62

Ir tada netikėtai, kaip ir kasmet, užgriuvo Kalėdos. Visiems be išimties pralėbavus bemaž visą mėnesį, gruodžio dvidešimt trečiąją „Kolin“ redakcija išėjo vienuolika dienų atostogauti.

Pasak Kelvino, tai buvo „išėjimas iš darbo dėl asmeninių priežasčių“.

Iš Australijos grįžęs Felimas šiek tiek nustebo, kai Ešling nepanoro su juo permiegoti. Bet jis dėl to nesupyko ir net padovanojo jai Australijos pučiamąjį instrumentą iš bambuko, parvežtą lauktuvių. Kalėdoms Ešling nuvažiavo pas savo tėvus. Tai buvo reikšmingas įvykis, nes pastaruosius penkerius metus ji praleisdavo šventes Dubline su Felimo šeima. Ešling brolis Ovenas taip pat grįžo iš Amazonės baseino ir per Kalėdas nesukėlė savo motinai jokių rūpesčių. Ešling sesuo Dženet parskrido iš Kalifornijos. Ji buvo aukštesnė, lieknesnė ir šviesesnių plaukų nei prisiminė Ešling. Ji šlamštė šviežius vaisius ir atsisakė kišti nosį iš namų.

Kloda Kalėdų dieną praleido viena. Dilanas pasiėmė vaikus ir nusivežė pas savo tėvus, o ji paskelbė boikotą savo tėvams, kai jie neįsileido į savo namus Marko. Tačiau paskutinę akimirką Markas nusprendė praleisti Kalėdas su savo tėvais.

Liza išvyko į Hemel Hempstedą ir buvo dėkinga už sambrūzdį, kurį dėl jos sukėlė mama su tėčiu. Likus kelioms savaitėms iki Kalėdų, ji pasirašė ir išsiuntė paskutinius skyrybų popierius ir vis dar jautėsi keistai gležna. Kitas skyrybų etapas — sprendimas dėl ištuokos.

Tą vakarą, kai grįžo iš Korko, Ešling pamatė turinti naują kaimyną. Jos tarpdury buvo susirietęs šviesiaplaukis liesas berniukas, šveičiantis sumuštinį užsigerdamas Budtveiser alumi.

— Labas, — pasisveikino ji. — Aš — Ešling.

— Džordžas, — jis pastebėjo, kad ji žiūri į alaus skardinę. — Šiandien — Naujųjų metų išvakarės, — pasiteisino. — Geriu kaip ir visi.

— Aš nieko prieš, — švelniai pasakė Ešling.

— Gyvenu gatvėje, bet tai dar nereiškia, jog esu girtuoklis, — šiek tiek ramiau paaiškino jis. — Išgeriu tik kompanijoje.

Ji davė jam svarą ir įėjo į namus, kur jos tykojo neviltis. Benamystė panėšėjo į daugiagalvę pabaisą: nukirtus vieną galvą, jos vietoje atauga dvi. Bū gyvenimas susitvarkė: turėjo darbą, butą ir net merginą. Bet jis vienas iš nedaugelio, kuriam pasisekė. Jo sumanumas, gera išvaizda ir jaunystė padės jam prisitaikyti prie normalaus gyvenimo. Tačiau yra daugybė kitų, kurie neturi ir neturės nieko. Jie išvarginti gyvenimo, kuris išmetė juos į gatvę, kamuojami alkio, nevilties, baimės, monotonijos ir žmonių neapykantos.

Sučirškė durų skambutis. Įsiveržė Tedas, išdidžiai vesdamasis nedidukę tvarkingą mergaičiukę.

— Grįžai, — pratarė jis, tada pasisuko, norėdamas apkabinti merginą, stovinčią greta. — Tai Šinid.

Šinid ištiesė dailią smulkią rankutę.

— Malonu susipažinti, — pasakė su pabrėžtinu pasitikėjimu savimi.

— Užeikite, — Ešling buvo nustebusi. Šinid nepanėšėjo į įprastą komikų garbintoją.

Tedas išdidžiai įžengė į kambarį, išlygino pagalves ant sofos ir su didžiausiu rūpesčiu pakvietė Šinid sėstis.

Ji žaviai klestelėjo ant sofos, suglaudė kelius, kulkšnis ir grakščiai sutiko išgerti Ešling pasiūlytą taurę vyno. Visą tą laiką Tedas nenuleido nuo jos akių it sentimentalus sakalas.

