40

Po priešpiečių Liza, išėjusi iš lifto, susidūrė su Triks, plumpinančia į tualetą užsitepti dar vieną makiažo sluoksnį.

— Labas, — tarė Triks. — Jūsų laukia kažkoks vyriškis.

Kažkoks vyriškis, suirzo Liza. Ar Triks negalėjo išsiaiškinti, kas jis ir ko nori.

Nataša, jos asistentė Femme, prieš leisdama pasimatyti su Liza, būtų ištardžiusi lankytoją ir net sužinojusi mergautinę jo močiutės pavardę.

Ir tada kai kas atsitiko. Ji pasuko, norėdama praeiti pro sekretorės stalą į kontorą, ir pamatė ant sofos sėdintį žmogų, kurį mažiausiai tikėjosi išvysti.

Oliveris.

Ji atsitrenkė į nematomą sieną. Buvo taip sukrėsta, jog, rodos, net išsivertė jos vidus ir ausyse ėmė zvimbti taip, kad nieko nebegirdėjo. Paskutinįkart jį matė Naujųjų metų dieną, o dabar jau liepos tryliktoji. Visas laikotarpis, kurį jie pragyveno atskirai, kone sutilpo į sekundę.

— Sveika, gražuole, — jis pakėlė į ją akis, jausdamasis labai patogiai ir nerūpestingai.

Ją ėmė krėsti drebulys. Į galvą iš karto suplūdo daug minčių. Ką ji apsivilkusi? Ar gerai atrodo? Liekna? Kodėl jis atėjo pas ją į darbą? Ar jis suvokia, kokiai smulkiai, nė sudilusio skatiko nevertai įstaigai ji vadovauja?

— Ką čia veiki? — išgirdo klausiant savo balsą.

Neįstengė atitraukti nuo jo akių, negalėjo suvokti, kodėl jis buvo jai toks pažįstamas ir kartu svetimas. Jos kūno judesiai bylojo, kad ji išsigandusi. Eisena pasidarė nerangi ir sustabarėjusi. Ji pavėluotai susitvardė ir atlošė pečius. Tai kainavo nemažai pastangų.

— Mudviem reikia pasikalbėti, — jis nusišypsojo, ir viskas sutvisko: dantys, auskaras, stambi sidabrinė laikrodžio apyrankė. Jis nukėlė koją nuo kojos ir atsisėdo tiesiai. Kiekvienas jo judesys buvo labai grakštus.

— Apie ką? — sumurmėjo ji.

Tada jis nusijuokė. Tuo puikiuoju iš pilvo sklindančiu juoku, nuo kurio kone byrėdavo langų stiklai.

— Apie ką? — linksmai sušuko. — O kaip tau atrodo?

S-K-Y-R-R-Y-B-A-S...

— Aš užsiėmusi, Oliveri.

— Vis dar neriesi iš kailio, mergyt?

— Aš darbe, Oliveri. Jei nori su manimi pasišnekėti, paskambink į namus.

— Ei, būtų miela, jei pasakytum telefono numerį.

— Susitiksim po darbo. Tada gal ir sutvarkysim tą reikalą.

— Puiku... Apsistojau „Klarense“.

— Šiek tiek prabangu.

— Atvažiavau fotografuoti.

Tai kažkodėl ją įskaudino.

— Taigi iš tiesų atvykai ne pas mane?

— Vadinkim tai tiesiog tinkamu laiko pasirinkimu.

Liza, visa virpėdama, bandė dirbti, bet susikaupti beveik neįstengė: jau buvo pamiršusi, kaip ją veikia Oliveris.

— Korespondencija jums!

Liza pašoko, kai Triks nubloškė ant jos stalo paketėlį. Tai buvo šeštadienio fotosesijos nuotraukos. Lizos nuojauta pasitvirtino. Nuotraukos buvo nuostabios, bet ji vos ne vos sutelkė dėmesį. Tarsi jos regėjimo lauko pakraščiai būtų drėgni ir pilki. Ji galėjo galvoti tik apie Oliverį. Juodu išsiskyrė labai piktai, kupini kartėlio. Jis buvo nepaprastai bjaurus. Prikalbėjo siaubingų dalykų.

