57

Ešling apsivertė lovoje ir iš po savęs ištraukė telefoną. Miegojo su juo keturias dienas. Kokį šimtąjį kartą surinko Marko namų telefono numerį. Atsakiklis. Tada darbo telefoną. Balso paštas. Galų gale paskambino į jo mobilųjį.

— Vis dar neatsiliepia? — su užuojauta pasiteiravo Džoi, kai su Tedu priėjo prie Ešling lovos. Nuo jos sklido nosį riečiantis kvapelis.

— Ne. Dieve, o, kad jis atsilieptų. Labai norėčiau išgirsti keletą atsakymų.

— Jis — niekingas bailys. Nueik pas jį į darbą. Persekiok per spektaklius. Štai kas būtų iš tikrųjų gerai, — piktai sušvokštė Džoi. — Pagauta įsiūčio, galėsi jį sužlugdyti. Šaukdama, kad jis beviltiškas lovoje, kad jo daikčiukas yra...

— ... tikrai mažas, — užbaigė Ešling pavargusiu balsu.

— Norėjau pasakyti, strazdanotas, — pridūrė Džoi. — Bet pritariu, kad mažas.

— Ne. Jokiu būdu. Arba toks, arba toks.

— Gerai, pamiršk įtūžį. Bet gal nueik pas jį? Jei nori jį susigrąžinti, kodėl nekovoji dėl jo?

— Nežinau, ar noriu jį susigrąžinti. Šiaip ar taip, neturiu jokių šansų. Tik ne prieš Klodą.

— Ji ne tokia ir graži, — niršo Džoi.

Abi nesąmoningai atsisuko į Tedą, jis paraudo.

— Visai ne, — bjauriai sumelavo.

— Matai? — Ešling užsipuolė Džoi. — Jis mano, kad graži.

Stojo nejauki tyla, Ešling abejingai apsidairė. Šiame kambaryje kiurksojo nuo penktadienio popietės. Dabar pirmadienio vakaras, o ji išslinkdavo iš lovos tik trumpai apsilankyti vonios kambaryje. Norėjo išsimiegoti, kad galėtų atsigauti nuo smūgio, paskui rasti Marką ir išsiaiškinti, ką dar įmanoma išgelbėti. Bet kažkodėl visą tą laiką neįstengė išsiropšti iš lovos. Jai patiko joje tūnoti, galėjo čia ir pasilikti visiems laikams.

Tuščias žvilgsnis užkliuvo už krūvelės popierinių nosinaičių. Jos buvo nė nepajudintos. Kodėl ji neverkė? Dėl prislėgusio didžiulio liūdesio turėjo tampyti nepaliaujami verksmo traukuliai. Bet ji neišliejo nė vienos ašarėlės. Verksmo nė ženklo. Nei balse, nei veide. Ir jokio graudulio gumulo gerklėje.

Bet ji nebuvo sustabarėjusi. O, jei tik taip būtų buvę.

Ji kalbėjo iš lėto, labiau su savimi nei su anais dviem.

— Svarsčiau, ką padariau ne taip, bet nemanau, kad kalta esu aš. Nuolat klausydavausi naujų jo sumanymų. Buvau visuose jo spektakliuose. Na, beveik visuose, — ir tik pasižiūrėkit, kas įvyko, kai vieną sykį nenuėjo. Jis pasiglemžė geriausią jos draugę. — Dešimt kartų per dieną kartojau, kad jis geriausias, o kiti komikai — šlamštas.

— Net aš? — neryžtingai paklausė Tedas. — Ar jis mano, kad aš niekam tikęs?

— Ne, — sumelavo Ešling. Pirmą vakarą, kai susitiko su Marku, jis kalbėjo apie Tedą labai susižavėjęs, bet tik todėl, kad nežiūrėjo į jį rimtai, kaip suprato vėliau. Kai atsirado nedaug, bet nuoširdžių Tedo gerbėjų, Markas ėmė jį subtiliai kritikuoti. Gana gudriai, nes sumojo, kad Ešling nepakęs atvirų įžeidinėjimų, taigi leido sau išsakyti tokias pastabas: „Kaip Tedui Malinsui — gerai. Šiame spektaklyje mums reikia vieno arba dviejų nerimtų žmonių“. Kai Ešling galų gale suprato, kad jis iš tikrųjų žemina Tedą, jau buvo per daug įsijautusi į draugės vaidmenį, kad galėtų jam prieštarauti.

— Tai toks yra Markas Valentainas, — pasakė Džoi. — Jis — tikras savanaudis niekšas.