— Ar tu susipažinai su Tedu per spektaklį? — Ešling mėgino regzti pokalbį, ieškodama ant grindų kamščiatraukio. Buvo tikra, kad tenai jis nukrito tą vakarą prieš išvažiuojant į Korką.

— Per spektaklį? — Šinid paklausė taip, tarsi niekada nebūtų girdėjusi to žodžio.

— Komikų spektaklį.

— Ak ne! — sukruto Šinid.

— Ji nėra mačiusi mano spektaklio ir sako nenorinti jo matyti, — Tedas švelniai žvelgė į ją, tarsi klausdamas, ar ji nenuostabi.

Paaiškėjo, kad Šinid ir Tedas dirba kartu, pluša petys į petį Žemės ūkio ministerijoje. Per bendrą Kalėdų vakarėlį, kai jie apgirtę ėmė šokti džaivą, jų akys susitiko, ir tai buvo meilė.

Ešling kilo keistas įtarimas, kad Šinid pasirodymas — aktorinės Tedo karjeros pabaigos pradžia. Bet jis ir tapo komiku, norėdamas susirasti merginą, taigi nesipriešins tokiam likimo vingiui. Jis iš tikrųjų neatrodė nuliūdęs.

— Šįvakar? Tu vėl nori išeiti? — paklausė Kloda. — Bet juk tavęs nebuvo vakar ir užvakar vakare, ir trečiadienio vakarą.

Markas kantriai paaiškino:

— Turiu užmesti akį į naujus komikus. Tai mano karjera, turiu eiti.

— Kas tau svarbiau? Aš ar tavo karjera?

— Jūs abi svarbios.

Neteisingas atsakymas.

— Na, negalėsiu pasamdyti auklės, iš anksto neįspėjus.

— Gerai.

Nėra ko ir pridurti, pagalvojo Kloda. Devintą valandą Markas atsistojo ir tarė:

— Eisiu. Spektaklis baigsis vėlai, taigi, užuot grįžęs čia, trauksiu namo.

Kloda apstulbo.

— Tu išeini?

— Sakiau, kad eisiu.

— Ne. Tu sakei „gerai“, kad negalėsiu pasamdyti auklės. Maniau, turėjai galvoje, kad neisi be manęs.

— Ne, turėjau galvoje, kad eisiu be tavęs.

— Ešling, turiu tau kai ką pasakyti, — prabilo Tedas.

— Ką? — buvo labai šaltas sausio vakaras, ir Tedas su Džoi užsuko pas ją kaip kokia delegacija su baltomis nuo šlapdribos apykaklėmis.

— Verčiau sėskis, — pasiūlė Džoi.

— Aš jau sėdžiu, — Ešling pabeldė į sofą, ant kurios sėdėjo.

— Gerai. Nežinau, ar tai tave nuliūdins, — tarė Tedas.

— Kas?

— Svarsčiau, ar turėčiau tau pasakyti.

— Sakyk!

— Pažįsti Marką Valentainą.

— Gal ir girdėjau apie jį. Tedai, prašau.

— Taip, atleisk. Na, mačiau jį. Alinėje. Su mergina. Bet ne su Kloda.

Stojo tyla, paskui Ešling pratarė:

— Na ir kas? Jam juk leidžiama pasirodyti kitos moters draugijoje.

— Sutinku su tavo nuomone. Sutinku. Bet ar jam leidžiama laižyti jai kaklą?

Ešling veide pasirodė keista mina. Panaši į sukrėtimą. Džoi metė į ją sutrikusį žvilgsnį.

— Tą merginą esi mačiusi, — toliau kalbėjo Tedas. — Siuzi. Šnekėjausi su ja tame vakarėlyje Retimne ir išėjau su ja. Prisimeni?

Ešling linktelėjo galvą. Prisiminė tą dailią mažą raudonplaukę galvutę. Tedas ją pavadino komikų gerbėja.

— Taigi, hm... Aš pasiklausinėjau, — varė Tedas.

— Ir?

— Ir jis į ją kiša ne tik liežuvį, jei supranti, ką noriu pasakyti.

— Dieve mano!

— Nes jis strazdanotas niekšas ir tikras mergišius, — abejingai pasakė Džoi.

— Dieve mano, — pakartojo Ešling.

— Tik jau nepradėk gailėtis Klodos, — ėmė prašyti Džoi. — Tik nepulk jai reikšti užuojautos.

— Nebūk tokia kvaiša, — pasakė Ešling. — Po galais, aš labai patenkinta.