— Ei, Ešling, — ji iš visų jėgų stengėsi susitvardyti. — Imk šią nuotrauką... ne, šitą... — išrinko geriausią reportažinio stiliaus niūriai gražios Deni, apsuptos Bū ir Gauruotojo Deivo, nuotrauką. — Gauk iš Najalo dvidešimt jos kopijų ir nusiųsk į pagrindinius madų namus. Prie jų priklijuok lipduką: „Fridos Kieli rudens kolekcija. „Kolin“ rugsėjo numeris“... Tai sukels sensaciją, — burbtelėjo, nepastebėdama išsigandusio Ešling žvilgsnio.

Netrukus susivokė, kad Ešling vis dar stoviniuoja prie jos stalo.

— Ko?!

— Ar galime... Aš manau... Bū ir Gauruotasis Deivas...

— Kas?!

— Tie benamiai. Nuotraukoje, — išstenėjo Ešling, supratusi, kad Liza nė nenutuokia, apie ką ji šneka. — Ar galime ką nors jiems duoti?

— Pavyzdžiui?

— Dovaną ar... ką nors kita. Už tai, kad fotografavosi, ir išėjo tikrai puiki nuotrauka.

Normaliomis aplinkybėmis Liza būtų pasakiusi Ešling, kad ši eitų velniop, tačiau dabar ji buvo pernelyg suglumusi.

— Paklausk Džeko, — atžariai atšovė. — Aš neturiu laiko.

Spausdama nuotrauką, Ešling nervingai pasibeldė į Džeko Divaino kabineto duris. Išgirdusi jo „Įeikite“, Ešling nenoromis įslinko ir susigūžusi paaiškino savo misijos priežastį.

— Jie nusifotografavo, nereikšdami jokio nepasitenkinimo, ir nieko už tai neprašė, taigi pamaniau, kad turėtume jiems parodyti šiek tiek dėkingumo...

— Gerai, — nutraukė ją Džekas.

— Tikrai? — atsargiai paklausė Ešling, nes tikėjosi, kad jis išjuoks jos prašymą.

— Žinoma. Nuotrauka — jų nuopelnas. O kas jiems patiktų?

— Kur nors gyventi, — pusiau pajuokavo ji.

— Tam neturiu pinigų, — atsakė Džekas. Jis, regis, labai dėl to apgailestavo. — Ar turi kokių nors kitų minčių?

Ji susimąstė.

— Gal duoti pinigų.

— Trisdešimt svarų kiekvienam? Deja, galiu išspausti tik tiek.

— Hm, fantastika, — pinigai nedideli, bet ji tikėjosi dar mažiau. Bū su Deivu bent galės už juos nusipirkti keletą karštų patiekalų.

— Štai, — Džekas pasirašė lapelį smulkioms išlaidoms. — Nunešk Bernardui.

— Ačiū.

Jis stebeilijo tamsiomis akimis jai į veidą dvi ar tris ilgas sekundes.

— Nėra už ką.

Septintą valandą, kaip sutarta, Liza įžengė į „Klarenso“ barą. Oliveris, ją pamatęs, atsistojo.

— Ko norėtum išgerti? Baltojo vyno?

Baltasis vynas — jos gėrimas, bent buvo, kai juodu gyveno kartu. To jis neužmiršo.

— Ne, — atsakė ji, tikėdamasi įskaudinti. — Cosmopolitan.

— Galėjau susivokti.

Ji žvelgė į jį, tokį didelį, triukšmingą ir tiesmukišką, žaismingai juokaujantį su baro padavėjais. Kodėl jis visada užima daugiau vietos, nei iš tikrųjų jam reikia? Ji įsitempė ir pakėlė galvą. Jis buvo toks pažįstamas, kad ji beveik jo nepažinojo.

Grįžęs su kokteiliu, jis perėjo tiesiai prie reikalo.

— Ar susiradai advokatą, gražuole?

— Naaaa...

— Mudviem reikia advokato, — kantriai paaiškino jis.

— Skyryboms? — ji stengėsi kalbėti abejingai, bet pirmąsyk ištarė tą žodį taip, kad jis nuskambėjo visai kaip tikėtinas dalykas.

— Taip, — jis šnekėjo greitai ir dalykiškai. — Dabar žinai, koks reikalas...

Tiesą sakant, ji nežinojo.

