9

Baigiantis pirmai darbo dienai, Ešling pasijuto visiškai išsekusi. Bet jai nepaprastai palengvėjo, kad nereikia stumdytis autobuse ar kastis kita transporto priemone, ir ji pėsčia nusvirduliavo tiesiai į namus. Kokia laimė! Ji bent turi juos, o Lizai dar reikėjo juos susirasti.

Ešling patenkinta įlėkė į savo butuką, nusispyrė batelius ir patikrino telefono atsakiklį. Raudona lemputė geidulingai ir smagiai mirkčiojo mėgstamą jos „kūrinį“. Ešling labai troško draugijos ir ryšio, kad padėtų jai užbaigti neįprastą, sunkią, išsekinusią dieną. Bet nusivylė, nes buvo gavusi tik vieną keistą žinutę iš kažkokios bendrovės Cormac, ji pranešė penktadienio rytą atvešianti toną mulčio. Po galais, matyt, supainiojo numerį.

Ji susirangė ant sofos, čiupo telefoną ir paskambino Klodai. Bet vos spėjo pasisveikinti, Kloda tuojau prapliupo:

— Šiandien man buvo pragariška diena!

Stengdamasi perrėkti klyksmų kakofoniją, ji ėmė skųstis:

— Kreigui suskaudo pilvuką, jis pusryčiams suvalgė tik skrebučio riekelę, užteptą žemės riešutų sviestu. Per priešpiečius nieko neėmė į burną, tad svarsčiau, gal pamėginus sumaitinti jam šokoladinį sausainį, nors, gavęs cukraus, jis visada pasidaro pernelyg aktyvus, taigi galiausiai daviau saldaus kremo, nes pamaniau, jog toks maistas naudingesnis nei tas šokoladas...

— Ak, — užjaučiamai sulinksėjo galva Ešling, o Klodą nustelbė staugimas.

— ... kurį jis kaipmat sutaršė, tada pabandžiau duoti dar, bet jis tik nulaižė glajų. Kreigas neturi temperatūros, bet išblyškęs. UŽSIČIAUPK! LEISK MAN PASIŠNEKĖTI TELEFONU PENKIAS SEKUNDES, PRAŠAU. Ak, po šimts velnių, nebegaliu to pakęsti!

Klodos maldavimus užgožė dar didesnis triukšmas.

— Ar tai Kreigas? — paklausė Ešling. Matyt, jam tikrai skauda pilvą. Jis žviegė, tarsi būtų skerdžiamas.

— Ne, tai Molė.

— O kas jai nutiko?

Ešling įstengė suprasti kelis Molės riksmo žodžius. Mamytė pikta. Mamytė tiesiog siaubinga. O Molei tokia mamytė nepatinka. Itin isteriškas klyksmas reiškė, kad Molė NEKENČIA mamytės.

— Skalbiu jos seilinuką, — pasiteisino Kloda. — Jis skalbyklėje.

— O Dievulėli.

Molė tiesiog pasiųsdavo, kai jai tekdavo išsiskirti su savo seilinuku. Kitados tai buvo indų šluostė — ją Molė, nepaliaujamai čiulknodama, sugadino ir pavertė dvokiančiu beformiu parudusiu skuduru.

— Jis buvo nešvarus, — desperatiškai tarė Kloda. Nusigręžė nuo telefono ir vėl ėmė maldauti: — Mole, jis buvo purvinas. Tfiu, bjaurus, fui! — Ešling kantriai klausėsi, kaip Kloda spjaudėsi ir leido pasibjaurėjimo garsus. — Jis buvo pavojingas sveikatai, būtum nuo jo susirgusi.

Klyksmas pagarsėjo dar keliais tonais, ir Kloda grįžo prie telefono.

— Ta sena kalė vaikų darželyje pasakė, kad nebeleis Molei neštis seilinuko, jeigu jis nebus reguliariai skalbiamas. Ką galiu padaryti? Bet nemanau, jog tai apendicitas...

Tik po akimirkos Ešling suvokė, kad jos jau šnekasi apie Kreigą.

— ... nes jis nevėmė, o šeimos medicinos enciklopedijoje rašoma, jog tai neabejotinas apendicito požymis. Bet juk visko prisigalvoji, ar ne?

— Taigi, — suabejojo Ešling.

— Tymai, vėjaraupiai, meningitas, poliomielitas, diegliai, — liūdnai greitakalbe bėrė Kloda. — Palauk, Molė nori atsisėsti man ant kelių. Gali sėdėti ant mamytės kelių, jei pažadėsi tylėti. Ar tylėsi? Ką?

