21

Fantastišku sekmadieniu negalėjo pasigirti ir Ešling.

Prabudo virte virdama iš laukimo, susijusio su Marku Valentainu. Jai buvo neramu, jautėsi puikiai pasirengusi pasimatymui, flirto protrūkiui, meilikavimams. Labai aiškiai kažko norėjo... Visą rytą slankiojo lyg apspangusi, apimta šilumos, o jos teigiami gebėjimai laukė progos pasireikšti. Tačiau kai diena ėmė pamažu slinkti vakarop, vidinę jos šypseną pakeitė susierzinimas. Norėdama prastumti laiką ir išlieti energijos perteklių, šiek tiek apsikuopė.

Markas juk nesakė, kada paskambins. Ji nusivylė ne todėl, kad buvo atstumta, o todėl, jog praleido gerą progą. Nors iš tikrųjų ir nebūtų galėjusi pasakyti, kad geidžia jo, bet atrodė, kad galbūt. Žinoma, ji troško sau geriausio. Jautėsi, tarsi nebūtų jokios išeities, ir tai buvo negerai.

Tik pažvelk į mane, nusivylusi galvojo ji, smarkiai šveisdama vonią. Jau buvau patekusi į tokią padėtį. Laukusi vyriškio skambučio. Per vėlai suprato, kad jai labai patiko tas trumpas laikotarpis, kai nebesikrimsdavo dėl vyriškio ir dar nebuvo prisirišusi prie kito. Taip man ir reikia, nes buvau ganėtinai paviršutiniška, įsimylėdama aktorių.

Ji labai gailėjosi, kad nesusiviliojo juo, kai buvo pasitaikiusi proga. Dabar šaukštai po pietų, nes negalėjo rasti jo raštelio. Neprisiminė, ar tikrai jį išmetė, — juk turėtų prisiminti, nes tai būtų buvę žiauru. Bet pasiraususi kišenėse ir komodos šalia lovos stalčiuose jo nerado, užtat surado kvitus, kurie tik sužadino kaltės jausmą, ir kompiuterių išpardavimo skrajutę.

Ešling vėl ėmė tvarkytis. Bet išvalius mikrobangų krosnelės vidų jai prireikė paskatinimo, taigi nusprendė išsiburti ateitį. Angelų būrimo kortos nieko gera nežadėjo, taigi bandydama paskubinti Marko skambutį Ešling — greičiau iš kvailumo — išsitraukė „Norų rinkinį“, nemačiusį dienos šviesos nuo tada, kai išėjo Felimas. Nors žinojo, kad jis nieko nenulems.

Rinkinį sudarė šešios žvakės ir šešios degtukų dėžutės. Ir ant žvakių, ir ant degtukų dėžučių buvo iš eilės užrašyta po vieną žodį: Meilė, Draugystė, Laimė, Pinigai, Ramybė ir Sėkmė. Draugystės, Pinigų ir Sėkmės žvakės buvo naujutėlės, Ramybės ir Laimės — vos pradėtos deginti, tačiau Meilės žvake, regis, buvo naudotasi daugiausia. Paketas buvo surištas juoda guma. Ešling su paskutiniu Meilės degtuku pagarbiai uždegė žvakę, ši linksmai liepsnojo kokias dešimt minučių, kol baigėsi vaškas, tada plykstelėjo ir užgeso.

Ak, mėšlas, pagalvojo Ešling, verčiau tai nebūtų Ženklas.

Pavakare pasirodė Tedas, unkščiantis nuo kančių, kurios patiriamos kritus iš aukštybių į duobę. Nors ir susipažino su daugybe merginų, nė viena jo nepatraukė.

— O kaip ta fantastiška gražuolė, su kuria šnekėjaisi man išeinant? Ar miegojai su ja?

— Ne.

— Tedai! Negalima taip sakyti. Net jeigu ir nepajodinėjai ant jos, turi sakyti, jog tai padarei, kad apgintum jos garbę.

Tačiau Tedui nebuvo juokinga.

— Pasak jos, keistai kvepiu. Kaip jos močiutė.

— Ar žmonės gali būti tokie bepročiai?

— Iš tikrųjų, ne, — Tedas suirzo. — Ji teisi. Aš kvepiu kaip jos senelė.

Kai Ešling ėmė garsiai svarstyti, iš kur Tedas žino, kaip kvepia merginos senelė, jis užsipuolė ją:

— Ar žinai, koks tas kvapas?