— Mūsų santuoka galutinai žlugo, tačiau skyryboms to negana. Mums reikia priežasties. Jei mudu jau būtume atskirai gyvenę dvejus metus, galėtume ir šiaip išsiskirti. Bet dabar vienas iš mūsų turi iškelti bylą kitam. Dėl to, kad paliko partnerį, neprotingai elgėsi ar dėl neištikimybės.

— Neištikimybės! — pasišiaušė Liza. Kai juodu gyveno kartu, ji buvo visiškai ištikima. — Aš — niekada...

— Ir aš, — Oliveris buvo toks pat kategoriškas. — O kalbant apie paliktą partnerį...

— Taip, tu palikai mane, — labai norėjo jį apkaltinti.

— Man nebebuvo kitos išeities, gražuole. Tačiau gali man dėl to iškelti bylą. Mudu turime atskirai pragyventi dvejus metus, ir tik tada galėsi remtis tuo, kad palikau tave, o juk mes norime tai sutvarkyti kuo greičiau? — jis metė jai klausiamą žvilgsnį ir laukė jos pritarimo.

— Taip, — trumpai atsakė ji. — Kuo greičiau, tuo geriau.

— Taigi lieka neprotingas elgesys. Mums reikia penkių pavyzdžių.

— Neprotingas elgesys? Ką turi galvoje? — ji kone juokėsi, trumpam užmiršusi, jog tai susiję su ja. — Pavyzdžiui, siurbimas dulkių siurbliu trečią valandą nakties?

— Arba darbas ištisus savaitgalius ir per šventes, — jis kalbėjo su kartėliu. — Arba kai apsimeti, kad nori pastoti, bet ir toliau vartoji piliules.

— Tinka bet kuris, — jos mina buvo priešiška.

— Mes turime rinktis. Bylą gali iškelti tu arba galiu aš.

— Taigi pripažįsti, kad ir tu elgeisi neprotingai?

Jis sunkiai atsiduso:

— Tai tik formalumas, Liz, ne kaltinimas. Žmogus, kuriam iškeliama byla, nėra baudžiamas. Taigi kaip? Ar tu iškelsi bylą?

— Spręsk tu, nes, atrodo, esi neblogai pasikaustęs šioje srityje, — nemaloniai tarė Liza.

Jis ilgai žiūrėjo į ją, tarsi bandydamas suprasti, paskui nukreipė žvilgsnį.

— Jeigu taip nori. Dabar išlaidos. Kiekvienas mokėsime savo advokatams, bet paskui viską pasidalinsime perpus, ar ne?

— Kam mums tie advokatai? Jei mudu nuskridome į Las Vegasą skubiai susituokti, kodėl negalėtume nuskristi į Reną ir tenai greitosiomis išsiskirti?

— Ne taip paprasta, gražuole. Tik pagalvok, mudu turim nekilnojamojo turto.

— Taip, bet abu žinome, kiek prie jo prisidėjome... Gerai, susirasiu advokatą, — jai jau buvo per akis tokių šnekų, taigi pasimuistė kėdėje ir nervingai, bet linksmai paklausė:

— Kaip darbas?

— Varo iš proto. Ką tik grįžau iš Prancūzijos, o prieš tai buvau Balyje.

Laimingas šunsnukis.

— Po šitos fotosesijos turėsiu šiek tiek atvangos iki kito madų šou, — jis linktelėjo į Lizos dviejų dalių kostiumėlį. — Šito nesu matęs.

Ji apsižiūrėjo.

— Nikolė Farhij, — nušvilpusi jį iš madų fotosesijos aną sausį, ji pasistengė suversti visą kaltę Keitei Mos.

— Man jis nepatinka.

— O kas negerai? — ji visada vertino jo nuomonę dėl savo drabužių ir plaukų.

— Nieko. Noriu pasakyti, kad man nepatinka tai, ko nesu matęs.

Ji suprato, ką jis turi galvoje. Buvo skaudžiai įžeista, kad jo plaukai ilgesni, kad naujas jo laikrodis, kad nuo tada, kai matėsi paskutinį kartą, jis spėjo apkeliauti pusę pasaulio ir kad ji apie tai nežinojo visiškai nieko.

— Tu atrodai kitaip, — pasakė jis.

— Tikrai?

— Ne, — jis papurtė galvą ir nusijuokė užgniaužęs kvapą. — Po velnių, nežinau.