Bet Molė jos neklausė, tik iš bildesio ir bruzdėjimo Ešling suprato, kad jai buvo leista įsitaisyti Klodai ant kelių. Laimė, ji liovėsi spiegti ir dabar tik šnarpštė ir aikčiojo.

— Tarsi viso to būtų negana, dar paskambino tas šiknius Dilanas ir pasakė, kad jis ne tik ir vėl pareis namo vėlai, bet dar ir kitą savaitę turės dalyvauti naktinėje konferencijoje.

— Šiknius Dilanas, — išgirdo Ešling puikia tarsena monotoniškai kartojant Molę. — Šiknius Dilanas, šiknius Dilanas.

— ... Be to, šį penktadienį jis išvažiuoja vakarieniauti į Belfastą!

Fone pasigirdo verksmas. Vyriškio verksmas. Šiknius Dilanas anksti parėjo namo ir nusiminė, išbartas žmonos ir dukters, ironiškai svarstė Ešling. Ne, verkšleno, zirzė ir skundėsi dėl skaudančio pilvuko vis dėlto Kreigas.

— Užeisiu penktadienį vakare, — pasisiūlė Ešling.

— Puiku... NEKIŠK NAGŲ! NELIESK, BJAURYBE! Ešling, turiu eiti, — tarė Kloda, ir ryšys nutrūko. Dažniausiai taip ir baigdavosi visi pokalbiai telefonu su Kloda. Ešling suglumusi sėdėjo ir žvelgė į telefoną. Jai reikėjo su kuo nors pasišnekėti. Gerai, kad netrukus turėtų pareiti Tedas. Jis buvo toks punktualus, kad Ešling pagal jį galėjo nustatyti savo laikrodį. Šešios penkiasdešimt trys.

Bet dešimt po septynių, kai ji jau buvo sušlamštusi beveik pusę Kettle traškučių, o Tedo nė kvapo, ji sunerimo. Vylėsi, kad jis nepateko į avariją. Juk lakstė ant dviračio kaip velnias, ir dar be šalmo. Pusę aštuonių jam paskambino. Jos nuostabai, jis buvo namie!

— Kodėl neužsukai?

— Ar nori, kad ateičiau?

— Na... Manau, taip. Šiandien buvo pirmoji mano diena naujame darbe.

— Ak, šūdas, pamiršau. Tuojau ateisiu.

Akimirksniu Tedas jau buvo pas Ešling ir atrodė kažkoks pasikeitęs. Kiekybiškai buvo neįmanoma to apibrėžti, tačiau Ešling tuo nė neabejojo. Nematė jo nuo šeštadienio vakaro — tiesiog nuostabu, bet ji buvo taip suirzusi dėl naujo darbo, kad iki šiol tos permainos nepastebėjo. Jis buvo nebe toks švelnus, bet tvirtesnis. Dažniausiai įsiverždavo į kitų erdvę lyg nesulaikoma jėga, bet tokios pagyvėjusios, tiesios laikysenos ji dar nebuvo regėjusi.

— Sveikinu su sėkme šeštadienio vakarą, — tarė Ešling.

— Atrodo, turiu naują merginą, — prisipažino jis ir droviai išsišiepė iki ausų. — Tiesą sakant, bent jau vieną. — Ešling veide atsispindėjo nekantrus laukimas, todėl jis paaiškino: — Vakar praleidau su Ema, bet rytoj vakare susitiksiu su Kele.

Tada pasirodė Džoi.

— Laukiančiam laikas prailgsta. Jei smaksosiu prie telefono, pusiau žmogus, pusiau barsukas niekados nepaskambins. Tikra teisybė! Bilas Geitsas, Rupertas Murdokas ar Donaldas Trampas — pamaniau, kad pramonės magnatai labai tiks tavo naujo darbo pradžiai.

— Nesunku išsirinkti, — Ešling negalėjo patikėti, kaip lengva jai pokštauti. — Žinoma, Donaldas Trampas.

— Tikrai? — paniuro Džoi. — Man atrodo, kad jo šukuosena labai jau pasipūtusi, nes plaukai išdžiovinti džiovintuvu. Manau, jog sunku gerbti žmogų, kuris skiria savo plaukams daugiau laiko negu aš. Gerai, kiekvienam savo.

Ji išėmė iš krepšio butelį Asti Spumante ir pamojavo juo.