— Na ir koks?

— Tas sumautas smirdalas, kurio man patepei prieš mums išeinant.

— Ak, levandų aliejus, — kartais Ešling pasijusdavo labai neįvertinta.

— Argi tai ne močiutės kvapas, ką? — nerimo Tedas.

— O aš maniau, kad nuo močiučių dažniau atsiduoda įsisenėjusiu šlapimu, — jausdamasi nuskriausta, Ešling pasidarydavo nebūdingai kandi.

— Šiaip ar taip, ji ne man, — piktai prisipažino Tedas. — Jos visos pernelyg jaunos ir kvailos, ir aš joms patinku dėl netinkamų priežasčių... Tavo draugė Kloda. Ar ji vis dar ištekėjusi? — ūmai pasiteiravo jis.

— Žinoma, taip.

— Ar tau nutiko kas nors negera? — Tedas susivokė, kad jis ne vienintelis nusiminęs ir nelaimingas.

Ešling pasvarstė ir nusprendė nevaitosianti, kad nepaskambino Markas. Jis juk nieko nepažadėjo ir paskambins kada nors, bet kurią akimirką. Taigi užuot puolusi aimanuoti, ji nerūpestingai tarė:

— Sekmadienio vakaro melancholija, — ji dažnai šnekėdavosi su Tedu, Džoi, Dilanu — tiesą sakant, su visais, kurie dirba, — apie vidinį didžiulės baimės antplūdį sekmadieniais maždaug penktą valandą popiet. Mintis, kad pirmadienio rytą turėsi eiti į darbą, smogia it tona plytų. Nors dar turi kelias savaitgalio valandas, tavo ketinimai ir tikslai dingsta, vos tave apima pražūtinga neviltis.

Tedas dirstelėjo į laikrodį, atrodo, patenkintas tokiu paaiškinimu.

— Dešimt po penkių. Kaip tik laiku.

— Mane kankina uždaros erdvės baimė. Eime į lauką, — Ešling ką tik prisiminė vieną iš svarbiausių vyrų ir moterų įsipareigojimų taisyklę. Markas, aišku, nepaskambino, nes ji juk laukė jo skambučio prie telefono! Vos tik ji išeis iš namų, jis ims deginti telefono linijas.

Prieš jiems išeinant ji pagriebė keletą knygų Bū. Aną vakarą ji buvo nemaloniai užklupta, kai savo rankinėje neturėjo romano, kurį būtų galėjusi pasiūlyti vietoj „Grybų enciklopedijos“. Bet įsikišusi į krepšį „Nuobodybę“ sutriko. Ar jis neįsižeis, jei duos jam knygą apie heroino vartojimą? Ar nepagalvos, kad tai užuomina?

Reikia elgtis apdairiai. Tad ši knyga dingo iš rankinės. Ją pakeitė „Didžiausias susijaudinimas“ ir kelios šlamštiškos mokslinės fantastikos knygos, kurias jai padovanojo Felimas prieš porą metų gimtadienio proga ir kurių ji taip ir neperskaitė. Berniukų knygos. Bet gatvėje Bū nebuvo.

Tedas su Ešling nupėdino į Long Holą išlenkti keleto gan silpnų gėrimų, paskui Milano picerijoje sušlamštė beskonę picą ir parsliūkino namo. Kai tik Ešling įėjo pro duris, pirmiausia pamatė raudonai blyksinčią atsakiklio lemputę. Na štai! Ji buvo taip pasirengusi nusivylimui, kad, regis, net įsivaizdavo tą jausmą. Stovėjo ir žiūrėjo, kaip blykčioja švieselė. Mažas raudonas rutuliukas, jokio mažo raudono rutuliuko, mažas raudonas rutuliukas, jokio mažo rutuliuko... Gerai, tai buvo žinutė. Paspaudus mygtuką, ją persmelkė siaubinga mintis. Jeigu tai Cormac pranešimas, kad trečiadienį jie atveš visą sunkvežimį krūmų, imsiu rėkti.

Bet žinutė buvo ne iš paslaptingojo sodo tiekėjo ir ne iš Marko Valentaino. Iš Ešling tėvo.

O Dieve, kas atsitiko?

