3

Ešling pagaliau nusprendė: apsivilks pirmąjį švarkelį. Būtų galėjusi prisiekti, kad aptiko nežymų įlinkį maždaug pusiaukelėje tarp krūtų ir klubų, ir tai jau buvo geras ženklas.

Prisikankinusi dėl makiažo, ji nutarė pasidažyti pastelinėmis spalvomis, kad neatrodytų vėjavaikiškai. Tačiau tapo pernelyg pilka, todėl pasičiupo savo mėgstamą juodos ir baltos spalvų ponio odos rankinę. Paskui patrynė laimės Budą, įsimetė į kišenę laimingą akmenuką ir apgailestaudama pažvelgė į sėkmę nešančią raudoną kepuraitę. Bet ar raudona kepuraitė su bumbulu padės, jeigu ją užsimaukšlins per pokalbį dėl darbo? Šiaip ar taip, jos nereikia — pasak jos horoskopo, ši diena turėtų būti gera. Tą patį pakartojo ir angelo orakulas.

Išėjusi pro lauko duris, turėjo peržengti per žmogų, kietai miegantį tarpdury. Tada patraukė Randolph Media kontoros link ir, greitai žingsniuodama paskui automobilių spūstį Dublino centre, mintyse, kaip patarė Luiza L. Hei, vis kartojo ir kartojo: Gausiu šį darbą, gausiu šį darbą, gausiu šį darbą...

O jei negausiu? Ešling neįstengė atsikratyti ir tokių abejonių.

Na, tada man bus nesvarbu, gerai, tada man bus nesvarbu, gerai, tada man bus nesvarbu...

Nors Ešling oriai sutiko blogą žinią, ją pribloškė toks nutikimo su ponios O’Salivan sofa posūkis. Taip sukrėtė, kad jai prasidėjo ausų uždegimas. Kamuojama įtampos, ta liga visados susirgdavo.

Šitaip prarasti darbą — vaikiška, kai tau trisdešimt vieneri ir esi pasiėmusi paskolą. Žinoma, juk jau turėtų būti išaugusi iš tokio amžiaus?

Kad gyvenimas negarmėtų į prarają ir toliau, ji karštligiškai medžiojo darbą, siūlydamasi į bent kiek įmanomesnes pareigas. Ne, ji neįstengtų su kilpavirve pagauti ištrukusio eržilo, prisipažino per pokalbį, tikėdamasi gauti darbą rančoje Laukiniuose Vakaruose, Muligane. Tiesą sakant, maniusi, kad jiems reikia administratorės, bet norėtų to išmokti.

Per visus pokalbius Ešling nuolat kartojo, kad norėtų išmokti. Bet iš visų siūlomų tik darbas „Kolin“ buvo tas, kurio iš tikrųjų labai norėjo. Jai patiko triūsti žurnale, o toks darbas Airijoje retai pasitaiko. Be to, Ešling nėra gera žurnalistė, tik puiki organizatorė, numatanti visas smulkmenas.

Randolph Media žurnalų skyrius buvo įsikūręs trečiame verslo pastato, stovinčio krantinėje, aukšte. Ešling išsiaiškino, kad Randolph Media priklausė ir nedidelė, bet jau besiplečianti televizijos stotis — 9-asis kanalas ir komercinė radijo stotis, bet jos, matyt, buvo kitur.

Ešling išėjo iš lifto ir nuskubėjo koridoriumi priimamojo link. Kambarys, regis, gauste gaudė nuo veiklos, žmonės zujo pirmyn atgal, nešiodami šūsnis popierių. Ešling suvirpėjo iš jaudulio, net ėmė pykinti. Priešais priimamąjį aukštas vyriškis susitaršiusiais plaukais buvo įsitraukęs į pašnekesį su smulkute azijiete. Jie tyliai kalbėjosi, ir iš jų mostų Ešling suprato, kad jei būtų galėję, būtų paleidę gerkles vienas ant kito. Ešling negaišo laiko: nemėgo vaidų. Net jei kivirčydavosi ir svetimi žmonės.

Kai sekretorė nužvelgė ją, Ešling suprato pasidažiusi netinkamai. Triks — toks vardas buvo parašytas jos kortelėje — atrodė gundomai ir labiau panėšėjo į šliundrų mokyklos aistruolę. Jos antakiai buvo išpešioti tokia plona linija, kad vos matėsi, tarpas virš lūpų toks storas ir tamsus, tarsi jai augtų ūsai, o visa šviesių plaukų galva susegiota daugybe mažų blizgančių segtukų drugelių. Kad pasidarytų tokią šukuoseną, ji tikriausiai turėjo atsikelti trimis valandomis anksčiau, pagalvojo Ešling, jai tai padarė didžiulį įspūdį.

— Labas, — suniurnėjo Triks prarūkytu balsu, lyg sutrauktų po keturiasdešimt cigarečių per dieną. Kaip paaiškėjo vėliau, taip ir buvo.

— Man paskirtas pokalbis pusę dešim... — Ešling užsikirto, išgirdusi už nugaros garsų riksmą. Pažvelgė per petį ir pamatė vyriškį susivėlusiais plaukais, čiulpiantį smilių.