— Ne visai taip. Man buvo smagu jam padėti. Mudu tapom artimais bičiuliais, — tai ir skaudžiausia. Bet jis sutiko kitą, ir ji labiau patiko. Nuolatos taip būna.

— Ar nenujautei, kad kažkas klostosi ne taip? — paklausė Džoi. — Ar jo elgesys nebuvo pasikeitęs?

Ešling buvo skaudu galvoti apie nesenus įvykius, ypač kai viskas atsiskleidė, bet ji turėjo pripažinti:

— Paskutines kelias savaites, kai buvau labai užsivertusi darbais, jis buvo suirzęs. Maniau, dėl to, kad ilgėjosi manęs. Tik įsivaizduokit!

— Ar... hm... — Džoi neryžtingai mėgino subtiliai suformuluoti klausimą, bet suprato, kad nepavyks. — Ar smaginotės kaip visada?

Tedas užsidengė rankomis ausis.

— Ne, — atsiduso Ešling. — Tai būdavo vis rečiau. Ir vėl maniau, kad tai mano kaltė. Bet mudu mylėdavomės iki mano kelionės į Korką. Paskui jis dulkino mus abi. Kodėl Kloda užkibo? — nusistebėjo, tarsi būtų kalbėjusi apie muilo operos heroję.

— Gal ir ji nežinojo? — pasvarstė Džoi. — Jis galėjo jai pameluoti. O gal pasinaudojo tavimi, stengdamasis priversti ją palikti Dilaną, — per vėlai susivokė, kad labai žiauriai pasakė. — Atsiprašau, — nuolankiai pratarė. — Nepagalvojau... O kaip Kloda? Jei turėčiau rinktis Marką ar Dilaną, tikrai žinočiau, su kuriuo liksiu! O Dieve. Dar sykį atleisk. Klausyk, gal norėtum traškučių?

Ešling papurtė galvą.

— Ko nors užkrimsi? Šokolado? Spragintų kukurūzų? Dar ko nors? — Džoi parodė į gausybę saldumynų ant komodos.

— Ne, ir daugiau nieko nenešk.

— Ar ketini kada nors keltis?

— Ne. Jaučiuosi tokia... pažeminta.

— Nesuteik jiems malonumo, — ryžtingai tarė Džoi.

— Man atrodo, kad visi manęs nekenčia.

— Kodėl? Juk nepadarei nieko blogo!

— Regis, visas pasaulis atsisuko prieš mane, visur nebesaugu. Ir man labai liūdna, — pridūrė.

— Žinoma, kad liūdna.

— Ne, mane liūdina negeri dalykai. Ir liūdna dėl visų benamių žmonių, kurie kenčia šaltį ir alkį. Praradę orumą. Tai labai nužmogina...

Ji nutilo. Pagavo „ji visai kuoktelėjo“ žvilgsnį, kuriuo persimetė Džoi su Tedu. Jie manė, kad nuo sukrėtimo sutriko kai kurių jos kūno dalių veikla. Kaip jai gali rūpėti benamiai, kurių nėra net akyse mačiusi, kai jos pačios gyvenime įvyko tikra nelaimė? Jie neįstengė to suprasti. Bet vienas žmogus būtų galėjęs tai suvokti.

Ir Ešling, jei nebūtų buvusi tokia sustingusi, sudrebėtų iš siaubo. Taip jautėsi mano mama. Ir tada jai atsiskleidė pribloškiamas ryšys. Po velnių, man tikriausiai nervinis sutrikimas.

Kai Liza pasirodė darbe ir pamatė Džeką, neįstengė sutramdyti pykčio, kad jis ją atstūmė. Nepadėjo net gėlės.

— Kaip jautiesi? — įdėmiai pažvelgė į ją.

— Gerai, — pernelyg jautriai atsakė.

— Pasiilgom tavęs, — jo akys buvo malonios, bet ne guodžiančios, ir jos pyktis išgaravo. Ji elgėsi tiesiog vaikiškai.

— Ar nori pamatyti mano kūrinį apie odos priežiūrą? — jis padavė išspausdintą tekstą, kuriame buvo teigiama, kad Aveda priemonės „geros“, Kiehl — „geros“ ir Issey Miyake — „geros“.

Liza numetė lapą ant stalo ir, pritariamai mirktelėjusi, paragino:

— Neatsisakyk visos dienos darbo, — jie, matyt, iš tikrųjų puolė į paniką dėl „Kolin“ darbuotojų, jei net toks veikėjas, kaip Džekas, sukurpė straipsnį. — Ar Ešling vis dar nėra? — ji neįstengė paslėpti pasipūtimo. Ei, ji skiriasi, bet atėjo į darbą.

