liautis pliauškėjusios.

Tedas, stovėdamas po vienišu prožektoriumi, atrodė trapus ir pažeidžiamas. Išsiblaškęs pasitrynė pilvą, pakeldamas marškinėlius, iš po kurių šmėstelėjo jo glaudžių juosmuo ir siaura, juodais plaukais apžėlusi krūtinė. Ešling tai patiko. Toks sumanymas gal ir sudomins merginas.

— Į barą įeina pelėda, — prabilo Tedas. Pakelti publikos veidai sublizgo iš nekantrumo. — Ji užsisako pintą pieno, pakelį traškučių ir dešimt cigarečių. Barmenas atsigręžia į savo draugą ir taria: „Tik pažiūrėk, šnekanti pelėda“.

Keliose vietose pasigirdo krizenimas, bet šiaip viešpatavo tyla. Žiūrovai vis dar lūkuriavo, kada pasakojimas pasieks kulminaciją.

Tedas sunerimęs pradėjo naują improvizaciją.

— Mano pelėda neturi nosies, — pasakė.

Ir vėl tyla. Nuo įtampos Ešling beveik išskobė delnuose stigmas.

— Mano pelėda neturi uoslės, — desperatiškai pakartojo Tedas.

Tada Ešling susivokė.

— Kaip ji kvepia? — sušuko drebančiu balsu.

— Siaubingai!

Publika taip apstulbo, kad net sutirštėjo oras. Žmonės atsigręžė į savo kaimynus, jų veidai persikreipė, tarsi klausdami, kokį šūdą jis mala...

Tedas darbavosi toliau.

— Susitikau draugą, jis paklausė: „Kas ta dama, su kuria mačiau tave einantį Graftono gatve?“ O šis atsakė: „Tai ne dama, tai mano pelėda!“

Ūmai žiūrovai, regis, suprato. Iš pradžių ėmė tik kikenti, bet paskui pratrūko juokas, ir publika ėmė griaudėti, nes ją ėmė tampyti juoko traukuliai. Tiesą sakant, tai buvo šeštadienio vakaras, ir žmonės norėjo pakvailioti.

Ešling girdėjo už nugaros žmones švokščiant: „Tas žmogus labai linksmas. Iš tikrųjų keistokas tipas“.

— Kas yra geltonas ir išmintingas? — Tedas apdovanojo žiūrovus akinama šypsena.

Publika buvo jo rankose, ji, sulaikiusi kvapą, laukė kito jo sąmojo. Tedas nusišypsojo.

— Saldus kremas, apniktas pelėdų!

Kambario lubos beveik kilnojosi.

— Kas yra pilkas ir turi glaudes?

Svaiginanti tyla.

— Pelėda, susiruošusi atostogauti. Žinoma, pilkoji pelėda.

Ir vėl kilnojosi gegnės.

— Jūs priimate į darbą, — Tedui ir toliau sekėsi pokštauti, o žiūrovai plyšo juokais. — Kalbatės su trimis pelėdomis ir klausiate kiekvienos, kas yra Romos sostinė. Pirmoji prisipažįsta nežinanti, antroji teigia, jog — Italija, o trečioji tikina, kad ji ir yra sostinė. Kuriai pelėdai duotumėt darbą?

— Tai su didžiausiais papais! — kažkas sušuko iš galo, ir akimirksniu vėl pratrūko kvatonės ir plojimai, pliaukšiantys it paukščių pulkas. Žinomesni komikai, tik padarę Tedui paslaugą, nes jiems buvo nusibodęs iki gyvo kaulo įkyrus jo lindimas, sunerimę persimetė žvilgsniais.

— Tegu lipa nuo scenos, — sumurmėjo Dviratis Bilis, — jam parodysiu, kur pipirai auga.

— Turiu eiti, — liūdnai tarė Tedas publikai, kai Markas Dignanas skubiai parodė mostu, kad perrėš jam gerklę.

— AAAAAIIIIIII, — suūžė pasipiktinę ir nusivylę žiūrovai.

— Mes sukūrėme sumautą išsigimėlį ir pabaisą! — sušnabždėjo Dviratis Bilis Arčiui Arčeriui (tikrasis jo vardas buvo Brajanas O’Tulas).

— Aš — Tedas Malinsas, komikas, papasakojau jums daugybę juokų apie pelėdas, — mirktelėjo Tedas. — O jūs buvote pelėdų publika!