— Tu įkandai man! — sušuko jis. — Mei, iki kraujo!

— Tikiuosi, stablige nesusirgsi, — paniekinamai nusijuokė azijietė.

Triks pliaukštelėjo liežuviu, užvertė akis į viršų ir sumurmėjo:

— Kvailių porelė, jie niekados nesiliauja riejęsi. Sėskitės, — tarė ji Ešling. — Pranešiu Kalvinui, kad atėjote.

Ji dingo už dvigubų durų, o Ešling nusvirduliavo prie sofos. Ant greta stovinčio kavos stalelio buvo paskleisti visi šiuo metu leidžiami žurnalai. Juos išvydus Ešling nervai ūmai įsitempė — ji nepaprastai norėjo šio darbo. Jai daužėsi širdis, o tulžis užliejo skrandį. Ji abejingai ridinėjo laimės akmenėlį tarp nykščio ir smiliaus. Per bauginamo nerimo miglą neryškiai matė, kaip nukentėjęs vyriškis nudūlino į tualetą, o mažoji azijietė, plevėsuodama ilgais juodais plaukais, nutipeno prie lifto.

— Ponas Karteris kviečia jus užeiti, — Triks grįžo, bet ir toliau dirbo blogą darbą — slėpė savo nuostabą. Per pastarąsias dvi dienas jai jau buvo įgrisusios nervingos kandidatės, visos prasitrindavo prie jos stalo daugiau kaip pusvalandį. Tada Triks negalėdavo skambinti savo draugėms ir draugams, nes turėdavo užimti atėjusias moteris ir atsakyti į jų klausimus, ar turi galimybę gauti darbą. O dar labiau žeidė tai, kad ji tikrai žinojo, jog tuo metu pokalbių kambaryje Kalvinas Karteris ir Džekas Divainas nieko kito neveikia, tik lošia ramsą.

Tačiau dabar Kalvinas Karteris sėdėjo vienas, taigi nuobodžiavo ir jautėsi vienišas. Jau verčiau pasikalbės su kuo nors, negu sėdės nieko neveikdamas.

— Užeikite! — tarė, kai Ešling nedrąsiai pabeldė į duris.

Jis metė žvilgsnį į tamsiaplaukę moterį su juodu kelnių kostiumu ir akimirksniu nusprendė jos nepriimti. Kad galėtų dirbti „Kolin“, jai stigo žavesio. Menkai nutuokė apie merginų plaukus, bet jam atrodė, jog dažniausiai jie yra puikesni negu šios moters. Argi ne natūralu žiūrėti į juos vertinančiomis akimis? Žinoma, jie neturėtų kristi jai ant pečių, ir dar rudos spalvos. O skaistus jos veidas puikiai tiktų tik melžėjai, o ne kandidatei, kuri taikosi į seksualaus moteriško žurnalo redaktorės pavaduotojos pareigas...

— Sėskitės, — geriau jau viską užbaigti per penkias minutes.

Sulaikiusi kvapą ir baimindamasi kaip nors nederamai pasielgti, Ešling pritūpė ant vienintelės kėdės, stovinčios vidury kambario, ir susidūrė akis į akį su vyriškiu, sėdinčiu anapus ilgo stalo.

— Netrukus pasirodys Džekas Divainas, generalinis direktorius Airijoje, — paaiškino Kalvinas. — Nesuprantu, kas jį užlaikė. Pirmiausia, — jis nukreipė dėmesį į jos anketos duomenis, — pasakykite, kaip ištarti jūsų vardą.

— Eš-ling. Eš — kaip cigaretės pelenai, o ling rimuojasi su dink³.

— Eš-ling. Ešling. Gerai, galiu jį ištarti. Taigi, Ešling, pastaruosius aštuonerius metus dirbote žurnaluose...

— Tiesą pasakius, žurnale, — Ešling išgirdo kažką nervingai kikenant ir beviltiškai sumojo, kad tai ji. — Tik viename.

— O kodėl išeinate iš „Moters namų“?

— Ieškau naujo iššūkio, — nervinosi Ešling. Taip sakyti ją pamokė Salė Hili.

Atsidarė durys, ir įėjo sukandžiotas vyriškis.

— Ak, Džekai, — susiraukė Kalvinas Karteris. — Tai Ešling Kenedi. Eš — kaip cigaretės pelenai, o ling rimuojasi su dink.

— Kaip sekasi? — Džeko galva buvo užimta kitais reikalais. Jis buvo bjauriai nusiteikęs. Pusę nakties derėjosi su technikais televizijos studijoje ir beveik tuo pačiu metu vedė derybas su JAV tinklu, norėdamas juos įtikinti, kad siųstų savo apdovanotus serialus ne į RTE, o 9-ajam kanalui. Nors jo darbo krūvis jau kone kritinis, dar turi gaišti laiką tam kvailam naujam žurnalui. Tarytum pasauliui tetruktų to vieno moteriško šlamšto! Tačiau, atvirai kalbant, tikroji jo širdperšos priežastis — Mei. Ji išvarė iš proto. Jis nekentė jos. Labai nekentė. Ir kaip galėjo pamesti dėl jos galvą! Jokiu būdu neatsilieps į jos skambučius! Niekados, tai buvo paskutinis sykis, pats paskutiniausias...