Tik dabar suprato, kokį didžiulį jaudulį ir bruzdesį sukėlė žurnalo pasirodymas ir kad visos jos pastangos jį išgarsinti nenuėjo veltui. Kol ji tysojo lovoje, įsitikinusi, kad yra didžiausia visų laikų nevykėlė, tapo šiokia tokia žvaigžde — žinoma, tik Airijoje, bet vis dėlto. Jau susilaukė vieno pasiūlymo dirbti konkuruojančiame airių žurnale, paskui paskambino keli žurnalistai: kai kurie buvo pasišovę rašyti apie ją trumpą apybraižą, bet daugelį domino jos galimybės rašyti „užkišančius tuščią vietą“ straipsnius, pavyzdžiui, „Mano mėgstamiausia šventė“ ir „Idealus mano pasimatymas“.

Ją užliejo šiluma, bet svarbesnis už žurnalo sėkmę buvo artėjantis savaitgalis su Oliveriu. Ji turėjo atrodyti tikrai įspūdingai: reikėjo susirasti pribloškiančius drabužius ir pasidaryti šukuoseną. Ir susitvarkyti nagus. Ir kojas. Žinoma, ji nieko nevalgys, taigi galės normaliai užkandžiauti su juo...

— Tai Sunday Times, — mostelėjo Triks telefonu Lizai. — Jie nori žinoti, kokios spalvos kelnaites nešiojate.

— Baltas, — abejingai atsakė Liza, ir Kelvinas beveik patyrė orgazmą.

— Aš juokauju, — numykė Triks. — Jie tik teiraujasi apie jūsų plaukų priežiūrą...

Tačiau Liza nesiklausė. Ji jau skambino į DKNY spaudos biurą Londone.

— Mes norime straipsnio kalėdiniam numeriui, bet drabužiai turi būti pristatyti ne vėliau kaip iki penktadienio.

— Liza, ar galėtume aptarti Mersedes pakaitalą? — paklausė Džekas.

Paminėjus Mersedes, palikusią juos tokią sunkią valandą, Lizai vėl prasiveržė pyktis, kurį taip sunkiai buvo užgniaužusi.

— Triks, skambink Ghost, Fendi, Prada, Paul Smith ir Gucci! Pasakyk, kad paskirsim jiems kelis puslapius gruodžio numeryje, bet tik su sąlyga, jei atsiųs drabužius iki penktadienio. Imkis darbo, — ir nusivarė Džeką į jo kabinetą.

— Ji kažką rezga, — užuodė Triks. Jai labai trūko Ešling ir Mersedes. Kaip blogai, kad nėra su kuo pasilinksminti.

Džekas ir Liza peržiūrėjo keturis prašymus priimti į madų redaktoriaus vietą ir nusprendė pasikalbėti su kandidatais.

— O jeigu paaiškės, kad jie nieko verti, įdėsime skelbimą, — tarė Liza. — Ar galiu paklausti? Kaip man rasti advokatą?

Džekas valandėlę susimąstė.

— Mes turime juridinę firmą, dirbančią mums pagal sutartį. Gal nueik pas juos? Jeigu jie negalės, hm, tau padėti, bent jau patars, kas galėtų.

— Ačiū.

— Visada tavo paslaugoms.

Liza metė į jį įtarų žvilgsnį. Nuo to nepabėgsi. Jis jai patiko. Jis ir toliau šiltai bendravo su ja, rėmė ištiktą sielvarto, kaip ir tą dieną, kai ji apsiverkė jo kabinete, kad nevažiuos į madų šou. Ne jis kaltas, kad ji tuos santykius suprato kitaip ir per daug tikėjosi.

Antradienį popiet suskambo Ešling telefonas. Ji čiupo ragelį. Tebūnie Markas, meldė ji. Tebūnie Markas.

Išgirdusi moters balsą, labai nusiminė. Jos motina.

— Ešling, mieloji, mums įdomu, kaip pavyko žurnalo pristatymas, taigi paskambinau tau į darbą. Man pasakė, kad tavęs nėra. Kas atsitiko? Ar sergi?

— Ne.

— Tad kas yra?

— Man... — Ešling vos neištarė draudžiamo žodžio, bet paskui pasidavė, jausdama ir baimę, ir palengvėjimą. — Man depresija.

