22

Pirmadienio rytas. Pagal tradiciją — juodžiausias iš visų rytų. (Išskyrus ne darbo pirmadienius, po kurių išaušta antradienis.) Vis dėlto tą rytą Liza jautėsi labai atkutusi. Mintis, kad eis į darbą, privertė susiimti — bent jau darys tai, kas padės. Norėjo palįsti po dušu, bet vanduo buvo šaltas kaip ledas.

Ji laikinai atidėjo ketinimą čiupti Džeką už pakarpos, kad pagaliau pataisytų vandens bako relę, kai poniai Morli išsprūdo, kad jis plūkėsi visą savaitgalį, ramindamas įtūžusius elektrikus, ir vos susidorojo su televizijos operatoriais. Jis atrodė išsekęs ir labai prastos nuotaikos.

Išblyškusiai ir vėluojančiai Ešling ši diena taip pat buvo ne iš lengvųjų. Ji dar pasunkėjo, kai Džekas Divainas iškišo galvą iš savo kabineto ir atžariai tarė:

— Panele Pataisyk?

— Pone Divainai?

— Gal šnektelėtume?

Sunerimusi ji per greitai atsistojo ir turėjo palaukti, kol susireguliuos kraujotaka ir kvėpavimas.

— Arba įkliuvai į didžiulę bėdą, arba užvaldei jį, — džiugiai sušnabždėjo Triks. — Kas dedasi?

Ešling buvo nenusiteikusi plepėti su Triks ir pritarti jos darkymuisi. Nė nenumanė, kodėl Džekas Divainas nori pasikalbėti su ja akis į akį. Tikėdamasi paties blogiausio, nukėblino į jo kabinetą.

— Uždaryk duris, — liepė jis.

Mane ketina atleisti iš darbo. Ją ėmė krėsti šaltis.

Už jos trinktelėjo durys, kambarys akimirksniu sumažėjo ir patamsėjo. Prie tokios atmosferos prisidėjo ir tamsūs Džeko plaukai, tamsios akys, tamsiai mėlynas kostiumas ir niūri nuotaika. Viskas atrodė dar blogiau, nes jis ne sėdėjo prie stalo, bet sūpavosi priešais jį, taigi tarp jo ir Ešling buvo likę labai mažai erdvės. Jis vertė ją jaustis itin nepatogiai.

— Norėjau tau atiduoti tai be pašalinių akių.

Ji atsilenkė tolyn nuo jo, nors nebuvo kur trauktis. Jis įbruko jai plastikinį maišelį, Ešling paėmė jį tylėdama. Per miglą pamatė, kad įspėjimo apie atleidimą laiškui jis šiek tiek per didelis.

Ji tiesiog laikė jį rankose, o Džekas nekantraudamas nusijuokė ir tarė:

— Pažiūrėk, kas viduj.

Maigydama plastiką, Ešling žvilgtelėjo į perlų spalvos maišelį. Jos nuostabai, jame buvo dviejų šimtų Marlboro cigarečių blokas, ant jo celofano priklijuota raudona rožytė.

— Aš nuolatos prašinėjų tavęs cigarečių, — Džekas gręžė ją akimis. — Hm, atsiprašau, — pridūrė. Neturėjo to sakyti.

— Kaip gražu, — sumurmėjo ji, priblokšta tokios atomazgos ir rožytės.

Pirmąkart nuo tada, kai juodu susipažino, Džekas nuoširdžiai nusijuokė. Atmetęs galvą kvatojo nuoširdžiu, geru juoku iš pat gelmių.

— Gražu? — sušuko jis, spindėdamas iš džiaugsmo. — Gražūs burlaiviai, gražios aštuonių pėdų aukščio bangos. Bet gražios cigaretės? Tiesą sakant, gal tu ir teisi.

— Jau maniau, kad norite mane atleisti iš darbo, — leptelėjo Ešling.

Jo veidas net persikreipė iš nuostabos.

— Atleisti tave?.. Bet, mažoji panele Pataisyk, — pasakė jis, ir staiga jo balsas pasidarė švelnus, o akys žaismingos, — kas tada mus aprūpintų pleistrais, vaistais nuo galvos skaudėjimo, skėčiais, žiogeliais, ta priemone nuo šoko, kaip ji vadinasi?..