Lydimas isteriškų šūksnių, švilpimo, kojų trypimo ir griausmingų aplodismentų, Tedas paliko sceną.

Vėliau, kai visi vargais negalais prasibrovė į lauką, Ešling nugirdo, kaip žmonės kalba apie Tedą.

— Kas yra geltonas ir išmintingas? Maniau, kad iš juoko gausiu galą.

— Tas Tedas fantastiškas. Ir seksualus.

— Man patiko, kaip jis pakėlė savo...

— ... marškinėlius. Ir man patiko.

— Kaip manai, ar jis turi merginą?

— Tikriausiai.

Vakarėlis buvo surengtas šiuolaikiškame kvartale, krantinėje. Jis vyko Marko Dignano bute, dalyvavo daugybė kitų komikų, taigi Ešling tikėjosi, kad prašėls visą vakarą. Tačiau, nors kambarys buvo kimštinai prisigrūdęs žmonių, jame sklandė keista niūri nuotaika.

— Jie visi tyli kaip vandens į burną prisisiurbę, nes bijo, kad kas nors gali pavogti jų žodžius arba mintis, — paaiškino Džoi, tokių triukšmingų pasilinksminimų veteranė. — Be pinigus mokančios publikos nepriversi šių vaikinų juokauti. Taigi kur jis?

Džoi nusiyrė per minią ieškoti pusiau žmogaus, pusiau barsuko, o Ešling įsipylė sau taurę vyno laivo virtuvėje, čia Bilis suko marihuanos cigaretę. Jis buvo mažaūgis ir panėšėjo į trolį, todėl ji nusišypsojo jam ir tarė:

— Šįvakar buvai labai juokingas. Vaidindamas turbūt jauti didžiulį pasitenkinimą.

— Ai, tiesą sakant, ne, — suirzo jis. — Žinai, rašau romaną. Iš tikrųjų tik tuo ir norėčiau užsiimti.

— Puiku, — padrąsino jį Ešling.

— O ne, visai ne puiku, — sukruto Bilis. — Tiesiog sakau tiesą, ir tai labai slegia. Yra labai žiauru ir liūdna. Kur mano žiebtuvėlis?

— Leisk man, — Ešling užžiebė degtuką ir uždegė jo cigaretę. Jai atrodė, kad jam reikia parūkyti. Minioje, besistumdančioje svetainėje, ji pamatė Tedą, sėdintį krėsle kaip soste. Prie jo rikiavosi tvarkinga susidomėjusių merginų, nenustygstančių vietoje ir nekantraujančių išreikšti susižavėjimą, eilutė. Pro langą į juodą alyvuotą Lifio upės vandenį stebeilijo susimąsčiusi figūra, jos ilgų juodų plaukų priekį puošė žila sruoga. Ak, pagalvojo Ešling, tikriausiai tarptautinio masto paslaptingasis pusiau žmogus, pusiau barsukas. Netoliese trynėsi Džoi, perdėtai jį ignoruodama.

Atsižvelgdama į susiklosčiusią dėl pusiau žmogaus, pusiau barsuko padėtį, Ešling nusprendė palikti Džoi vieną. Šlaistydamasi tarp žmonių ir teliūskuodama vyną, ji pamatė Marką Dignaną. Jis buvo beveik septynių pėdų ūgio, o jo akys buvo tokios išsprogusios, kokių ji nebuvo regėjusi, nebent priešais ją šmėksotų ką tik pakartas žmogus, ir prisigretino prie jo truputį paplepėti.

Bet jis nepatenkintas rankos mostu nutraukė liaupses apie jo vaidybą.

— Vaidinsiu, kol bus išleistas mano romanas.

— Ak, ir jūs rašote romaną. Na, hm... Apie ką jis?

— Apie žmogų, kuris mato, koks supuvęs yra visas pasaulis, — Marko akys išsprogo dar labiau. Jeigu jis neatsargiai elgsis, jos netrukus išskris ant kilimo, sunerimusi pagalvojo Ešling. — Tai labai slegia, — gyrėsi Markas. — Neįtikėtinai slegia. Jis nekenčia gyvenimo labiau už patį gyvenimą.

Markas sumetė, kad suskelė netikusį sąmojį, ir susirūpinęs apsižvalgė, ar kas nors jo neišgirdo.

