12

Visą šeštadienio popietę Ešling bastėsi po parduotuves, ieškodama madingo seksualaus kostiumėlio darbui. Tiesą sakant, ji norėjo atrodyti kaip Liza, nors ir nelabai aiškiai žinojo — kaip. Tikriausiai tada ji pasijustų nusipelniusi naujo darbo, o ją persekiojęs nerimas išnyktų. Tačiau kad ir ką bandė matuotis, jai nepavyko pasiekti tviskančio Lizos elan⁷. Kai grėsmingai priartėjo parduotuvių uždarymo metas, ji iš desperacijos nusipirko keletą daiktų ir išsekusi, nepatenkinta nusvirduliavo namo.

Vaikinas buvo įsitaisęs ne jos tarpduryje, bet susigūžęs šalia jų po oranžine antklode. Ešling pirmąkart pamatė jį nemiegantį. Vieni praeiviai numesdavo jam monetą, kiti perliedavo žvilgsniu, kuriame buvo sumišęs pasibjaurėjimas ir baimė, tačiau daugelis žmonių tiesiog jo nepastebėdavo. Tarsi jo nė nebūtų.

Norėdama pasiekti duris, turėjo praeiti pro pat jį. Jai buvo labai nepatogu, nes nežinojo, kaip derėtų elgtis, bet atrodė, kad gal reikėtų ką nors jam pasakyti. Šiaip ar taip, jie juk kaimynai.

— Hm, labas, — suniurnėjo, greitosiomis nužvelgdama jį.

— Labas, — išsišiepė jis.

Jam trūko priekinio danties.

Kai ji nuskubėjo toliau, jis linktelėjo į blizgantį parduotuvės maišą.

— Ar nusipirkai ką nors gražaus?

Ji sustingo pusiaukelėje tarp jo ir durų, bet labai nekantravo dingti jam iš akių.

— Ak, tiesą sakant, ne. Tik keletą smulkmenų darbui.

Ji norėjo išsipjauti sau liežuvį: iš kur jis žino?

— Kaip ten sakoma? — jis susimąstęs sužvairavo: — „Nesirenk į darbą taip, kaip reikia, bet renkis taip, kaip nori“. Ar teisybė?

Ešling buvo taip sutrikusi, kad neįstengė susikaupti.

— Ar tu?.. — ji nusitraukė nuo peties kuprinę, nes pasiimti piniginę jai trukdė didžiulis blizgantis maišas, vadalojęsis šalia jos. — Ar norėtum?..

Jos paduotą svarą jis paėmė grakščiai linktelėdamas galvą. Nuraudusi iš gėdos, nes tie paduoti pinigai buvo menki, palyginti su išleistaisiais palaidinukei ir rankinei, kurios jai net nereikėjo, piktai uždundėjo laiptais. Aš sunkiai uždirbu pinigus, nertėjo ji. Itin sunkiai, pasitaisė, pagalvojusi apie praėjusią savaitę. Ir jau labai seniai nesu nieko pirkusi. Kad ir kaip būtų, viskas perkama kreditan. Ir ne mano kaltė, kad jis — alkoholikas arba narkomanas, vartojantis heroiną. Nors nepajuto nuo jo sklindančio alkoholio kvapo ir, regis, nepastebėjo jokių abstinencijos požymių.

Saugiai pasiekusi butą ir uždariusi duris, ji lengviau atsiduso. Grįžau tik per Dievo malonę, pagalvojo. Galėjau nusibaigti gatvėje. Tada ėmė save barti už tokią melodramą. Prasti kaip niekad popieriai.

Ešling nubloškė maišus ant stalo ir nusispyrė batus. Ši diena ją išsunkė. O dabar įšoks į vakarėlio drabužius ir išeis linksmintis su Džoi. Jai labai patiktų likti namie. Kai tau per trisdešimt, tarsi išgyveni atvirkštinę paauglystę. Jos kūnas buvo pradėjęs keistis ir dažnai priblokšdavo keisti, kartais gėdingi potraukiai. Pavyzdžiui, noras pabūti vienai namie šeštadienio vakarą ir žiūrėti vaizdajuostę apie storulius Beną ir Džerį.

