47

Drabužių, išmėtytų ant Klodos lovos, krūva augo. Siaura juoda suknelė? Per seksualu. Kelnės ir sujuosiama palaidinukė? Pernelyg efektinga. Permatoma suknelė? Per daug persišviečia. O kaip baltos kelnės? Bet jis jau matė jas. Uniforma ir sportbačiai? Ne, ji tiesiog kvailai atrodys. Visi madingi drabužiai, kuriuos nusipirko per pastaruosius du mėnesius, buvo, regis, didžiausia ligi šiol padaryta jos klaida.

Akimirką rūpesčių dėl drabužių debesis išsisklaidė, ir jai staiga toptelėjo nemaloni mintis. Ir ką gi aš darau?

Nieko, mintyse pasiteisino. Nieko nedaro. Tik su kai kuo susitinka puodelio kavos. Su draugu. Su draugu, kuris yra vyriškis. Tad kas čia tokio? Ji gyvena ne musulmonų krašte, kuriame būtų užmėtyta akmenimis, jei būtų viešai pastebėta su vyriškiu, kuris nėra jos vyras arba brolis. Šiaip ar taip, jis net ne jos skonio. Ji tik nori pasilinksminti. Tai niekam nepakenks. Tačiau ji atmetė atgal savo gražius plaukus, pajutusi pagyvėjimą, jaudulį ir virpulį.

Galų gale nusprendė: juodos kelnės ir aptempti rausvi marškinėliai. Ji pažvelgė į veidrodį ir išvydo save jo akimis. Jo pagarba ir dėmesys buvo maloniai akivaizdūs, o ji jautėsi graži ir galinga.

Kava, griežtai priminė sau, švytruodama į gatvę. Ir daugiau nieko. Tai kur čia žala? Ir nustūmė šalin kaltę ir nuojautą, kurios šleikščiai graužė jai skrandį.

Ešling įlėkė į alinę. Ji vėlavo. Ir vėl.

— Markai, — sužiopčiojo. — Atsiprašau. Ta kalė Liza paskutinę minutę nusprendė įtraukti mano straipsnį apie jodinėjimą. Nori „nuotaikos“ lapkričio numeriui, — ji niekinamai pavartė akis, bet, laimė, Markas nesupyko. Taigi jam, regis, per daug neprailgo kone pusvalandį smaksoti vienam bare.

— Aš tik greit maktelsiu keturgubą degtinės su toniku, tada eisime užkąsti, gerai? Ar tau tilps kitas bokalas?

Markas atsistojo.

— Sėskis, žurnale sunkiausiai dirbanti moteriške. Aš atnešiu gėrimus. Ar tikrai nori keturgubos?

Ešling dėkinga susmuko į kėdę.

— Ačiū. Pakaks ir dvigubos.

Markas, grįžęs su gėrimu, atsisėdo ant kėdės ir tarė:

— Klausyk, tik noriu tau priminti, kad šešioliktą dieną važiuoju į Edinburgą. Į festivalį.

— Rugpjūčio šešioliktą? — Ešling buvo priblokšta. Per miglą prisiminė, kad jis lyg ir buvo apie tai užsiminęs. — Tačiau dviem savaitėms... — ji išsigando ir paklaiko. — Man labai gaila, Markai, bet negalėsiu su tavimi važiuoti. Iš tikrųjų, tu nė nenutuoki, kas yra darbas. Mes nusikalę, o dar šitiek darbo, rengiant pristatymo vakarėlį, jau nekalbu apie žurnalą...

Marko veide šmėstelėjo mina, rodanti, kad jis įsižeidė.

— Galėčiau pamėginti ištaikyti savaitgalį, — sulaikiusi kvapą pasiūlė ji. — Nors, pasak Lizos, triūsime visus savaitgalius, gal jei gražiai paprašyčiau, ji...

— Nesivargink.

Jai labai nepatikdavo, kai jis imdavo taip elgtis. Visą laiką būdavo mielas, bet, vos pasijutęs nesaugus arba vienišas, tapdavo šaltas ir agresyvus, o prieštara jai būdavo nepakeliama.

— Aš pasistengsiu, — desperatiškai pažadėjo ji. — Tikrai pasistengsiu.