— Čia tau. Sveikinu naujame darbe.

— Spju-mante⁶, — sušuko Ešling. — Ačiū.

— Spju-mante? — žavėjosi Tedas.

— Spju-mante, — patvirtino Džoi. — Pats geriausias.

Kai jie ganėtinai prisikikeno iš to „spju-mante“, Džoi išpūtė akis ir, tikėdamasi gerų naujienų, paklausė:

— Na kaip? Kokia buvo pirmoji tavo, žavaus žurnalo darbuotojos, diena?

— Turiu gražų stalą, puikų kompiuterį Apple Mac.

— Gražų bosą? — reikšmingai paklausė Džoi.

Ešling stengėsi susikaupti. Ją pakerėjo švytinti, patraukli Liza, jai buvo smalsu, kodėl ji tokia nepatenkinta ir liūdna. Ji atpažino ją. Tai ta pati moteris, kurią matė prekybos centre, nusipirkusią visų prekių po septynias, ir tai ją taip pat sudomino. Bet ji suklydo, nusekdama paskui ją į tualetą. Labai norėjo padėti, tačiau buvo palaikyta landūne ir įkyruole.

— Ji labai graži, — Ešling nenorėjo leistis į apgailestavimus. — Liekna, protinga, fantastiškai rengiasi.

Tedas, naujai iškeptas mergininkas, atkuto, bet Džoi paniekinamai tarė:

— Ne tas bosas. Išvaizdus vyriškis, kuriam į pirštą įkando mergina.

Ešling stūmė šalin mintis apie Džeką Divainą. Ji ką tik pradėjo naują darbą, ir jai pasirodė, kad nė vienas jos viršininkų nebuvo ja sužavėtas.

— Iš kur žinai, kad jis išvaizdus? — paklausė ji.

— Tiesiog taip atrodo. Apkiautėliams niekas nekandžioja pirštų.

— Teisybė, — įsiterpė Tedas. — Man dar niekad nėra to nutikę.

Bet viskas gali ir pasikeisti, pagalvojo Ešling.

Džoi neatstojo:

— O tavo bosas?

— Jis, hm, labai rimtas, — prabilo Ešling. Paskui norėdama pasipuikuoti prisipažino: — Regis, aš jam nepatinku, — ji pamanė, jog taip sakyti yra neutralu.

— Kodėl? — toliau kamantinėjo Džoi.

— Taip, kodėl? — norėjo sužinoti ir Tedas. Kaip kas nors gali nemėgti Ešling?

— Matyt, todėl, kad anądien užklijavau jam pleistrą.

— Kas čia blogo? Tu tik stengeisi padėti.

— O, kad nebūčiau taip pasielgusi, — atsiduso Ešling. — Verčiau ko nors užkąskime.

Jie paskambino į tajų restoranėlį ir, kaip visada, užsisakė per daug maisto. Net ir visiems prisikimšus skrandžius (jie taip išsipūtė, kad net skaudėjo), dar buvo likę gausybė valgių.

— To tajų maisto nuolat persiryjame, — ėmė apgailestauti Ešling. — Gerai, į kieno šaldytuvą sudėsime likučius, nors juos vis tiek po dviejų dienų išmesime?

Džoi ir Tedas susižvalgė, truktelėjo pečiais ir pasižiūrėjo į Ešling.

— Gal į tavo.

— Aš sunerimusi, — pranešė Džoi. — Mano laimės sausainis teigia, kad patirsiu nusivylimą. Paskaitykime savo horoskopus.

Jie išsitraukė senus kinų horoskopus ir pasklaidę rado sprendimą, kokio norėjo. Paskui pabandė žiūrėti televizorių, bet jis nieko doro nerodė. Tada Džoi dirstelėjo pro langą skersai gatvės „Sniego“ klubo pusėn. Durininkai juos įleisdavo nemokamai, nes jie gyveno toje pačioje gatvėje.

— Kas nori pereiti gatvę ir pašokti? — nerūpestingai pasidomėjo Džoi. Pernelyg nerūpestingai.

— Ne! — tarė Ešling, nes baimė ją vertė būti kategorišką. — Rytoj prieš darbą turiu būti puikios formos.

— Ir aš turiu darbą, — pasakė Džoi. — Esu greičiausia draudimo ieškinių tyrėja Vakaruose. Nagi, tik vienai taurei.