Ji puikiai suprato. Kartu keistai pynėsi nepaprastas artumas ir tuščias oficialumas. Abu šie dalykai buvo lygiaverčiai, tad atrodė, kad buvo perpjautos ir paskui netinkamai sudėtos kartu dvi skirtingos realybės.

— Atsiprašau! — jis nutraukė savo paties šneką, paėmė jai už riešo ir kita ranka pasuko į save jos pirštus. Jis norėjo kai ką pamatyti. Buvo šiurkštus, perkreiptą ranką skaudėjo. — Tu nebemūvi vestuvinio žiedo? — paklausė, niekinamai spingsodamas rudomis akimis.

Liza atitraukė ranką ir rūsčiai pasižiūrėjo. Trindama skaudantį riešą pasakė:

— Tu įskaudinai mane!

— Tu mane įskaudinai.

— Didelio čia daikto tas žiedas, — jos veidas buvo paraudęs ir piktas. — Tai tu prabilai apie skyrybas.

— O tu pirmiausia ir buvai jų priežastis!

— Tik todėl, kad palikai mane.

— Tik todėl, kad neturėjau iš ko rinktis.

Jie stebeilijo vienas į kitą, sunkiai kvėpuodami nuo įsismarkavusių jausmų.

— Ar nori, — paklausė grėsminga mina, nenuleisdamas akių nuo jos veido, — užeiti į mano kambarį?

— Eime, — ji jau buvo atsistojusi.

Pirmas bučinys buvo toks pašėlęs, kad net dantys kaukšėjo. Stengdamasis vienu metu nuveikti pernelyg daug, jis pešė jai už plaukų, tampė už švarkelio, per stipriai bučiavo.

— Palauk, palauk, palauk, — lyg išsekęs, prispaudė nuogą savo nugarą prie durų.

— Ką? — sumurmėjo ji, nutirpusi nuo glotnios jo krūtines reginio.

— Pradėkim dar sykį, — jis ištiesė rankas ir labai švelniai prisitraukė ją prie savęs.

Ji panardino galvą į jo krūtinę. Ypatingas Oliverio kvapas. Pamirštas, bet prisimenamas, nes glumina ir labai jaudina. Aštrus, saldžiai pikantiškas, unikalus ir nenusakomas, atsiradęs ne nuo muilo, butelio ar drabužių. Kvapas, būdingas tik jam.

Nuo artumo jos akys priplūdo ašarų.

Jis labai švelniai ir jaudinamai pabučiavo jai burnos kamputį. Lyg bučiuotų pirmą kartą. Tada kitas švelnus bučinys. Ir dar vienas. Jie pamažu skverbėsi vidun, kurdami malonumą, beveik tolygų skausmui.

Nejudėdama, vos kvėpuodama ji leidosi bučiuojama.

Sueitis su Oliveriu buvo vienintelis dalykas Lizos gyvenime, kai ji būdavo pasyvi. Kai nesielgdavo valdingai, plėšriai, provokuojamai ar godžiai. Visados leisdavo jam vadovauti, ir jam tai labai patikdavo.

— Žvelgiu tau į akis, o tavęs tenai nėra, — dažnai sakydavo. — Tu — tik inkščianti bejėgė maža mergaitė.

Žinojo, kad jį jaudindavo kontrastas tarp smarkaus jos būdo ir pasyvumo miegamajame, tačiau taip elgdavosi ne dėl to. Oliveriui reikėjo vadovauti. Jis tiksliai žinojo, ką daryti. Niekas to nedarė geriau už jį.

Bučiniai nuo lūpų persikėlė prie kaklo, plaukų linijos. Ji užsimerkė, dejuodama iš malonumo. Dabar būtų galėjusi ir numirti, tikrai būtų galėjusi. Girdėjo jo šnabždesį, juto karštą alsavimą į ausį:

— Tavęs nebėra, gražuole.

It lunatikė buvo nuvesta prie lovos. Paklusniai ištiesė rankas, kad būtų nuvilktas švarkelis, kilstelėjo klubus, kad nuslystų sijonas. Lygios vėsios paklodės prigludo prie nuogos jos nugaros odos. Kai palietė lūpomis jos spenelį, mėšlungiškai suvirpėjo, tarsi ją būtų ištikęs elektros smūgis. Kaip ji galėjo užmiršti tokius stulbinamus pojūčius?