Monika tučtuojau sumetė, kad tai nėra paprastas atvejis. „Man depresija, nes vakar vakare pamiršau įrašyti „Draugus“. Ešling, kalbėdama apie save, labai stengėsi niekada, niekada nevartoti žodžio „depresija“. Tai buvo pernelyg rimta. Istorija kartojasi.

— Mano vaikinas susidėjo su Kloda, — tyliai paaiškino Ešling.

— Kloda Nugent? — įtūžo Monika.

— Pastaruosius dešimt metų ji yra Kloda Keli.

Kad ir kaip būtų, nieko gero. Monika susirūpino:

— Ar tau labai blogai?

— Guliu lovoje. Penkta diena. Jokių neatidėliotinų planų, dėl kurių turėčiau iš jos išlipti.

— Valgai?

— Ne.

— Prausiesi?

— Ne.

— O mintys apie savižudybę?

— Kol kas jokių, — gerutė, turėjo to tikėtis.

— Ryt rytą sėdu į traukinį, mieloji, ir atvažiuoju truputį tavimi pasirūpinti.

Monika laukė, kada jai, kaip ir visada, bus pasakyta, kad nekvailiotų ir atstotų. Bet vietoj to išgirdo silpną „Gerai“. Jos širdį suspaudė šalta baimės ranka. Ešling tikrai labai ne kas.

— Nesijaudink, mieloji, mes padėsim tau. Neleisiu tau patirti to, ką teko iškęsti man, — tvirtai pažadėjo Monika. — Šiais laikais viskas kitaip.

— Nebe gėda prisipažinti, kad sergi, — ištarė abejingos Ešling lūpos.

— Yra geresnių vaistų, — atkirto Monika.

Antradienį vakare, kai Džoi ir Tedas stengėsi sugundyti Ešling šviežia šokolado ir žurnalo siunta, sučirškė durų skambutis. Visi suakmenėjo.

Pirmąkart per tas dienas apatiškas Ešling veidas nušvito.

— Gal tai Markas?

— Einu ir pasakysiu jam, kad atsiknistų, — Džoi jau drožė prie durų.

— Ne! — piktai sušuko Ešling. — Ne. Noriu su juo pasišnekėti.

Netrukus Džoi grįžo.

— Tai ne Markas... — sušnypštė ji.

Ešling akimirksniu vėl nugrimzdo į niūrią klampynę.

— Tai Džekas Divainas.

Keistas vizitas šiek tiek pažadino Ešling iš stingulio. Ko jis nori? Atleisti iš darbo už pravaikštas?

— Dėl Dievo meilės, nusiprausk! — paragino Džoi. — Nuo tavęs įtartinai dvokia.

— Negaliu, — vangiai pasakė Ešling. Taip vangiai, kad Džoi suprato veltui aušinanti burną. Bet ji privertė Ešling paklusti ir apsivilkti švarią pižamą, susišukuoti ir išsivalyti dantis. Tada Džoi atidžiai apžiūrėjo du flakonėlius kvepalų.

— Happy ar Oui? Happy, — nusprendė ji. — Išbandykime įtaigos jėgą, — Džoi gausiai apipurškė Ešling kvepalais, tada pastūmė ją, tarsi būtų prisukamasis žaislas, svetainės link. — Eik.

Džekas sėdėjo ant mėlynos sofos, jo rankos karojo tarp kelių. Tai buvo keisčiausias reginys. Jis prislėgtas, kaip ir ji. Tokia mintis prasiskverbė pro jos stingulį. Džekas priklausė darbo pasauliui, bet štai jis čia, ir nuo jo ūgio butas atrodė dar mažesnis. Tamsus kostiumas, susitaršę plaukai ir į šoną nusismaukęs kaklaraištis darė rūpesčių iškankinto ir išsiblaškiusio vyriškio įspūdį. Ji lūkuriavo tarpdury, žiūrėdama, kaip jis keičiasi mintimis su klevo laminato grindimis. Paskui jis pakreipė galvą į šoną, pamatė ją ir nusišypsojo.

Kai jis atsistojo, kambario apšvietimas pasikeitė.

— Labas, — burbtelėjo Ešling. — Atsiprašau, kad nepasirodžiau darbe nei šiandien, nei vakar.

— Tik atėjau pasižiūrėti, kaip tu, o ne varyti tavęs į darbą.

Tada Ešling prisiminė. Kai Dilanas pranešė tą siaubingą žinią, Džekas elgėsi su ja stebėtinai maloniai ir švelniai.

— Pasistengsiu ateiti rytoj, — tai padaryti jai buvo tiek pat šansų, kaip ir įkopti į Kilimandžarą.