— Ateinu pasiimti savo daiktų, — tarė Markas.

— Jie bus sudėti, — piktai pažadėjo Kloda.

Ji niršdama trankėsi po namus ir grūdo jo turtą į juodą šiukšlių maišą. Negalėjo patikėti, kad viskas sugriuvo taip greitai. Vos kelias savaites trukusią abipusę aistrą pakeitė beveik neapykanta. Nuo tos akimirkos, kai jų santykiai liovėsi buvę vien tik seksu ir jie susidūrė su tikru gyvenimu, viskas ėmė ristis verpetais žemyn.

Ji manė mylinti jį, tačiau tai buvo netiesa. Jis buvo nuobodus šunsnukis. Nuobodžiausias iš visų niekšų. Jis norėdavo šnekėtis tik apie savo vaidybą ir girdavosi, kad jam neprilygsta nė vienas komikas.

Be to, jis reikalavo labai daug dėmesio. Ją erzino, kai jis įsižeisdavo, vos jos dėmesys nukrypdavo į Kreigą ir Molę. Kartais atrodydavo, kad ji turi tris vaikus.

Jau nekalbant apie tą sumautą romaną, kurį jis buvo pradėjęs rašyti. Šlamštas! Neįtikėtinas niekalas. Jis labai nemėgo kritikos ar konstruktyvių pasiūlymų, o kai ji, pavyzdžiui, patarė, kad gal moteris tame romane galėtų pradėti savo verslą, kepdama pyragus arba žiesdama puodus, jis tiesiog pasiuto.

Paskui įsigeidė, kad jie kiekvieną vakarą kur nors išeitų. Visai nenorėjo suprasti, kad ji negali nuolatos palikinėti savo dviejų vaikų. Pasamdyti auklę buvo nelengva. O dar sunkiau išgalėti ją pasamdyti už tuos grašius, kuriuos jai atkišdavo Dilanas. Bet svarbiausia, kad ji nenorėdavo išeiti kasdien. Imdavo ilgėtis Kreigo ir Molės.

Sėdėti namie buvo puiku. Nereikėjo gėdytis, kad žiūri „Karūnavimo gatvę“ ir gurkšnoji vyną.

Ir seksas. Ji nebenorėjo su juo mylėtis triskart per naktį. To nereikėtų iš jos reikalauti. Niekas taip nebesielgdavo, kai išblėsdavo pirmoji beprotiška aistra. Bet jis vis nerimo, ir tai ją vargino.

Tačiau visa tai buvo tik niekai, palyginti su stulbinama naujiena, kurią jis pranešė: jis „sutikęs kitą moterį“.

Ji virė pykčiu ir jautėsi labai pažeminta. Juolab kad tolimiausiame pasąmonės kamputyje visados tūnojo pasididžiavimas, kad ji daro jam paslaugą, kad laimingiausia diena jo gyvenime buvo tada, kai iš pabodusios santuokos ji puolė jam tiesiai į glėbį. Ji desperatiškai priešinosi minčiai, kad yra pamesta. To nebuvo nutikę nuo tada, kai Gregas, amerikietis sportininkas, ėmė ja nebesidomėti, likus mėnesiui iki savo grįžimo į Valstijas.

Ji grūdo į maišą paskutinę glaudžių porą, kai pasigirdo skambutis. Nužingsniavo prie durų, atidarė jas ir atkišo Markui maišą.

— Štai.

— Ar jame yra mano romanas?

— O taip, šedevras „Juodas šuo“ taip pat tenai. Jam ir tinka būti šiukšlių maiše, — pasakė pusbalsiu, nors, tiesą sakant, tai buvo ištarta toli gražu ne tyliai.

Įtūžęs jo veidas bylojo, kad išgirdo žodžius, ir pasiruošė atsimokėti tuo pačiu.

— Ak, beje, — mestelėjo per petį, kai sukosi eiti, — jai dvidešimt dveji, be to, ji neturi vaikų. — Tai pasakęs mirktelėjo. Žinojo Klodos rūpestį dėl strijų.

Kloda kaip nuplikyta įslinko į namus. Galų gale atlėgus pirmai tulžingo pykčio bangai, pamėgino mąstyti apie teigiamus dalykus. Bent jau atsikratė Marko, jo juokelių, romano ir nepastovių nuotaikų, ir tai jau šį tą reiškė.

Tada susivokė, kad padėtis be išeities. Nei vyro, nei draugo.

Mėšlas!