— Bet jeigu niekur neisi, niekados nesusipažinsi su vyriškiu, — nuolatos nepatenkinta priekaištaudavo Džoi.

— Eisiu. Šiaip ar taip, turiu Beną ir Džerį. Jie vieninteliai, kurių man reikia.

Bet šįvakar ji turėjo kur nors išeiti. Abi su Džoi nusprendė eiti į salsos klubą ir paieškoti medžiagos pirmajam „Kolin“ straipsniui apie susipažinimo su vyrais galimybes. Kai dirbo „Moters namuose“, nėra nieko panašaus rašiusi, tad kartais, kaip ir dabar, ilgėdavos savo senojo darbo. Ir ne todėl, kad dažnai turėdavo padirbėti ir šeštadienio vakarais. O todėl, kad „Moters namuose“ galėdavo atlikti savo darbą net miegodama. Jos pareigos „Kolin“ vis dar buvo gan miglotos. Baiminantis, kad jai bus liepta daryti bet ką, ir laukiant nurodymo atlikti darbą, kuris bus ne jos jėgoms, skrandis susisukdavo į mazgą. Ešling mėgo aiškumą, o vienintelis aiškus dalykas apie darbą „Kolin“ buvo tas, kad ji nežinojo, kas bus toliau.

Nervų gadinimas!

Jaudinantis dalykas, pasitaisė. Ir žavus. Ir labai smagu darbuotis su daugybe naujų žmonių: senajame jos darbe buvo tik trys žmonės, triūsiantys visą dieną. Bet visi buvo mieli. Ne tokio sunkaus būdo kaip Liza arba Džekas. Bet nė vienas nemokėjo taip prajuokinti, kaip Triks ir Kelvinas, priminė sau Ešling. Dabar ne metas nostalgijai ir grauduliui. Ji įkišo pakelį kukurūzų spragėsiu į mikrobangų krosnelę, paskui klestelėjo ant sofos, ėmė žiūrėti „Aklą pasimatymą“ ir meldėsi, kad tik neateitų Džoi. Ji žaidė su pusiau žmogumi, pusiau barsuku iki šešių ryto, taigi gal prastai jausis ir negalės niekur eiti.

Deja.

Bet Džoi atrodė gležnesnė ir silpnesnė nei paprastai.

— Norėčiau puodelio arbatos, — atėjusi paprašė. — Su daug cukraus.

— Ar kas nors negerai?

— Aš bijau. Nors to ir nusipelniau. Dėl pusiau žmogaus, pusiau barsuko pamečiau galvą, Ešling. Bet tikėjausi, kad šiandien jis man paskambins — o ne, šis pienas sugižęs. Šūdas! Kertu lažybų, aš nėščia. Po devynių mėnesių pagimdysiu pusiau kūdikį, pusiau barsuką.

— Ne, — tarė Ešling, žiūrėdama į puodelį, kuriame plaukiojo maži balti taškeliai. — Tik manau, kad pienas surūgęs.

Džoi atlapojo šaldytuvą ir apžiūrėjo keturis pieno pakelius: ant jų parašyta data rodė, kad pieno vartojimo laikas seniai pasibaigęs.

— Ką tu darai? — paklausė ji. — Žaidi su pienu rusišką ruletę? Įkūrei jogurto fabrikėlį? Ar valgei?

Ešling parodė beveik tuščią kukurūzų spragėsiu indą.

— Tu tikra keistuolė, — tarė Džoi. — Kai kuriais atžvilgiais esi labai organizuota, bet šiaip...

— Juk negaliu visada būti be priekaištų. Aš puikiai subalansuota.

— Turėtum labiau rūpintis savimi.

— Tokia tokią moko!

— Bet tu susirgsi skorbutu!

— Geriu vitaminus. Jaučiuosi gerai. Kur Tedas?