— Nesivargink.

— Klausyk, — prabilo ji drebančiu balsu, — pasibaigus rugpjūčiui darbo gerokai sumažės. Gal mudu net galėtume kur nors išvažiuoti. Pavyzdžiui, praleisti savaitę Graikijoje ar kitur. Pralinksmėk, — švelniai ragino, žvelgdama į akmeninį jo veidą. Vis tiek jokios reakcijos. — Nagi, komike, — meilikavo. — Vienas iš garsiausių Airijos komikų, prajuokink mus.

Markas beveik katapultavosi iš savo kėdės.

— Tave prajuokinti! — sušuko, netikėtai išliedamas pribloškiantį įniršį. — Mano sumautas vakaras baigėsi. Juk neprašau parašyti žurnalo straipsnio apie orgazmus, kai esi tam nenusiteikusi, ką?

Ešling apstulbo.

Tada Markas parėmė kaktą ranka.

— Ei, atleisk, — sumurmėjo pavargusiu balsu. — Man iš tikrųjų labai gaila.

— Suprantu, — su lediniu mandagumu tarė Liza. — Taip, perskambinsiu. — Tada ji trenkė ragelį ir sušuko: — Šikniai, šikniai, šikniai!

Bernardas nepatenkintas pasakė:

— Kas per kalba.

Bet niekas jo nepaisė.

— Ronano Kitingo vadybininkas, — riktelėjo Liza, nors redakcijai buvo visai neįdomu, — yra prakeiktame susitikime. Neaišku kelintą šimtąjį kartą. Iki lemiamosios dienos liko trys savaitės, o mes vis dar neturime įžymybės laiško.

Iš nevilties ji krito ant telefono, paskui pamatė, kad į ją stebeilija Džekas. Jis sunerimęs kilstelėjo antakius, tarsi klausdamas, ar ji gerai jaučiasi. Jis dažnai taip elgdavosi. Nuo tada, kai Liza apsiverkė jo kabinete, juto nuolatinį tylų jo palaikymą. Tai tarsi tik jiems suprantamas artumas, kurio jis niekam kitam nerodydavo.

Tačiau kas iš to, kad jis kilnoja jai antakius, suirzusi pagalvojo. Labai ačiū, bet jai labiau patiktų, kad dėl jos kilnotųsi ir kitos jo kūno dalys. Atvirai šnekant, jis ką tik nutraukė santykius, ir jam, žinoma, reikia laiko atsigauti. Bet jis turėjo tam, ooooo, bemaž dvi savaites, kiek dar jam reikia?

Ji liūdnai šyptelėjo. Ir ji nebuvo geriausios formos, ypač po Oliverio apsilankymo. Norėjo parlėkti atgal į Londoną, atsigulti su juo į lovą ir niekados nebeišeiti. Deja, jis net nepaskambino, ir aišku, kad to nepadarys, bet gyvenimas turi tęstis...

— Tave slegia įtampa? — Džekas priėjo ir atsisėdo ant jos stalo.

Ji buvo mirtinai įžeista.

— Ne tik, supranti, — atsiduso ji, — tos sumautos garsenybės.

— Tu niekados nepasiduodi, — jo žavėjimąsi buvo galima fotografuoti. — Gal tau reikia šiek tiek atsipūsti? Ką manai apie sušį priešpiečiams? Vaišinu.

— Norėčiau, — žodžiai ištrūko greičiau, nei būtų galėjusi juos sulaikyti, mat juos paskatino vaizdas, kaip ji valgo sušius nuo nuogo jo kūno.

— Hm, ką sakei? — jo juokas buvo maloniai nepadorus.

— Nieko, — ji tūžmingai pasižiūrėjo į jį, bet vis dėlto buvo patenkinta ir negalėjo sutvardyti gudrios šypsenos. Jie ilgai nenuleido vienas nuo kito akių, tačiau flirto įtampą nutraukė kvatojimas.

— Taigi nori mane išsivesti? — paklausė ji.

— Ak, ne, atleisk, neturiu tam laiko. Bet gal užsisakykime, kad atneštų čia, kaip aną sykį?