Jos balsas pasigirdo po tylos, kurią drumstė traškesiai, nuolatinis bruzdesys ir adenoidinis kvėpavimas. Paskui jis tarė kažkam, kas buvo su juo kambaryje: „Dabar galiu kalbėti?“

Kitas žmogus — matyt, Ešling motina — pasakė kažką, ko Ešling neišgirdo, ir tada Maikas Kenedis prabilo:

— Buvo keli trumpi ir vienas ilgas. Dieve, nepakenčiu šitų mechanizmų... Ešling, čia tėtis. Jaučiuosi kaip visiškas kvailys, šnekėdamasis su šiuo aparatu. Mes tik pagalvojom, kad jau senokai nieko apie tave negirdėjom. Ar tau viskas gerai?

Mudviem sekasi puikiai. Praėjusią savaitę skambino Džaneta. Ji atsikratė katino, kuris, jai miegant, nuolatos daužydavo ją galva. Ir gavome laišką iš Oveno. Rašo atradęs naują gentį. Žinoma, ne visai naują. Naują tik jam. Atrodo, tu labai užsiėmusi naujame darbe, bet nepamiršk ir mūsų, gerai? Chachacha. Ak, iki.

Dar daugiau traškesių ir kvėpavimo. Paskui: „Ką man daryti dabar? Tik padėti ragelį? Ar nereikia paspausti mygtuko ar dar ko nors?“

Ūmai ryšys nutrūko.

Ešling susinervino, pajutusi kaltę ir apmaudą, o Markas Valentainas visiškai išgaravo iš galvos. Ją užgulė greito vizito į Korką našta. Būtinai turi jiems paskambinti. Ypač kai jaunesnioji jos sesuo įstengė įveikti aštuonių valandų skirtumą, kad paskambintų iš Kalifornijos, o jos brolis Ovenas nepatingėjo parašyti laiško iš Amazonės.

Žvilgtelėjo į nuotrauką, kurią laikė pasidėjusi ant televizoriaus. Ji ten stovėjo taip seniai, kad Ešling dažniausiai jos nepastebėdavo. Bet užplūdus jausmams, kuriuos sukėlė telefono skambutis, Ešling paėmė nuotrauką ir įsižiūrėjo, tarsi ieškodama kokio nors paaiškinimo.

Kaip ir visada, Maikas Kenedis jai atrodė išvaizdus vyriškis. Įžūlus ir aukštas, juokiasi į fotoaparatą, jo aštuntojo dešimtmečio pradžios žandenos ir plaukai raitosi ant raštuotų marškinių apykaklės. Tai keista, nes, viena vertus, jis — jos tėtis, bet, kita vertus, panašus į nedorą žmogų, kurį pamatai vakarėlyje ir prie kurio tave traukia, bet savisaugos instinktas perspėja geriau laikytis atokiau.

Maikas apkabinęs keturmetę Džanetą. Ji pasilenkusi ir įsikišusi kumštuką tarp kojų — mat nori į tualetą, nes fotoaparatas visados ją šitaip veikdavo. Atsišliejusi į Maiką, stovi Monika, savo rausvai rudose, įvilktose į pirštines rankose laikanti trejų metukų Oveną. Ji laiminga šypsosi, atrodo neįtikėtinai jauna su lygiais sušukuotais plaukais ir kerinčiu Priscilos Presli makiažu. O centre tarp dviejų suaugusiųjų įsispraudusi Ešling, komiškai skersakiuojanti.

Liuciferis prieš nuopuolį. Visados taip pagalvodavo, kai žiūrėdavo į šią nuotrauką. Jie atrodė tobula nedidelė šeima. Bet ji dažnai pasvarstydavo, ar tik ne tada į jų šeimą jau buvo įsimetęs puvinys.

Ešling padėjo nuotrauką ir grįžo į dabartį. Jau buvo praėjusios maždaug trys savaitės, kai paskutinįsyk skambino mamai su tėčiu. Ne todėl, kad buvo juos pamiršusi, — labai daug apie juos galvodavo, bet kone visados rasdavo dingsčių neskambinti.

Be to, ji niekados nepasigesdavo bendravimo su jais. Pavyzdžiui, Kloda kasdien skambina savo mamai. Bet Brajanas ir Maurina Njugentai buvo visai kitokie nei Maikas ir Monika Kenedžiai. Jei Brajanas ir Maurina būtų jos tėvai, galbūt ji nuolatos palaikytų su jais ryšį.