Džeko Divaino gerbėjų klubas tiesiog klestėjo. Robis, baidyklė Sauna ir ponia Morli buvo susibūrę drauge ir vienas per kitą stengėsi gražbyliauti kuo jausmingiau.

Neseniai per kontorą perėjo Džekas, išsipuošęs labiau nei paprastai. Pasak Triks, tai buvo keista.

— Įdomu, — dažnai galvodavo ji, — ar kas nors yra priėjęs prie jo gatvėje, padavęs pensą ir pasakęs, kad nusipirktų puodelį arbatos?

Bet šįryt jis buvo išsipustęs it dabita: tamsus kostiumas išlygintas, sniego baltumo marškiniai. Net ir netvarkomi plaukai buvo suglostyti: kartais jis ateidavo į darbą susišukavęs plaukus tik iš šonų, o pakaušis būdavo susitaršęs, tarsi būtų ką tik atsikėlęs iš lovos. Be jokios abejonės, jis atrodė tvarkingai. Bet kai stabtelėjo pasiimti žinutės iš ponios Morli, jo marškiniai prasiskleidė vidury krūtinės, toje vietoje, kur trūko sagos.

Tai dar labiau sujaudino gerbėjų klubą.

— Nusikamavęs vyriškis, galintis išgelbėti pasaulį, bet jam reikia geros moters, kad juo pasirūpintų, — tarė baidyklė Sauna.

— Taip, jis panašus į tą elegantišką vyruką, — pasakė Robis.

— Jis turi pasitikėti savimi, — įsiterpė ponia Morli, nė nenutuokianti, kas tas elegantiškas vyrukas, besipuikuojantis ant muilo gabalėlio.

— Ar tu susižavėtum juo, vos metusi į jį žvilgsnį? — paklausė Robis. — Ešling?

Prasidėjo karštligiškas nebylus žiopčiojimas: „Neklausk jos“.

Per vėlu. Paklusnioji Ešling jau vaizdavosi, kaip žavisi Džeku Divainu, ir jos veide šmėstelėjo kažkokios emocijos, iš kurių nė viena neįtikino susirūpinusių jos kolegų.

— Ji labai nuliūdusi, — sušnypštė ponia Morli. — Sakyčiau, jai nereikia vyrų.

— Neturėjau taip elgtis! — sušuko Robis. — Man regis, artėja valiumo akimirka. — Jokių atsikalbinėjimų. Jis visados rydavo valiumą ir vaistus nuo infarkto, kad nuramintų „savo nervus“.

— Ar norite vienos piliulės? — paklausė jis ponios Morli. — Šiandien jau tris išgėriau.

Jai nušvito akyse.

— Manau, tai nepakenks.

Paskui ji visą dieną svirduliavo kaip zombis, trankydamasi į stalus, kliūdama pirštais už klaviatūros, o Robis buvo prie vaistų pripratęs, taigi atrodė, kad jie visai jo nepaveikė.

Ešling buvo kone taip pat suglumusi, kaip ir ponia Morli. Robio klausimas ją pritrenkė, ir niekaip negalėjo išmesti iš galvos Džeko Divaino. Jos širdis išsipūtė it balionas, kai ėmė galvoti apie jo suirzimą ir gerumą, suglamžytus kostiumus ir aštrų protą, sunkias jo derybas ir gerą širdį, įtakingą jo darbą ir ištrūkusią sagą.

Jis ištrinko jai galvą net ir neturėdamas laiko. Žiūrėjo į Bū, tą vargšą nuskurėlį, kaip į tikrą žmogų. Neatleido iš darbo baidyklės Šaunos, kuri žurnale „Gėlų mezginiai“ per klaidą prirašė nulį, ir žmonės turėjo megzti ne trijų, o septyniolikos pėdų krikšto šalikus.

Robis teisus, suprato ji, susižavėčiau Džeku Divainu, vos metusi į jį žvilgsnį.

— Ešling! — nutraukė jos mintis suirzusi Liza. — Jau penktą sykį kartoju, kad ši įžanga pernelyg užsitęsė! Kas tau? Ar ir tu prisirijai valiumo?

Jos abi nesąmoningai dirstelėjo į ponią Morli, sudribusią į kėdę ir svajingai tepančią nykščio nagą su Tippex.

— Ne.

Liza atsiduso. Turėtų būti malonesnė. Ešling vėl buvo tokia pat sutrikusi, kaip tas kelias savaites, kai ją paliko Markas.