— Tą jūsų nešvarų darbą paveskit padaryti kam nors kitam, — atšovė Triks.

— Aš nueisiu, — nustebino visus Džekas. — Ar dar kas nors norėtų? Kaip tu, Ešling?

— Ne, ačiū, — pyktelėjo Ešling, jai buvo kilęs įtarimas, kad yra jo globojama.

— Tikrai?

— Taip.

— Net jeigu atneščiau mažiausiai bauginančius gabalėlius ir padėčiau suvalgyti?

— Ne.

— Gerai, išeinu, — pranešė Džekas. — Ir atsipalaiduok, — patarė Lizai. — Viskas puikiai klostosi.

Nors Liza buvo sakiusi, kad jų darbas — šlamštas ir nesąmonė, o tas žurnalas — šūdo gabalas, ji negalėjo nuneigti, kad reikalai nebuvo pajudėję į priekį. Jau buvo sutvarkyti knygų, filmų, muzikos ir vaizdajuosčių puslapiai. Taip pat horoskopai, Triks paprastos merginos straipsnis, straipsnis apie seksualiausius viešbučių miegamuosius, Ešling reportažas apie salsą, nuostabus Džaspero Frenčo puslapis apie valgius, apybraiža apie airių aktorę, vaidinusią daug ginčų sukėlusioje erotinėje pjesėje, romanisto skiltis „Mano diena“ ir Marko „Vyro pasaulis“, labai patikęs visiems. Ir dar, žinoma, tas madų puslapis.

Pirmuosiuose aštuoniuose žurnalo puslapiuose buvo pristatomos keturios labai šiuolaikiškos kylančios airių žvaigždės: rankinių dizainerė, didžėjus, asmeninis treneris ir spalvingas gamtosaugininkas — skambių frazių karalius. Beveik parengtas sąrašas „Kas madinga ir kas ne“. Kone visą Liza sugalvojo per penkias minutes ir davė Ešling užbaigti. Pasak Lizos sąrašo, vaikščiojimas po kalnus yra „madingas“, o Hilfigeris ne.

— Ar vaikščioti po kalnus madinga? — nustebo Ešling.

Liza gūžtelėjo pečiais:

— Neturiu nė menkiausio supratimo. Bet tai gražiai derinasi su Hilfigeriu¹².

Kaip ir turinys, žurnalas buvo puikus. Spalvos, nuotraukos ir šriftas mažai skyrėsi nuo kitų moteriškų žurnalų, bet „Kolin“ atrodė, regis, šiuolaikiškiau ir madingiau. Liza išvedė iš kantrybės Gėrį, kol jis padarė žurnalą tokį, kokio ji norėjo.

— Kur buriuoji? — pasidomėjo Liza, Džekui išrikiavus ant jos stalo sušius.

— Dun Lieryje, kur įplaukia laivai.

— Dun Lieris, — reikšmingai sumurmėjo ji. — Nesu tenai buvusi.

— Tau patiktų.

— Kada nors reikėtų nuvažiuoti.

— Reikėtų.

Ak, po velnių! Kiek mergina dar gali daryti užuominas?

Matyt, jis atsargiai žiūri į jos dinamiškumo ir puikios išvaizdos derinį, toptelėjo jai. Tai būtų ne pirmas kartas. O viskas dar sudėtingiau todėl, kad jie kartu dirba. Ir jos santuoka. Ir jo nusivylimas...

Gerai! Ji suprato, kad neturi kitos išeities, išsižiojo ir tarė:

— Kai kitąkart važiuosi buriuoti, gal pasiimtum ir mane?

— Ar norėtum? — jo užsidegimas buvo toks, na, toks didelis, kad Liza tučtuojau sumojo nesuklydusi, imdamasi iniciatyvos. — Ar penktadienio vakaras tiktų? — pasiūlė jis. — Pasivaikščiotume molu, parodyčiau tau laivus. Tai puiku, pralindėjus kontoroje kiauras dienas.

Hmmmm. Pasivaikščiojimas molu. Pasivaikščiojimas molu. Ji abejojo, ar iš tiesų yra „vaikščiotojos“ tipo moteris.

— Labai norėčiau!