— Gelbėjimo priemonė, — dabar ji būtų jai pravertusi. Jai reikėjo išeiti. Kad vėl galėtų kvėpuoti.

— Ko taip išsigandai? — dar švelniau paklausė jis. Jai pasirodė, kad jo kūnas prisislinko dar arčiau.

— Nieko! — sucypė ji it autobuso stabdžiai.

Sukryžiavęs rankas, jis įbedė į ją akis. Išsilenkusi kampučiuose jo burna vertė ją jaustis mergaitiškai ir kvailai, tarsi jis būtų iš jos tyčiojęsis. Paskui jo susidomėjimas staiga dingo.

— Ką gi, — atsiduso lįsdamas atgal už stalo. — Eik... Bet kitiems nė žodžio, — mostelėjo jis maišelio link. — Nes ir jie tokio užsimanys.

Ešling nusliūkino lyg nesavomis kojomis prie savo stalo. Laikykis drąsiai. Ji buvo sukrėsta, kad Džekas Divainas ne toks jau ir paslaptingas šunsnukis, koks iš pradžių atrodė. Bet keisčiausia, kad jai šovė mintis, jog būtų labiau patikę, jei jis iš tiesų būtų šunsnukis. Vėliau tą dieną ji pagalvojo, kad tai tik verslas.

Į kontorą įsvirduliavo Mersedes, ir visi kone nugriuvo nuo kėdžių, išvydę, kad jos jausmai liejasi per kraštus. Tai buvo jai nebūdinga. Kaip buvo liepusi Liza, ji pamėgino paimti interviu iš pamišėlės Fridos Kieli. Nors Mersedes ir praleido visą savaitgalį Donegale, fotografuodama Fridos drabužius dvylikos puslapių reportažui, Fridą privertė ją laukti pusantros valandos ir tada atvirai prisipažino niekada negirdėjusi nei apie ją, nei apie „Kolin“.

— Kas jūs? — paklausė ji. — „Kolin“? Po velnių, kas tai? Kas tai?

— Ji — maniakė. Pamišusi kalė, — šnypštė Mersedes, paskui ją ištiko pažeminimo traukulių priepuolis. — Pamišusi sušikta KALĖ!

— Priešmenstruacinis psichopatinis pragariškas siautulys, — Kelvinas labai norėjo palaikyti Mersedes.

— Sizoidinė kekšė, — įsiterpė Triks.

— Ir tikra džiūsna, — pridūrė nuoboda Bernardas, neturėjęs nė menkiausio supratimo, kaip ji atrodo, bet mėgęs gerą kalę tiek, kiek įstengia mėgti mamytės vaikelis. — Ant apgraužto kaulo rastum daugiau mėsos.

Triks metė į jį paniekinamą žvilgsnį.

— Tai komplimentas, kvaily. Tu visiškai nieko nesupranti.

Visi susiriesdami įžeidinėjo Fridą Kiely, išskyrus Ešling, ji jau anksčiau buvo girdėjusi, kad Fridą iš tikrųjų kuoktelėjusi. Matyt, buvo truputį šizofreniška ir nenorėjo gerti vaistų.

— Bet, — įsikišo Ešling, manydama ką nors turint ją ginti, — ar jums neatrodo, kad prieš apkalbinėdami turėtume bent šiek tiek įlįsti į jos kailį?

— Teisybė, — pritarė Džekas, ką tik išėjęs pasižiūrėti, dėl ko kilo tas sąmyšis. — Tada nulėktume nuo jos per mylią. Skamba puikiai, — jis nusiuntė Ešling pašaipią šypseną ir pasakė: — Dėl Dievo meilės, Ešling, elkis pagal savo metus ir neribok greičio.

Liza pralinksmėjo.

— O kokia yra greičio riba šioje šalyje?

— Septyniasdešimt, — atsakė Džekas ir užtrenkė savo kabineto duris.

Ešling ir vėl ėmė nekęsti Džeko. Viskas sugrįžo į įprastas vėžes.