Ešling nematė Tedo beveik visą savaitę. Ir ne tik dėl to, kad jiems į darbą buvo visai ne pakeliui, taigi jis nebeveždavo jos dviračiu, bet ir todėl, kad kai jo vaidinimas sulaukė triumfo, puolė tyrinėti merginų, parodžiusių susidomėjimą juo. Nors Tedas įkyrėdavo jai iki gyvo kaulo, nuolatos riogsodamas jos bute ir inkšdamas, kad neturi merginos, Ešling jo pasiilgo, ją erzino staiga atsiradęs jo savarankiškumas.

— Pasimatysi su Tedu vėliau. Esam pakviestos į vakarėlį. Architektūros studentų. Vienas iš jų komikas, taigi vakarėlyje turėtų dalyvauti ir daugiau komikų. O kur komikai, tenai dažniausiai rasi ir pusiau žmogų, pusiau barsuką!

— Dėl to vakarėlio abejoju, — atsargiai pratarė Ešling. — Ypač jeigu jį rengia studentai.

— Pažiūrėsim, — ramiai pasakė Džoi — pernelyg ramiai. Ešling metė jai nervingą žvilgsnį. — Neįtikėtina, kad vėl dažausi. Regis, tik visai neseniai nusivaliau makiažą, — atsiduso Džoi, brūkštelėjo dažais nežiūrėdama į veidrodį, paskui suspaudė lūpas ir taip manieringai pasičiaupstė, kad Ešling net sukilo pavydas.

— Nepamiršk fotoaparato.

Kai jos išėjo iš namų, Ešling pasidairė benamio vaikinuko, bet nebebuvo nei jo, nei oranžinės jo antklodės.

— Vienišos moterys ir homoseksualai, — metusi erelišką žvilgsnį Džoi įvertino triukšmingą penkiasdešimties žmonių minią. — Grynas nuostolis, bet jeigu jau atėjome, gal išgerkime. Kiek pinigų galime išleisti?

— Pinigų?

Džoi papurtė galvą ir atsiduso.

Prieš atidarant klubą buvo surengta valandą trukusi pamoka. Mokytojas, prisistatęs esąs „Albertas iš Kubos“, buvo niekuo neišsiskiriančios išvaizdos vyriškis. Bet vos pradėjo šokti, ūmai tapo gyvatiškai lankstus, grakštus ir tvirtas — tiesiog gražuolis. Mėtydamas kojas ir sukdamasis ant kelio girnelės, rodė šokio žingsnius.

— Tai tavo skonio vyriškis, — piktai sumurmėjo Džoi.

— Šššššš!

Ešling labai mėgo šokti. Nors ir neturėdama talijos, ji puikiai jautė ritmą, todėl, kai vėl užgrojo linksma trimito muzika ir Albertas sušuko: „Kviečiu šokti visus“, antrąkart jos raginti nereikėjo.

Žingsniai buvo gana paprasti. Pakerėta lengvai besikraipančių Alberto klubų, Ešling sumojo, kad svarbiausia šokti grakščiai.

Daugelis pamokos dalyvių buvo nerangūs ir kerėpliški — ypač Džoi, nes buvo neišsimiegojusi ir pagiringa. O Albertas tikrai ėmė į širdį, kad visi šoka siaubingai. Bet Ešling sklandžiai kartojo judesius.

— Argi ne fantastiška mintis? — pareiškė ji Džoi švytinčiomis akimis.

— Atsiknisk!

— Šypsokis į fotoaparatą! Vaizduok, kad šoki.

Džoi, kraipydama klubais, žengė kelis žingsnius, ir Ešling ją nufotografavo, tada fotoaparatą perėmė Džoi.

— Pamėgink nufotografuoti straipsniui kelis vyrukus, — šnipštelėjo jai Ešling.

Po pamokos klubas atsidarė. Į jį plūstelėjo prityrę salsos ir merengės šokėjai: moterys įšvytavo, segėdamos trumpus, į apačią platėjančius sijonėlius ir apsiavusios aukštakulnius batelius, kuriuos prilaikė dirželiai, o vyrai abejingais ir nerūpestingais veidais meistriškai sukiojo ir vedžiojo jas pagal griaudėjančią linksmą ritmingą muziką.