Bučiniai nusileido žemyn, net dar žemiau. Jis padėjo mažą bučinuką ant jos pilvo, tokį švelnų, kad net pasistojo pūkiniai plaukeliai, ir ją užplūdo didžiulis jaudulys.

— Oliveri, manau, turiu nueiti į...

— Palauk!

Prezervatyvas buvo nemaloni užuomina, vienintelis dalykas, primenantis jai, kad reikalai klostosi ne taip, kaip anksčiau. Bet ji nenorėjo apie tai galvoti. Juk jis tikriausiai mylėjosi ir su kitomis? Na, ji taip pat turėjo santykių su kitais vyriškiais.

Kai jis įėjo į ją, stojo nuostabi ramybė. Ji išleido ilgą atodūsį, įtampa atlėgo. Akimirką mėgavosi tuo, kad susijaudinimas aprimo, bet jis pradėjo skverbtis į ją ilgais, lėtais dūriais. Ji norėjo patirti malonumą. Žinojo, kad taip ir bus.

Kai viskas buvo baigta, apsiverkė.

— Kodėl verki, mieloji? — jis atsargiai ją sūpavo glėbyje.

— Tai fiziniai dalykai, — atsakė, jau atgaudama savitvardą, susivokdama, kas iš tikrųjų esanti. Pakaks to pasyvumo. — Pasimylėję žmonės dažnai verkia.

Ankstesnį jų pyktį ir varžymąsi sudegino aistra. Jie gulėjo lovoje tingiai plepėdami, apsiviję vienas kitą iš meilės, ir tai buvo keistai patogu. Atrodė, kad nė nebuvo išsiskyrę, susipykę, niekados negalvoję apie vienas kitą su pagieža. Ne todėl, kad naiviai manė, jog sugulę vėl gali susijungti. Net ir siaubingai susirieję, visados mylėdavosi. Nuostabiai mylėdavosi. Regis, tai buvo būdas išlieti jausmų perteklių.

Liza išsiblaškiusi ėmė braukti rankomis per jo bicepsų bangą.

— Matau, vis dar treniruojiesi. Kiek padarai atsispaudimų nuo suolo?

— Šimtą trisdešimt.

— Aš sužavėta!

Po vidurnakčio pokalbis vis labiau seko, kol galų gale jis nusižiovavo:

— Eime miegoti, gražuole.

— Gerai, — mieguistai tarė. Nė neabejojo, kad pasiliks, abudu tai žinojo. — Tik nueisiu į vonią.

Nusipraususi veidą, pasinaudojo jo dantų šepetėliu. Taip pasielgė nesąmoningai ir pastebėjo tik išsivaliusi dantis.

Grįžusi iš vonios kambario, įkišo ledines kojas jam tarp šlaunų, kad jos sušiltų, kaip buvo įpratusi daryti. Tuomet abu atsigulę susiglaudė taip, kaip ir kone kasnakt ketverius metus. Ji susirietė raide „C“, o jis — didesne „C“ už jos, apkabindamas ją visu ilgiu ir uždedamas šiltą savo delną jai ant pilvo.

— Labanakt.

— Labanakt.

Tyla.

Tamsoje Oliveris tarė:

— Tai iš tiesų keista, — Liza girdėjo jo balse skausmą ir sumišimą. — Užmezgiau romaną su savo žmona.

Ji užsimerkė ir prispaudė nugarą jam prie pilvo. Didžiulė įtampa, nuo kurios dantys būdavo nuolatos sukąsti, atlėgo, sumažėjo ir išnyko. Ji jau seniai nebuvo taip puikiai išsimiegojusi.

Rytą jie pasinėrė su beveik keliančiu nerimą lengvumu į seną rutiną. Į šeimyninį gyvenimą, kuriuo dalijosi kas rytą ketverius metus. Oliveris atsikėlė pirmas ir suruošė kavą. Tada Liza užgrobė vonios kambarį, o jis nekantravo už durų, bandydamas ją raginti. Kai pabeldė į duris ir sušuko: „Greičiau, gražuole, aš pavėluosiu!“, tai buvo taip pažįstama, kad vieną ilgą svaigią akimirką neįstengė prisiminti, kur esanti. Suvokė, kad ne namie, bet...

Kai pasirodė susisupusi į rankšluosčius, išsišiepė:

— Atsiprašau.