Nors Markas Valentainas neturėjo jos darbo telefono numerio, Ešling vos susitramdė, kai be dešimt keturios Triks padavė jai telefono ragelį tardama:

— Tau skambina vyriškis.

Ešling stvėrė ragelį, minutėlę luktelėjo, norėdama susikaupti, tada užburkavo:

— Sveeeikiii.

— Ešling? — tai buvo Dilanas, jis atrodė suglumęs. — Ar persišaldei?

— Ne, — nusivylusi prabilo normaliu balsu. — Maniau, kad skambina kas nors kitas.

— Gal šįvakar išgertume? Galiu atvažiuoti į miestą tau patogiu laiku.

— Žinoma, — tai ją atitrauks nuo budėjimo namie prie telefono. — Užeik į kontorą apie šeštą.

Tada skubiai paskambino į namus, tikrindama, ar nėra žinučių. Nuo paskutinio patikrinimo buvo praėję tik penkiolika minučių, bet ką gali žinoti.

Arba sužinai, kad niekas neskambino.

Kai penkiolika po šešių redakcijoje pasirodė Dilanas su užkritusiais ant akių šviesiais plaukais, puikaus sukirpimo lininiu kostiumu ir švariais baltais marškiniais, kilo šioks toks sujudimas. Jam stovint prie Ešling stalo, atrodė, kad kažkas atsitiko. Jis buvo persikreipęs, tarsi būtų išsinarinęs petį.

— Ar gerai jautiesi? — Ešling atsistojo, apėjo aplink jį ir suprato, kodėl jis toks susisukęs: mėgino už nugaros paslėpti HMV maišelį.

— Dilanai, aš nepasakysiu Klodai, kad prisipirkai kompaktinių plokštelių.

— Atleisk, — susigėdęs truktelėjo pečiais. — Štai kas nutinka, kai dirbi Sendifordo tyruose. Kai tik atvažiuoju į miestą, muzikos parduotuvėse sužvėrėju. Paskui pasijuntu kaltas.

— Aš saugosiu tavo paslaptį.

— Naujas švarkelis? — paklausė Dilanas, kai Ešling išjunginėjo aparatūrą.

— Atvirai kalbant, taip.

— Leisk tave apžiūrėti.

Primygtinai reikalaudamas, kad ji ramiai stovėtų, jis nužvelgė jos pečius, linktelėjo ir tarė:

— Taip, — Ešling visai rimtai stengėsi įtraukti pilvą, kai jis perliejo žvilgsniu šonines siūles, vėl linktelėjo ir pasakė: — Taip, — šįkart labiau pritariamai. Paskui pakėlė akis. — Tau tinka, — šypsodamasis užbaigė. — Iš tikrųjų tau tinka.

— Tu tikras šelmis, — apžiūra tęsėsi, ir Ešling juto vis didesnį malonumą. Dilanas niekados nešykštėjo komplimentų. Net ir žinant, kad jis žarstė juos be jokio saiko, buvo sunku nepatikėti, o dar sunkiau — nešvytėti iš pasitenkinimo. — Tu pavojingas, — spindėjo ji.

— Eime.

Ji pasisuko eiti ir netoliese pamatė Džeką Divainą, niūriai vartantį aplanką, gulintį ant Bernardo stalo. Atsisveikindama ji nervingai nusišypsojo, ir vieną nerimastingą akimirką jai pasirodė, kad jis nė neketina pažvelgti jos pusėn. Tada Džekas sunkiai atsiduso ir tarė:

— Labanakt, Ešling.

Tualete Liza patobulino makiažą, nes vakare turėjo susitikti su garsiu airių virėju ir vylėsi įtikinsianti jį rašyti nuolatinius straipsnius apie kulinariją. Skubėdama į kontorą pasiimti švarkelio, per greitai apėjo duris ir susidūrė su nepažįstamu šviesiaplaukiu vyriškiu. Ji trenkėsi pečiu jam į krūtinę, nuo jo plūstelėjo šiluma, sklindanti per marškinius.

— Atsiprašau, — jis uždėjo didžiules plaštakas jai ant pečių. — Ar jūs sveika?

— Regis, taip, — jai atsitiesus, jie apsikeitė smalsiais įdėmiais žvilgsniais. Tada šalia jo Liza pamatė Ešling. Ar tai jos vaikinas? Ne, žinoma, ne.