Tikriausiai sužinojo ką nors naujo ir nemalonaus, pavyzdžiui, kad Kloda nėščia.

— Ar kas nors atsitiko Markui ir jo draugužei?

Ešling prisivertė atplėšti mintis nuo Džeko Divaino.

— Tiesą sakant, taip. Markas dulkina kitą moterį.

— Nė kiek nesistebiu, — su panieka tarė Liza. — Juk pažįsti tokio tipo vyrus.

Liza mokėdavo pasakyti taip, kad Ešling pasijusdavo esanti labai nemitri.

— Kokio tipo vyrus?

— Na, šiaip neblogus vyrukus, bet nepatikimus. Jie įpratę būti mylimi, yra gan išvaizdūs, — neįtikėtina, bet ji elgiasi mandagiai. — Tokiais, kaip jie, moterys labai greitai susižavi, nes jie garsūs ir panašūs į vaiką, pasiklydusį saldainių parduotuvėje.

Išmintingi žodžiai mažai tepadėjo, bet Ešling vėl atgavo budrumą. Be to, jie paveikė dar ir priešingai. Regis, ji dar labiau nutolo nuo pasaulio ir apstulbusi sumurmėjo:

— Dieve mano.

Paskui jos veidas pragiedrėjo.

— Netikėti atradimai panašūs į autobusus, ar ne? — paklausė. — Ilgiausiai nė vienas nepasirodo, o paskui iš karto atvažiuoja keli.

Liza prunkštelėjo ir nužingsniavo šalin.

O Ešling ir toliau labai nervinosi, kol atėjo metas eiti iš darbo ir susitikti su Džoi. Ji norėjo pasidalyti pritrenkiamomis įžvalgomis. Na, viena iš jų. Kita turės palaukti, iki ji susivoks savo jausmuose.

Vos Džoi pasirodė Morisono bare, Ešling ją apibėrė žodžiais.

— ... Net jei Markas ir nebūtų susipažinęs su Kloda, anksčiau ar vėliau vis tiek būtų nuklydęs į šoną. Jis pernelyg nepatikimas ir nepasiturintis, o aš turėjau tai iškart pastebėti.

— Aha. O jie buvo? — Džoi vilkosi paltą ir stengėsi iš visų jėgų atsipeikėti.

— Žinojau, kad jis kyštelėjo Bellez-moi raštelį ir kitai merginai. Pasakyk, koks vyras slankioja aplinkui, dalindamas savo telefono numerį? Jeigu jis domisi tavimi, paprašo tavo telefono numerio, ar ne? O jis ieško.... kaip tas žodis? Manau, teigiamo atsako, duodamas savo telefoną ir laukdamas, kas užkibs.

— Dar kas nors?

— Taip, dukart daviau jam telefono numerį, bet pirmąkart jis man nepaskambino. Dabar aišku, kad jis žaidė kažkokį žaidimą. Lūkuriavo, kol susižavėsiu juo taip, kad duosiu savo numerį. Iš tiesų, aš jo nedominau. Jam buvo įdomu, ką galvoju apie jį. Ir tik tada, kai nuėjau į jo spektaklį, teikėsi man paskambinti. O kai pirmą naktį nepermiegojau su juo, suirzo. Kaip vaikas. Ir visos tos šnekos: „Ar aš esu geriausias? Kas juokingiausias iš visų?“ Ir žinai ką, Džoi? Bet ir aš nesu be nuodėmės. Juk susitikinėjau su juo iš dalies todėl, kad jis — įžymybė. Tai atsigręžė prieš mane pačią, ir galiu dėl to kaltinti tik save.

— Bet kalbi apie tai kaip apie baisią nelaimę, — paprieštaravo Džoi. — Judu iš tikrųjų gerai sutarėte. Žinau, kad jis tau patiko, o tu ir pati matei, kad jam labai patikai.

— Aš patikau jam, — tarė Ešling. — Taip, bet jam labiau patiko jis pats. O aš juo žavėjausi dėl netinkamų priežasčių. — Ji tyliai pridūrė: — Pasak Klodos, aš buvau auka.

— Kalė!

— Ne, esu auka. Tikriau sakant, buvau. Dabar jau nebe.

— Tačiau tik todėl, kad Markas yra nepatikimas, nereiškia, jog vėl ketini draugauti su Kloda? — sunerimo Džoi. — Vis dar nekenti jos?

Ešling pajuto trumpą netekties virpulį, bet jis greitai nuščiuvo, ir tada įstengė gūžtelėti pečiais:

— Žinoma.