— E, didžiulė sėkmė.

Pasigailėtinas šunsnukis. Ešling nukiūtino šalin ir buvo priversta klausytis linksmo gyvų akių vyriškio, tikinančio, kad Tedas — komikas anarchistas, ironiškas postmodernistinis tokio žanro dekonstruktyvistas.

— Jis sugriovė visą improvizaciją, mesdamas iššūkį mūsų sampratai, kas yra juokinga. Kad ir kaip būtų, gal norite pašokti?

— Ką? Čia? — suglumo Ešling. Jau seniai jos nebuvo pakvietęs šokti joks nepažįstamasis. Ypač svetimoje svetainėje. Nors, kai pagalvoji, visos būtybės — žinoma, tik moterys — būtų su malonumu puolusios į šio stotingo vaikino glėbį. — Ne, ačiū, — atsiprašė ji. — Dar per ankstyvas metas. Dar labai varžausi.

— Gerai, pakviesiu jus po valandos.

— Puiku! — nenuoširdžiai sušuko ji, žvelgdama į nekantraujantį jo veidą. Po valandos ji nebus kaip reikiant prisisiurbusi. To jai nepavyktų padaryti ir visą gyvenimą.

Kiek vėliau apsidžiaugė pastebėjusi, kad Džoi bučiuoja pusiau žmogaus, pusiau barsuko veidą.

Ji dar truputį paslampinėjo aplinkui. Nors vakarėlis buvo tikras šlamštas, ji nustebo, kad jaučiasi laiminga, trindamasi minioje ir kone eidama iš proto. Toks pasitenkinimas — retas dalykas: Ešling buvo aišku tik tiek, kad ji beveik niekados nejautė pilnatvės. Net didžiausią pasitenkinimo akimirką jai kažko trūkdavo, nes tas jausmas nepaliesdavo pačios jos esybės. Tai panėšėjo į mažytį, segtuko dūrio dydžio taškelį, kuris dar ilgai boluoja juodumoje išjungus televizorių.

Bet šįvakar ji buvo rami, viena, tačiau ne vieniša. Ir nors vienintelis vyriškis, kuriam ji krito į akį susiruošus eiti namo, buvo ne jos skonio, nemanė, kad jai nepasisekė.

Prie durų ji vėl susitiko poną Linksmuolį.

— Jau išeini? Luktelėk, — jis kažką brūkštelėjo ant popieriaus skiautės ir padavė jai.

Ji išlankstė popierėlį tik lauke. Jame buvo parašyta: Markas Valentainas, telefono numeris ir žodžiai: „Bellez-moi!“

Jai dar nebuvo tekę taip juoktis visą vakarą.

Kelionė į namus truko dešimt minučių — gerai, kad bent lietus liovėsi. Kai ji priėjo savo daugiabučio duris, tarpdury miegojo žmogus.

Tas pats žmogus tysojo čionai ir anądien. Tik jis buvo jaunesnis, nei ji manė. Išblyškęs, nusilpęs, jis stipriai gniaužė storą nešvarią oranžinę antklodę ir atrodė vos vyresnis už vaiką.

Ji pasirausė kuprinėje, rado pensą ir tyliai padėjo jam prie galvos. Bet paskui sunerimo, kad pinigą gali kas nors nušvilpti, todėl pakišo jį po antklode. Tada, peržengusi žmogystą, įėjo vidun.

Trinktelėjus jai už nugaros durims, išgirdo: „Ačiū“, bet padėka buvo pašnabždėta taip tyliai, kad suabejojo, ar tik jai nepasivaideno.

Kai Tedas šėlo pakvaišėlių namuose, Džekas Divainas Ringsende rakino niūraus, tamsaus namo, atsukto į jūrą, duris.

— Kodėl man nepaskambinai? — paklausė Mei. — Man niekados nebelieka laiko. — Ji prasiveržė pro jo nugarą ir nužingsniavo laiptais į viršų, sagstydamasi džinsus.

Džekas pažiūrėjo į jūrą, kone juodą naktinį jos vandenį, nepermatomą kaip ir jo akys. Paskui uždarė duris ir iš lėto užlipo įkandin jos.

Tuo metu Donibruke, stilingame Eduardo VII raudonų plytų name, Kloda baigė gerti ketvirtą džino stiklą ir kaupė drąsą. Buvo praėjusios dvidešimt devynios dienos.