— Kas ji? — susidomėjo Dilanas, kai už jų užsivėrė lifto durys.

— Tu — laimingai vedęs vyras, — priminė jam Ešling.

— Aš tik paklausiau.

— Liza Edvards, mano viršininkė, bet Ešling nebuvo užmiršusi pokalbio su Kloda apie visas konferencijas, kuriose dalyvavo Dilanas. Ar jis iš tikrųjų jai ištikimas? Ji skubiai paklausė: — Kur eisime?

Jis nusivedė ją į „Melburną“, ten buvo priplūdę baigusių darbą ūžautojų.

— Turėsime stovėti, — pasakė Ešling. — Nebus kur atsisėsti.

— Niekada nesakyk niekada, — mirktelėjo Dilanas. — Palauk.

Tada pripuolė prie stalo, apsėsto žmonių, šypsodamasis persimetė su jais keliais žodžiais ir grįžo pas Ešling.

— Eikš, jie užleidžia mums vietą.

— Kaip? Ką jiems pasakei?

— Nieko! Tik pamačiau, kad jie rengiasi eiti.

— Hmmm.

Dilanas mokėjo taip žaviai įtikinėti, kad būtų įstengęs parduoti druską Sibirui.

— Šok čionai, Ešling. Iki, labai ačiū, — visi šypsojosi, o jis atsisveikino su stalo dovanotojais. Paskui Dilanas įtartinai greitai prasibrovė pro minią prie baro ir atnešė gėrimų. Ešling nesistebėjo, kad Dilanui visados pasisekdavo, ir kai jis priešais pastatė džiną su toniku, ji, kaip retkarčiais darydavo, ėmė svarstyti, kaip jaustųsi ištekėjusi už Dilano. Gal būtų tikra palaima, pagalvojo ji.

— Klok man viską, viską apie savo puikų naująjį darbą, — gyvai paragino Dilanas. — Noriu viską apie jį žinoti.

Ešling pakerėjo užkrečiamas jo entuziazmas. Ji labai įsilinksmino, apibūdindama bendrais bruožais visus gana skirtingus „Kolin“ personažus ir kaip jie vienas su kitu bendrauja — arba ne, nes būna ir taip.

Dilanas kvatojo iš širdies, jam iš tikrųjų buvo smagu, ir Ešling jau beveik patikėjo esanti puiki pasakotoja. Dilanas elgėsi taip pat lengvabūdiškai, kaip ir tada, kai žavėjosi nauju jos švarkeliu. Jis turėjo didžiulę dovaną: šalia jo žmonės jausdavosi puikiai. Kitaip nemokėjo. Jis neveidmainiavo. Tik šiek tiek persistengdavo. Ji neturėtų daryti klaidos ir pasakoti kitiems tos pačios kvailos istorijos, tikėdamasi tokių pat juoko pliūpsnių.

— Dievaži, moki prajuokinti, — jis susidaužė su ja, skelbdamas pagyrimo tostą. Koketiškas jo elgesys visada būdavo apgaulingai daug žadantis. Ešling nežiūrėjo į tai rimtai. Bent jau dabar nebežiūrėjo.

— Taigi kaip sekasi kompiuterių verslas? — galų gale pasiteiravo ji.

— Dieve! Esu beprotiškai užsiėmęs! Tiek daug užsakymų, kad nespėjam jų laiku patenkinti.

— Oho! — Ešling stebėdamasi papurtė galvą. — Kai pirmąkart tave sutikau, abejojai, ar bendrovė išsilaikys vienerius metus. O dabar tik pamanyk!

Jai užsiminus apie pirmąjį jų susitikimą, nuotaika kiek subjuro, nors labai nežymiai. Bet, laimė, jie jau buvo bebaigią savo gėrimus, taigi Ešling pašoko nuo kėdės.

— To paties? Sėskis, aš atnešiu.

— Visai ne, aš...

— Sėskis, Ešling, primygtinai prašau.

Tai dar vienas jam būdingas bruožas. Dilanas net nedėdamas jokių pastangų buvo stilingai dosnus.