Jis sūpavosi už stalo, stengdamasis iš visų jėgų sutelkti dėmesį į pokalbį — senis Kalvinas laikė savo „boksininkus“ suėmęs į nagą. Netrukus Džekas suvokė, kad iš jo tikimasi kokio nors klausimo, šiek tiek susijusio su svarstomu dalyku, bet įstengė galvoti tik apie tai, kad gali mirtinai nukraujuoti. Arba mirti nuo pasiutligės. Įdomu, ar greitai pradės virsti iš burnos putos?

Supdamasis ant dviejų užpakalinių kėdės kojų, sužalotą pirštą laikė pasidėjęs priešais save ir stebeilijo į jį. Neįtikėtina, kad ji įkando jam. Vėl. Paskutinį sykį buvo prižadėjusi... Jis stipriau suveržė tualetinio popieriaus skiautę, ir pro ją prasisunkė skaisčiai raudonas kraujas.

— Klokite savo privalumus ir trūkumus, — paragino Ešling Kalvinas.

— Atvirai prisipažinsiu, silpniausia mano sritis — redagavimas. Galiu nesunkiai sumesti kelias reklamines eilutes, sugalvoti pavadinimus, sukurpti trumpus straipsnelius. Bet rašyti ilgus straipsnius beveik neturiu patyrimo.

Kalbant visiškai sąžiningai, ji neturėjo jokio patyrimo.

— Mano privalumai: esu kruopšti, organizuota ir darbšti. Man puikiai sekasi dirbti pavaduotoja, — Ešling kalbėjo rimtai ir nuoširdžiai, cituodama Salę Hili. Paskui tarė: — Atleiskite, gal jums užklijuoti ant piršto pleistro?

Džekas Divainas apstulbęs pakėlė akis:

— Kam? Ar man?

— Šiame kambaryje nematau kito žmogaus, kuriam bėgtų iš piršto kraujas, — mėgino nusišypsoti Ešling.

Džekas Divainas smarkiai papurtė galvą.

— Na ne... Ačiū, — niūriai pridūrė.

— Kodėl ne? — įsiterpė Kalvinas Karteris.

— Aš puikiai jaučiuosi, — mostelėjo sveikąja ranka Džekas.

— Ko spyriojiesi, — tarė Kalvinas. — Pleistras nepakenks.

Ešling pasidėjo rankinę ant kelių ir, šiek tiek pasiraususi, ištraukė dėžutę su pleistrais. Atidarė dangtelį, peržiūrėjo pleistrus, išėmė vieną ir padavė Džekui.

— Gal tiks tokio dydžio?

Džekas, regis, nežinojo, ką turi daryti. Jam į pagalbą nepuolė ir Kalvinas Karteris.

Ešling užgniaužė atodūsį, atsistojo, paėmė pleistrą Džekui iš rankos ir nuplėšė pergamentinę juostelę.

— Ištieskite pirštą.

— Taip, ponia, — sarkastiškai pratarė Džekas.

Ji greitai ir meistriškai apvyniojo pleistrą aplink kraujuojantį pirštą. Savo nuostabai, apsimetusi, kad nori patikrinti, ar pleistras gerai priklijuotas, truputį spustelėjo pirštą ir pajuto gėdingą pasitenkinimą, kai per jo veidą perbėgo virpulys.

— Ką dar turite? — susidomėjo Kalvinas Karteris. — Aspirino?

Ji atsargiai linktelėjo galvą.

— Gal norite?

— Ne, ačiū. Rašiklį ir bloknotą?

Ji vėl linktelėjo.

— O ar turite — prisipažinsiu, tai rizikingas klausimas — ketoninį siuvimo reikmenų rinkinį?

Ešling suglumo, truputį patylėjo, paskui sukruto, jos veidas nušvito, ir pusiau juokdamasi tarė:

— Tiesą sakant, turiu, — ir plačiai išsišiepė.

— Jūs labai organizuota, — įsiterpė Džekas Divainas. Tuos žodžius jis ištarė taip, kad jie nuskambėtų kaip įžeidimas.

— Kas nors turi toks būti, — ankstesnė Kalvino Karterio nuomonė apie Ešling pasikeitė. Dabar ji buvo žavi, ir, nors jos dantys buvo išterlioti lūpų dažais, ji bent jau dažėsi lūpas. — Ačiū, Ešling, mes susisieksime su jumis.

Ešling paspaudė abiem rankas, dar kartą pasinaudodama proga stipriai paliesti Džeko Divaino žaizdą.

— Ei, ji man patiko, — nusijuokė Kalvinas Karteris.

— O man ne, — be ūpo suniurzgė Džekas.

— Pasakiau, kad ji man patiko, — pakartojo Kalvinas. Jis nebuvo pratęs, kad kas nors jam prieštarautų. — Ji patikima, sumani ir išradinga. Priimk ją į darbą.