— Negaliu patikėti, jog tai Airija, — tarė Ešling. — Airių vyrai! Šoka! Ir tai net nepanašu į tripinėjimą, išmaukus dvylika pintų Guinness.

— Tikri vyrai nešoka, — Džoi labai norėjo išeiti.

— O šitie šoka.

Salsa — glaudaus kūnų kontakto sportas. Ešling atkreipė dėmesį į vieną porą. Abudu šoko labai susiglaudę, tarsi būtų vienas kūnas. Jų galūnės žemiau liemens buvo tarsi susiliejusios, o virš jo kūnai vos judėjo. Kirkšnis prie kirkšnies, krūtinė prie krūtinės. Kairioji vyriškio ranka iškėlusi jos dešiniąją virš galvos, jų rankų oda švelniai lietėsi per visą ilgį. Dešiniąja ranka jis stipriai spaudė jos juosmenį. Jų kojos visą laiką tobulai raitė sudėtingus žingsnius, o vyriškis žvelgė tiesiai į moters akis. Jų galvos nė krust.

Nieko erotiškesnio Ešling nebuvo regėjusi. Joje it koks skaudulys išsiskleidė didelio geismo pumpuras. Išbudinta neaiškaus poreikio, ji žiūrėjo į šokėjus, iš geismo burnoje jausdama kartų saldumą. Bet ko ji troško? Stiprios saldžios vyro kūno šilumos?

Galbūt...

Iš tokių minčių pažadino vyriškis, kviesdamas ją šokti. Jis buvo nedidukas, pliktelėjęs.

— Dalyvavau tik vienoje pamokoje, — pratarė ji, vildamasi išsisukti.

Bet jis pasakė nedarysiąs jokių pernelyg sudėtingų figūrų, ir jiems pavyko! Ešling tai labai priminė automobilio vairavimą. Vieną minutę stovi vietoje, o kitą — jau imi sklandžiai judėti, ir visą tą darbą atlieka tik tavo kojos. Jos judėjo ir siūbavo pirmyn atgal, partneris sukinėjo ją, vesdamas tolyn nuo savęs, o ji sklandžiai, grakščiai ir neišsimušdama iš šokio ritmo grįždavo pas jį. Ešling pradėjo suprasti, ką reiškia mokėti gerai šokti.

— Puikus šokis, — pagyrė jis pasibaigus muzikai.

— Gal eitume? — trumpai paklausė Džoi, kai Ešling atsisėdo į savo vietą. — Veltui gaištame laiką. Akiratyje nė vieno tinkamo vyriškio. Tik vienas šokis su trumpašikniu plikiu, ir jau lauk bėdos.

— Ak, liaukis, tik penkioms minutėms, — maldavo Džoi. — Nežinau, kokie mano santykiai su pusiau žmogumi, pusiau barsuku, bet jis, manau, netrukus tenai pasirodys. Prašau.

— Penkias minutes, įsidėmėk, Džoi, būsiu tik penkias minutes.

Vakarėlis, kaip ir daugelis studentų susibūrimų Dubline, vyko Ratmine, keturaukščiame karalių Jurgių epochos raudonų plytų name su trylika ankštų keistai planuotų butukų. Pastato lubos, žinoma, buvo aukštos, pilna originalių detalių, visur apsilaupę dažai ir tvyrąs viską užgožiantis drėgmės kvapas.

Įėjusi vidun Ešling pirmiausia išvydo džiaugsmingą linksmuolį, kuris užrašė jai ant lapelio telefoną su žodžiais „Beilez-moi“.

— Mėšlas, — atsiduso ji.

— Kas? — sušnypštė Džoi, labai išsigandusi, kad Ešling pamatė, kaip pusiau žmogus, pusiau barsukas bučiuoja ir glamonėja kitą moterį.

— Nieko.