Kai jis vėl grįžo su gėrimais, Ešling susirūpinusi paklausė:

— O kokia ta ypatinga priežastis, dėl kurios norėjai su manimi susitikti?..

— Taaaiippp, — lėtai ištarė Dilanas, rankose vartydamas alaus padėkliuką. — Taip, priežastis yra, — staiga jis pasijuto nejaukiai, ir tai kėlė nerimą. — Tu nieko... nepastebėjai?.. — jis nutilo ir prikando liežuvį.

— Ko?

— Kalbu apie Klodą.

— Ką nori pasakyti?

— Aš... — didelė ilga pauzė, — ... susirūpinęs dėl jos. Ji, regis, visą laiką jaučiasi nelaiminga, dažnai greit supyksta ant vaikų, o kartais net pasielgia... truputį neapgalvotai. Molė skundėsi, kad Kloda jai pliaukštelėjo, bet mudu juk niekada nemušam savo vaikų.

Po dar vienos nesmagios pauzės Dilanas vėl prabilo:

— Tai gal nuskambės kvailai, bet ji nuolatos remontuoja namus. Vos užbaigiame dekoruoti vieną kambarį, ji jau ima kalbėti, kad perdažys kitą. O kai mėginu apie tai pasišnekėti, nieko nepešu. Visaip svarsčiau... Pamaniau, gal ji prislėgta.

Ešling susimąstė. Na taip, Kloda nuolatos niurzgia, pastaruoju metu sunku su ja susikalbėti. Ji lyg apsėsta dėl to dekoravimo. O jos prisipažinimas, kad pasakiusi Molei, jog Barnis mirė, Ešling pasirodė keistas ir nesuprantamas. Tiesiog pribloškiantis. Bet Kloda gal ir pagrįstai teisinosi, kad ir ji turi jausmus. Tačiau dabar, turint galvoje Dilano susirūpinimą, situacija akimirksniu vėl pasidarė grėsminga.

— Nežinau. Galbūt, — susimąsčiusi atsakė Ešling. — Bet su vaikais nelengva. Jie reikalauja labai daug dėmesio. O jei esi priversta su jais praleisti daugybę valandų...

Dilanas palinko į priekį, įdėmiai klausydamasis Ešling, tarsi būtų norėjęs įsidėmėti arba sukaupti jos žodžius. Bet kai ji nutilo, jis pasakė:

— Tikiuosi, kad nesupyksi dėl to, ką pasakysiu: maniau, jog turėtum atpažinti kai kuriuos ženklus. Nes tavo motina... Tavo motina? — pasufleravo jis, kai Ešling ir toliau nepratarė nė žodžio. — Ji sirgo depresija, ar ne?

Dilano švelnumas nepaskatino Ešling kalbėti.

— Pamaniau, kad Kloda gal susirgo ta pačia...

Staiga Ešling nuklydo į praeitį, prisiminė tada siautėjusį pamišimą ir tvyrojusį siaubą. Jos ausyse suskambo seniai girdėti riksmai ir klyksmai, o jos burnos raumenys priešinosi didžiausiam jos nenorui kalbėti apie tai. Tvirtai, kone agresyviai ji tarė:

— Kloda visai nepanaši į mano motiną.

— Ne? — Dilano viltis buvo sumišusi su geidulingu smalsumu.

— Priekinio kambario dekoravimas — tai ne depresija. Na, dar ne depresija, kiek suprantu apie tą ligą. Ar ji nenori keltis iš lovos? Ar nori būt mirusi?

— Ne, — jis papurtė galvą. — Visai ne. Nieko panašaus.

Nors ir jos motinai liga taip pat prasidėjo ne nuo to. Ji plėtėsi pamažu. Ešling nenoromis persikėlė į tuos senus laikus, kai buvo devynerių metų mergaitė.

Tada ji pirmąkart suprato, kad dedasi negeri dalykai. Jie atostogavo Keryje, ir jos tėtis, žvelgdamas į nuostabų saulėlydį, tarė:

— Ar ne puiki nuostabios dienos pabaiga, Monika?

Įbedusi akis į tolį, Monika vangiai atsakė:

— Ačiū Dievui, leidžiasi saulė. Noriu, kad ši diena kuo greičiau baigtųsi.