— Gal pailsėk kokią savaitę? — pasiūlė. — Ateisi pirmadienį.

— Gerai. Ačiū, — jai taip palengvėjo, jog nereikės susidurti su išoriniu pasauliu, kad net nesiginčijo. — Kelioms dienoms atvažiuoja mano mama. Viliuosi, kad kas nors išvarys mane į darbą.

— Viliesi? — Džeko šypsenoje buvo matyti užuojauta. — Kada nors turėsi man apie viską papasakoti.

— Taip, — ji negalėjo įsivaizduoti, kad turės jėgų net pasakyti, kada tai bus.

— O kaip jautiesi dabar?

Ji delsė. Apie tokius dalykus nederėtų šnekėtis su savo viršininku, bet velniop, ar tai svarbu? Ar iš viso yra svarbių dalykų?

— Man labai liūdna.

— To reikėjo tikėtis. Santykiai nutrūko, prarasta draugystė.

— Ne tik tai, — ji stengėsi suvokti ją apėmusį sielvartą. — Man liūdna dėl viso pasaulio.

Ji žiūrėjo į Džeką. Ar jis laiko ją kvaiša?

— Kalbėk, — švelniai paragino jis.

— Matau tik liūdnus dalykus. Visur. Mes — vaikštantys sužeistieji, visa žmonija.

— Weltschmerz, — pasakė jis.

— Į sveikatą, — abejingai tarė ji.

— Ne, — tyliai nusijuokė jis. — Weltschmerz. Tai vokiškas žodis, reiškiantis „pasaulinį liūdesį“.

— Ar taip vadinasi ta būsena?

Ji suvokė, kad nėra pirmoji, taip besijaučianti. Žinojo, kad tą patį išgyveno ir jos motina. Bet, tiesą sakant, jei atsirastų žodis, kuris apibūdintų tą savijautą, daugybė kitų tikriausiai pajustų tą patį. Tai ją ramino. Džekas sušiureno baltą maišelį.

— Aš... tau kai ką atnešiau.

— Ką? Popierinių nosinaičių? Galėčiau atidaryti jų parduotuvę. Gal vynuogių? Aš nesergu. Tik, tik... jaučiuosi pažeminta.

— Ne, iš tiesų... tai sušiai.

Apstulbusi ji tylėjo. Paskui pratarė:

— Ar tu juokauji?

— Ne! Man pasirodė, kad susidomėjai tuo valgiu, kai mes atsinešėme jo į redakciją, — Ešling tylėjo, taigi jis kalbėjo toliau: — Pamaniau, kad jis galbūt tau patiks. Jame nėra nieko baisaus, net žalios žuvies. Jis vegetariškas: agurkas, avokadas, truputis krabų mėsos. Tai sušių pradinukams rinkinys. Galėčiau tau padėti...

Bet, išvydęs įtarią Ešling miną, atsitraukė.

— Hm, gerai. Tada tiesiog paliksiu jį tau. Tikiuosi, pasijusi geriau. Pasimatysim pirmadienį.

Kai jis išėjo, į kambarį atidrožė Tedas su Džoi.

— Kas tame maišelyje?

— Sušiai.

— Sušiai! Keistas dalykėlis.

Jie atsargiai apstojo ratu popierinį maišelį, tarsi jis būtų radioaktyvus.

— Ar galim užmesti akį? — galų gale paklausė Tedas.

Sulig Ešling ištartu „prašom“ jis ištraukė lakuotą juodą dėžutę ir sužavėtas įsistebeilijo į mažus ryžių ritinėlius, surikiuotus gražiomis eilutėmis.

— Nemaniau, kad jie taip atrodo, — pasakė Džoi.

— O kas čia? — Tedas parodė į sidabrinį paketėlį.

— Sojų padažas, — abejingai paaiškino Ešling.

— O šitas? — Tedas nulupo dangtelį nuo nedidelės polistireno dėžutės.

— Marinuotas imbieras.

— O anas? — jis parodė į žalios pastos krūvelę.

— Pamiršau pavadinimą, — niūriai prisipažino Ešling, — bet jis aštrus.

Dar šiek tiek atsargiai patyrinėjęs, Tedas griebė jautį už ragų.

— Paragausiu.

Ešling gūžtelėjo pečiais.

— Tai panašu į agurką, — jis įsikišo jį burnon. — Dabar dezinfekuosiu gomurį gabalėliu imbiero, paskui...

— Netinkamai valgai, — suirzo Ešling.

— Gerai, tada parodyk, kaip reikia.