— Verčiau būtum man palikusi kelis sausus rankšluosčius.

— Žinoma, palikau, — ji nuskuodė ir gurkštelėjo kavos. Ir ėmė laukti.

Girdėjo, kaip iš dušo pasipylė vanduo, truputį vėliau jo šniokštimas ūmai liovėsi. Dabar jau tuoj...

— Ak, Liza, — kaip ir tikėjosi, išgirdo aidint Oliverio aimaną. — Gražuole! Man palikai tik sumautą veido rankšluostį! Visados taip darai.

— Tai ne veido rankšluostis, — raitydamasi iš juoko, Liza įėjo į vonios kambarį. — Jis daug didesnis.

Oliveris supeikė rankų rankšluostį, į kurį rodė Liza.

— Su juo nenusišluostysiu net savo pimpalo!

— Atleisk, — švelniai erzinosi ji, nusivyniodama vieną rankšluostį nuo savęs. — Matai, ketinu tau atiduoti tą, kuris dengė mano užpakalį.

— Tu — kekšė, — suniurnėjo.

— Žinau, — linktelėjo ji.

— Po galais, tu iš tikrųjų neįtikėtina.

— Ak, žinau, — itin nuoširdžiai pritarė.

Tai pasišaipydama, tai gerindamasi Liza nušluostė tvirtą blizgantį jo kūną. Tai buvo darbas, kurį visados mėgo, nors kai kurios jo kūno dalys sulaukė daugiau dėmesio nei kitos.

— Ei, Liz, — galiausiai tarė Oliveris.

— Mmmm?

— Man regis, dabar reikia nušluostyti šlaunis.

— O... taip, — jie persimetė ironiškais žvilgsniais.

Jiems apsirengus, Liza staiga pastebėjo tai, ką pažinojo kone taip pat gerai, kaip save. Ji nespėjo susitvardyti ir sušuko:

— Oi, tai mano LV kelioninis krepšys!

Taip, tai jis. Tą dieną išeidamas Oliveris susikrovė į jį kai kuriuos savo daiktus.

Akimirksniu kambaryje pasidarė tiršta nuo bjaurių anądien prasiveržusių jausmų. Oliveris įtūžęs — vėl. Liza piktai teisinasi — vėl. Oliveris ėmė prieštarauti, kad jų santuokos nebėra. Liza sarkastiškai sako, kad skirtųsi.

— Atiduosiu jį tau, — Oliveris mielai pasiūlė krepšį, tačiau iš to nieko neišėjo. Nuotaika apsiblausė, ir juodu tylėdami baigė ruoštis į darbą.

Kai Liza nebegalėjo ilgiau delsti, tarė:

— Na, lik sveikas.

— Lik sveika, — atsakė jis. Lizos nuostabai, jos akys buvo pilnos ašarų.

— Ak, neverk, — jis apkabino ją. — Nagi, mergaite redaktore, susigadinsi savo makiažą.

Ji sukikeno pro ašaras, bet suskaudo gerklę, tarsi joje būtų įstrigęs akmuo.

— Deja, mums nieko neišėjo, — tyliai pripažino ji.

— Na, — gūžtelėjo pečiais jis. — Taip jau sumautai nutinka. Ar žinai, kad...

— ... dvi iš trijų santuokų baigiasi skyrybomis, — kartu pasakė.

Dėdami didžiules pastangas jie nusijuokė, paskui atsitraukė vienas nuo kito.

— Dabar bent elgiamės kaip draugai, — nepatogiai jausdamasi pasakė ji. — Pavyzdžiui, draugiškai šnekamės.

— Tikrai, — apsidžiaugė jis. Ją blaškė alyvinių lininių jo marškinių blizgesys ties švelniai šokoladine gerkle. Dieve, šis vyriškis nusimano, kaip rengtis!

Kai jau ketino uždaryti duris, jis šūktelėjo:

— Ei, gražuole, nepamiršk!

Jos širdis suspurdėjo, ir vėl pravėrė duris. Ko nepamiršti? Ar kad myliu tave?

— Susirask advokatą! — jis pagrasino pirštu ir išsišiepė.

Buvo gražus vasaros rytas. Ji ėjo į darbą šviečiant sviesto geltonumo saulei. Jautėsi it sutryptas šūdas.