— Bet šiandien buvo taip gera, — paprieštaravo Maikas. — Švietė saulė, mes žaidėm paplūdimyje...

O Monika tepasakė:

— Aš noriu, kad ši diena baigtųsi.

Ešling liovėsi šėlusi su Džaneta ir Ovenu, pasijuto atstumta ir sutrikusi. Ji manė, kad tėvai neturi jausmų, šiaip ar taip, tik ne tokių. Jie galėdavo būti nepatenkinti, kai nepadarydavai namų darbų arba nesuvalgydavai vakarienės, bet nelaimingi — jokiu būdu.

Pasibaigus dviejų savaičių atostogoms, jie parvažiavo namo, bet motinos nuotaika pradėjo nuolatos kaitaliotis: vieną akimirką ji būdavo jauna, graži ir laiminga, o jau kitą — tyli ir susimąsčiusi. Ji nebesidažė plaukų. Ir verkdavo. Visą laiką ašaros be garso riedėdavo jai per veidą.

— Kas atsitiko? — vis klausinėdavo Maikas. — Kas atsitiko?

— Kas atsitiko, mama? — teiraudavosi Ešling. — Ar tau skauda pilvuką?

— Man skauda sielą, — šnabždėdavo ji.

— Išgerk dvi vaikiškas tabletes, — Ešling kartodavo kaip papūga motinos žodžius, kai jai pačiai ką nors susopdavo.

Ją slėgdavo kitų žmonių nelaimės. Tris dienas ji praverkė dėl bado Afrikoje. Bet kai Ešling parėjo į namus su džiugia žinia iš Klodos motinos, kad „jie siunčia tenai maistą“, Monika vėl puolė į ašaras, šįkart dėl pamestinuko kūdikio, kuris buvo rastas kartoninėje dėžėje.

— Vargšas vaikelis, — virpėjo ji. — Tas vargšas bejėgis vaikelis.

Kol motina raudojo, tėtis stengėsi šypsotis už du. Labai šypsotis. Jis šypsodavosi visada. Jo darbas buvo sunkus ir svarbus. Ešling vis girdėdavo kitus sakant: „Tavo tėtis dirba labai įtemptą svarbų darbą“. Jis buvo komivojažierius ir keliaudavo iš Limeriko į Korką, iš Kagano į Donegalą, tai priminė fenijų nuotykius. Jis buvo toks užsiėmęs ir nepakeičiamas, kad dažnai išvažiuodavo visai darbo savaitei. Ešling didžiuodavosi tėvo darbu. Kitų tėčiai grįždavo namo kas vakarą pusę šešių, ir ji neįstengė užgniaužti paniekos, kad jų darbai visai nesvarbūs.

Jos tėtis grįždavo savaitgaliais ir nepaliaujamai šypsodavosi.

— Ką šiandien veiksime? — suplodavo rankomis ir džiugiai išsišiepdavo šeimai.

— Man vis tiek. Mano siela miršta.

— Žinoma, kodėl norėtum veltis į tokias kvailystes? — erzindavo jis mamą.

Atsisukęs į Ešling, nusišypsodavo ir mįslingai tardavo:

— Tavo motina — tikra artistė.

Jos motina rašydavo eilėraščius. Vienas buvo net išspausdintas antologijoje, kai Ešling buvo dar kūdikis, o prasidėjus raudoms ir kitoms keistenybėms, ji pasinėrė į kūrybą. Ešling numanė, kokie tie eilėraščiai. Tai gražūs besirimuojantys žodžiai apie saulėlydžius ir gėles, dažniausiai gelsvuosius narcizus. Bet kai vieną kartą Kloda krizendama pakurstė ją ir jos užmetė akį į kelis Monikos eilėraščius, Ešling pribloškė jų primytivumas. Nors šiaip ji susikrimto, bet dėl vieno dalyko labai apsidžiaugė: Kloda, tiesą sakant, beveik nemokėjo skaityti.

Eilėraščiai buvo be rimo, eilučių ilgis neteisingas, bet didžiausią nerimą kėlė keletas žodžių. Monikos Kenedi eilėraščiuose nebuvo gėlių. Užtat knibždėte knibždėjo keistų, žiaurių posakių, juos šifruodama Ešling sugaišo daug laiko.