— Tu nė nesuvoki, ką dabar pasakei. Stebiuosi, kaip išvis prasižiojai. Jeigu eisiu su tavimi „vienai taurei“, baigsiu penktą valandą ryto svaigstančia galva, šokdama pagal ABBA muziką, žiūrėdama, kaip teka saulė, keistame bute su grupele dar keistesnių žmonių, kurių nepažįstu ir kurių niekados nebenorėsiu matyti.

— Dar nesu girdėjusi tokių tavo aimanų.

— Atleisk, Džoi. Turbūt šiek tiek nerimauju dėl darbo.

— Aš eisiu su tavimi, — pasisiūlė Tedas. — Jei tu nesugebėsi išgąsdinti vaikinų, tada aš atbaidysiu juos.

— Tu! — pašiepiamai nusijuokė Džoi. — Nemanau.

Dilanas parsirado tik po devynių. Klodai vargais negalais pavyko Molę ir Kreigą sukišti į lovą, ir tai buvo tikras stebuklas.

— Sveika, — pavargusiu balsu tarė Dilanas, nutrenkė portfelį prie holo sienos ir nusitraukė kaklaraištį. Tramdydama pyktį, nes portfelio sagtys ir vėl nubraukė dažų sluoksnį, Kloda sukaupė drąsą Dilano bučiniui. Jai būtų labiau patikę, jeigu jis nebūtų to daręs. Tas bučinys nieko nereiškė, buvo tik erzinamas įprotis.

Ji jau žiojosi, norėdama išrėžti, kokią siaubingą dieną išgyveno, tačiau jis buvo už ją greitesnis.

— Dieve, na ir dienelė! Kur jie?

— Lovoje.

— Abu?

— Taip.

— Gal reikėtų paskambinti į Vatikaną ir pranešti apie stebuklą? Aplankysiu juos ir ateisiu, — grįžo be kostiumo, su treningo kelnėmis ir sportiniais marškinėliais.

— Jokių naujienų? — paklausė ji, nekantriai laukdama informacijos ir šurmulio iš išorinio pasaulio.

— Jokių. O vakarienė?

Ak, vakarienė.

— Tiesiog nespėjau... Kreigo pilvo skausmai ir Molės susierzinimo priepuoliai... — ji atidarė šaldytuvą, ieškodama įkvėpimo. Nieko pagaminto. Nepadėjo ir šaldiklis. — Spagečiai ant skrebučio?

— Spagečiai ant skrebučio? Gerai, kad vedžiau tave, nepaisydamas tavo kulinarinių sugebėjimų, — nusišypsojo jai. Ar ji bent suvokė, kad ta šypsena buvo šiek tiek priverstinė?

— Iš tikrųjų gerai, — pritarė Kloda ir paėmė iš spintelės skardinę. Nebuvo tikra, ar pyksta jis, ar ne. Dilanas visados buvo linksmas, net ir kai pykdavo. Ji tam neprieštaravo, taip būdavo lengviau gyventi.

— Kaip sekėsi darbe? — ji pamėgino dar sykį užvesti kalbą. — Kodėl taip vėlai parėjai?

Jis pavargęs atsiduso:

— Juk žinai tą garsųjį amerikiečių gebėjimą pardavinėti? Tą, kuris trunka visą amžinybę?

— Taip, — sumelavo ji, kišdama duoną į skrudintuvą.

— Neprisimenu, kurioje žaidimo vietoje sustojau, kai paskutinįkart pasakojau apie jį. Ar jie iš tiesų ką nors nusprendė?

— Galbūt ketina tai padaryti, — stengėsi prisiminti Kloda.

— Gerai, taigi po ilgiausių svarstymų jie galų gale susimažino iki trijų paketų. Tada pareiškė, kad nori juos išbandyti. O tai, kaip supranti, yra didžiulė sumauto laiko gaišatis, todėl pasiūliau jiems siųsti ataskaitas iš bandymo vietų. Iš pradžių jie sutiko ir man pritarė. Paskui persigalvojo ir išsiuntė iš Ohajo kontoros du specialistus, kad šie atliktų bandymus...

Kloda pamaišė puodą ir nukėlė. Ji buvo nusivylusi. Tai velniškai nuobodu.

Susmukęs prie stalo, Dilanas varė toliau:

— Tada šiandien popiet sulaukiau skambučio, jie išvažiavo, nusipirko paketą iš Digitvare ir nė neketina išbandyti mūsų!

Štai čia Kloda ir pademonstravo, ką suprato iš visos jo tirados:

— Tačiau tai nuostabu! Jie net neketina išbandyti jūsų!