29

Šeštadienio vakarą be penkiolikos septynios Ešling su Tedu atvyko Tedo dviračiu atlikti vaikų priežiūros pareigos pas Dilaną ir Klodą.

— Ar tai jų? — Tedas apžvelgė raudonų plytų namą su dvigubu fasadu.

— Fantastiškas, ar ne? — Ešling priėjo prie durų ir paskambino.

— Juk mums nereikės keisti vystyklų? — ūmai palūžo Tedas.

— Ne, vaikai iš jų jau išaugo. Tik turėsim kartu pažaisti ir palinksminti juos.

— Gerai, tai bus visai lengva, — Tedas atsikrenkštė ir droviai suglostė plaukų garbaną. — Tedas Mulinsas, juokingiausias žmogus Dubline, pasirengęs tarnybai, pone!

— Jie gal šiek tiek per maži postmodernistiniam menui, ironiškam spektakliui, — Ešling nusiminė. — Jiems labiau patiktų pasaka apie tris paršelius.

— Pažiūrėsim, — padarė pastabą Tedas. — Žmonės ne iki galo suvokia vaikų sumanumą. Gal paskambinsiu dar kartą?

Po valandėlės durys atsidarė. Jose išdygo Dilanas muiluotomis rankomis, šlapiais sportiniais marškinėliais, prilipusiais prie krūtinės.

— Kaip gyvuojate? — jis atrodė suglumęs. Paskui Ešling su Tedu išgirdo staugimą ir riksmą, aidintį iš viršaus.

— Maudau Kreigą, — paaiškino Dilanas.

— Regis, jis nelabai patenkintas.

— Blogiausia dar priešaky. Turiu jam ištrinkti galvą, — Dilanas susigūžė. — Atrodys, tarsi jis būtų deginamas gyvas, bet nesijaudinkite... Verčiau eisiu pas jį, — jis jau buvo įveikęs pusę laiptų, vedančių aukštyn. — Kloda virtuvėje.

Kloda trynėsi prie stalo, beviltiškai stengdamasi įkalbėti Molę, kad ši ką nors suvalgytų. Bet ką, tik ne sausainį, traškutį ar saldėsį. Per pastarąsias kelias savaites Molė buvo tiesiog šiaip sau paskelbusi bado streiką.

Ešling padavė Klodai aplanką su dešimčia jos gyvenimo aprašymo kopijų.

— Kas tai?.. Ak, tiesa, ačiū, — grakščiu judesiu Kloda pakišo aplanką po krūva vaikiškų knygelių, išmėtytų ant stalo.

— Ar neketini apsirengti? — Ešling nužvelgė Klodos džinsus ir marškinėlius. — Netrukus atvažiuos taksi.

— Tik norėjau įsitikinti, kad ji ką nors suvalgė...

— Gal man pamėginti? — galantiškai pasisiūlė Tedas.

Bet Molės atkišta apatinė lūpa nuo tokio pasiūlymo ėmė meniškai virpėti.

— Ačiū, bet... — Kloda toliau kamavosi, baksnodama šaukštu į retus, bet tvirtai sukąstus Molės dantis. Beviltiška. Dabar, kai Molė sulaukė žiūrovų, bus nebeįmanoma ką nors jai įkišti.

— Suvalgyk plaktos kiaušinienės, mieloji, — ragino Kloda.

— Kodėl?

— Nes tai naudinga tau!

— Kodėl?

— Nes joje yra baltymų.

— Kodėl?

Molė ne tik atsisakė valgyti tinkamą maistą, bet neseniai pradėjo žaisti ir žaidimą „Kodėl?“ Šiandien jau dvidešimt devynis kartus buvo paklaususi „Kodėl?“ Kloda sutiko tą žaidimą žaisti, skatinama fatališko smalsumo, kuo visa tai baigsis, bet palūžo anksčiau už Molę.

— Tavo nuostabūs plaukai, — žavėjosi Ešling, glostydama vešlias auksines medaus spalvos garbanas.

— Ačiū. Šiam vakarui išsidžiovinau juos plaukų džiovintuvu.

Tada Ešling prisiminė ką tik ištapetuotą priekinį kambarį ir nulėkė pasižiūrėti.

— Fantastiška! — entuziastingai gyrė grįžusi. — Jie visiškai pakeitė kambario nuotaiką. — Turi akį spalvoms.

— Galbūt, — Klodos tai jau visiškai nebedomino. Ji buvo labai užsidegusi dėl naujų tapetų, bet kai jie buvo suklijuoti, nepajuto jokio pasitenkinimo.

Staiga visi pažvelgė į lubas, nes kambarį virš jų galvų sudrebino kraują stingdantys klyksmai. Taigi Kreigui plaunama galva.

— Tikrai atrodo, tarsi jis būtų deginamas gyvas, — sukikeno Ešling. — Vargšelis.

Netrukus riksmus pakeitė isteriškas žliumbimas. Teks griebtis priverstinio maitinimo.

— Visos turi suvalgyti savo vakarienę, jei nori užaugti ir tapti stipriomis mergaitėmis, — Kloda dar kartą prinešė Molei prie burnos šaukštą su plakta kiaušiniene.

— Kodėl?

— Nes jos tiesiog taip daro.

— Kodėl?

— Todėl.

— Kodėl?

— Todėl.

— Kodėl?