Susiūtas į tylą Mano kraujas juodas.

Aš — sudužęs stiklas,

Aš — rūdijantys ašmenys,

Aš — nusikaltimas ir bausmė.

Sugrįžusi į dabartį, Ešling susizgribo, kad Dilanas sunerimęs smalsiai žiūri į ją.

— Ar gerai jautiesi? — paklausė.

Ji pritariamai linktelėjo.

— Jau maniau, jog kažkur nuklydai.

— Nieko tokio, — tarė Ešling. — Ar Kloda nepradėjo rašyti eilėraščių? — ji prisivertė nusišypsoti.

— Kloda! Tai bent mintis, — Dilanas tyliai sukikeno, tarsi suvokęs, koks jis buvo kvailys. — O jeigu ji pradės kurti eilėraščius, ar turėčiau sunerimti?

— Kol ji to nedaro, nėra ko jaudintis. Matyt, tiesiog yra pavargusi ir jai reikia atsipūsti. Ar negalėtum sugalvoti jai kokio nors malonumo? Pradžiugink ją, važiuodamas kartu atostogauti, dar kitais mielais dalykais.

Še tau, piktai pagalvojo. Ji pajuto šiokį tokį apmaudą, kad jis prašo jos patarimo, kaip praskaidrinti Klodos gyvenimą.

— Kol kas išeiti atostogų negaliu, — pasakė Dilanas.

— Tada nusivesk ją prašmatnios vakarienės.

— Kloda ims nerimauti dėl auklės.

— Kodėl? Ką bloga padarys tos auklės?

Dilanas, kiek sumišęs, nusijuokė.

— Ji bijo, kad jos gali skriausti vaikus. Arba kad gali mušti vaikus. Atvirai kalbant, kartais ir man neramu.

— Dieve, juk nuolatos atsiranda dalykų, kurie kelia nerimą.

Taigi pasikvieskite žmogų, kuriuo pasitikite. Na, kad ir savo motiną?

— O ne! — liūdnai suraukė burną Dilanas. — Tai nebūtų gera mintis.

Ešling linktelėjo. Tikra tiesa. Vos jaunoji ponia Keli ir ne tokia jauna ponia Keli susiduria akis į akį, jos tučtuojau ima vaidytis — dažniausiai dėl to, kaip geriau rūpintis Dilanu ir jo vaikais.

— O Klodos motiną susuko artritas. Ji nepajėgs susitvarkyti su vaikais.

— Jei nori, aš galiu pabūti, — pasisiūlė Ešling.

— Savaitgalio vakarą? Tokia jauna laukinuke kaip tu?

Padvejojusi ji tarė:

— Taip... Taip, — šįkart tai ištarė tvirčiau ir tarsi su iššūkiu. — Kodėl gi ne?

Jeigu ji bus iš tikrųjų užsiėmusi, gal greičiau paskambins Markas Valentainas.

— Nuostabu, — pralinksmėjo Dilanas. — Ačiū, Ešling, tu labai miela. Užsakysiu staliuką šeštadienio vakarui. Pažiūrėsiu, gal gausiu jį L’Oeuf.

Na, žinoma, pagalvojo Ešling, apsidžiaugusi prieš savo norą. Kur kitur? L’Oeuf — senas Dublino restoranų liūtas. Jis garsėjo tuo, kad visada buvo madingas, nors ir nesiūlė Azijos surogatų arba šiuolaikinės airių virtuvės. Amžinai žavus, o maistas net būtų įstengęs išspausti ašarą. Kaip ir kainos.

— Ar tavo mamai dabar geriau? — Dilanas mėgino užglaistyti primestą jai temą.

„Geriau“ — reliatyvi sąvoka, bet, kad ir kaip būtų, norėdama jam įtikti, nors tai daryti ne visada buvo prasminga, Ešling linktelėjo ir tarė:

— Taip, dabar geriau.

— Tu — puiki mergina, Ešling, — atsisveikino su ja Dilanas.

Taip, abejingai pagalvojo Ešling, argi ne?