— SUMAUTAS todėl, — Kloda nutėškė šaukštą, apdrabstydama stalą geltonais gabalėliais. — Laiko gaišatis. Einu rengtis.

Kai Kloda išdūmė iš kambario, Tedas išplėtė akis ir metė į Ešling priblokštą žvilgsnį: „O Dieve!“

— Vaikams rodyti silpnumą — netikusi mintis, — žinovo tonu pareiškė jis.

Kloda kyštelėjo galvą į virtuvę.

— Ir aš taip manydavau. Palauk, kol turėsi savo vaikų. Pasitelksi galybę taisyklių, bet nė viena neveiks.

Tedas visai nenorėjo kritikuoti Klodos. Tik pagalvojo, kad jai padės jo tvirtos meilės požiūris į vaikų auklėjimą. Pasijuto neteisingai suprastas ir labai sutriko. O kai Molė nukreipė šaukštą ir piktdžiugiškai suvapėjo: „Mamytė nekenčia tavęs“, jam pasidarė dar blogiau.

Viršuje Kloda karštligiškai puldinėjo, ruošdamasi vakarui. Jokių šansų pagulėti atpalaiduojančioje kvapioje vonioje, kaip buvo planavusi. Vos spės skubiai palįsti po dušu ir pasidažyti. Paskui ji pagarbiai apsivilko rausvai baltą dailią suknelę, kurią nusipirko tą dieną, kai vaikštinėjo su Ešling po parduotuves. Ji iki šiol kabojo spintoje, o jos naujumas tik priminė, kad ji visai nedalyvauja jokiame visuomeniniame gyvenime.

Ji susirūpinusi apžiūrėjo save veidrodyje. Po velnių, suknelė labai trumpa. Trumpesnė, nei prisiminė. Ir dar permatoma. Bet kai užsijuosę juodą apatinį sijoną, kad šis pridengtų kai kurias grožybes, atrodė dar kvailiau, taigi jį vėl nusitraukė. Na ir gerai, kad matosi apatiniai, tarė sau. Dar geriau. Tiesą sakant, juos rodyti privalu, jei nori save laikyti gerai besirengiančia moterimi. Jos problema ta, kad pernelyg ilgai nešiojo džinsus ir sportinius marškinėlius. Tad įspraudė kojas į aukštakulnes basutes, įtikino save, kad atrodo nuostabiai, ir išdygo laiptų viršuje it kino žvaigždė.

— Kaip aš atrodau?

Visi, susibūrę apačioje, pakėlė akis. Suglumę tylėjo.

— Pritrenkiamai, — sekundę per vėlai džiaugsmingai pagyrė Ešling.

Tedui iš susižavėjimo atkaro žandikaulis, kai žiūrėjo, kaip Klodos kojos lipa žemyn.

— Dilanai? — paklausė Kloda.

— Pritrenkiamai, — pakartojo jis.

Ji nebuvo įtikinta. Neabejojo jo akyse išvydusi protestą, bet jis buvo gana sumanus, kad prasižiotų. Tačiau Kreigas nė nemanė nutylėti.

— Mamyte, tavo suknelė per trumpa, aš matau tavo nuostabias glaudes.

— Ne, nematai.

— Taip, matau! — nenusileido jis.

— Ne, nematai, — paprieštaravo Kloda. — Tu matai mano kelnaites. Berniukai nešioja glaudes, o mergaitės — kelnaites... Nebent jos yra Ešling draugės Džoi, — sumurmėjo sau po nosimi, apėmus kandžiam pykčiui.

Molė, labai susikaupusi, plovėsi rankas su gervuogių džemu, tad jai vienintelei, regis, visai nerūpėjo, ką nešioja arba ko nenešioja Kloda.

— Ir tu puikiai atrodai, — pagyrė Ešling Dilaną. Ir iš tikrųjų nemelavo: jis vilkėjo laisvo stiliaus tamsiai mėlyną kostiumą ir šviesiai rudus marškinius.

— Tu labai miela, — išsišiepė jis.

— Dabišius, — tas žodis pasiekė Ešling ausis, bet jis buvo toks tylus ir niekinamas, jog ji beveik neabejojo, kad jai pasigirdo. Atrodo, jis atsklido iš Tedo pusės.

— Ar mes pasirengę? — Dilanas dirstelėjo į savo laikrodį.

— Minutėlę, — Kloda subruzdo, norėdama palikti telefono numerius. — Čia Dilano mobilusis, — brūkštelėjo. — O čia restorano telefonas, jei mobilusis bus nepasiekiamas...

— Dublino centre tokia problema, regis, negresia, — įsiterpė Dilanas.

— ... Restorano adresas, jei neprisiskambintumėt telefonu. Mudu nevėluosime.

— Vėluokite, — paskatino Ešling.

Kloda griebė Molę su Kreigu, stipriai apkabino ir ne visai tvirtai tarė:

— Gražiai elkitės su Ešling.

— Ir Tedu, — pridūrė Tedas, sudėdamas lūpas taip, kad, jo manymu, atrodytų lyg meilikavimas Klodai.

— Ir Tedu, — sumurmėjo Kloda.

Prieš pat jiems išeinant Molė, norėdama palinkėti sėkmės, stipriai prispaudė prie Klodos užpakalio plaštaką, ištepliotą gervuogių džemu. Nelaimė — o gal ir laimė — ji to nepastebėjo.