— Štai jis! — Džoi pastebėjo jį, atsišliejusį sienos, — rizikinga taip daryti tuose dirbtinai pertvertuose butuose. Tai jos grobis, jos auka. Ji nedelsdama nukūrė pas jį. Ešling, ūmai likusi viena, išsiviepė Bellez-moi vyrukui nevykusia, rūgščia ir atsiprašančia šypsena. Ji labai sunerimo, nes, užuot atbaidžiusi, tik dar labiau paskatino jį prikibti prie jos.

— Taip man ir nepaskambinai, — papriekaištavo jis.

— Mmmm, — ji vėl pamėgino išspausti šypseną, traukdamasi atbulomis.

— Kodėl?

Ji prasižiojo, ketindama leistis į ilgas melagystes. Pamečiau lapelį, esu kurčnebylė, Stefano gatvėje siautėjęs taifūnas nutraukė telefono linijas...

Staiga jai išsprūdo išganingas pasiteisinimas:

— Aš nemoku prancūziškai.

Argi tai ne pateisinama priežastis?

Jis liūdnai nusišypsojo kaip žmogus, suprantantis, kad yra nepageidaujamas.

— Neabejoju, kad esi labai mielas, — paskubomis pridūrė Ešling, stengdamasi jo neįskaudinti. — Bet nepažįstu tavęs ir...

— Regis, niekados ir nepažinsi, jei nepaskambinsi, — maloniai pasakė jis.

— Taip, bet... — tuomet jai toptelėjo viena mintis, ir ji atkirto: — Juk pagal seną tradiciją vyras turėtų paprašyti moters telefono ir jai paskambinti?

— Mėginau išsivaduoti nuo tokios tradicijos, bet tu teisi, tad gal duotum savo numerį?

Jis strazdanotas, pagalvojo Ešling, svarstydama, kaip išsikapstyti iš susiklosčiusių aplinkybių. Nenorėjo duoti telefono numerio strazdanotam linksmuoliui. Tačiau jis jau buvo išsiėmęs rašiklį ir varstė ją šiltomis akimis. Ji sutramdė įniršį dėl to, kad pateko į tokią nemalonią padėtį. Užgniaužė ir palaidojo jį.

— Šeši, septyni, septyni, keturi, trys, du...

Ji sudvejojo ties paskutiniu skaičiumi. Ar turėtų sakyti „du“, kai iš tikrųjų buvo trys? Ši akimirka truko visą amžinybę.

— Trys, — atsiduso.

— O kuo tu vardu? — jo šypsena blykstelėjo apytamsiame kambaryje.

— Ešling.

Koks jo vardas? Koks nors kvailas. Kupidoniškas ar panašiai.

— ... Valentainas, — tarė jis. — Markas Valentainas. Paskambinsiu.

Tai vienas iš pavyzdžių, piktai pamanė Ešling, kai „paskambinsiu“ tiek ir tereiškia. Kodėl visados skambina baidyklės, o gražuoliai — niekuomet?

Minioje ji pamatė Džoi, gyvai besišnekančią su pusiau žmogumi, pusiau barsuku. Gerai, dabar jai reikėtų drožti namo.

— Iki, — mestelėjo Markui.

Ji per sena šitam studentiškam stumdymuisi. Pakeliui užklupo Tedą, besišnekučiuojantį su berniokiška raudonplauke. Jis buvo nutaisęs šypseną, kurios Ešling nebuvo mačiusi: jokių dūsavimų, jokios „prašau — mylėk mane“ grimasos, bet daug santūresnis šypsnys. Buvo pasikeitusi net jo kūno kalba. Užuot palinkęs į priekį, jis buvo šiek tiek atsilošęs, kad mergina galėtų pasilenkti prie jo arčiau.

— Sveikas, — Ešling kumštelėjo jam į žastą.

— Ešling! — iš susijaudinimo jis bandė ją apgauti.

Kai abu apsikeitė sveikinimais, jis atsigręžė į mažąją raudonplaukę.

— Siuzi, tai mano draugė Ešling.

Siuzi įtariai linktelėjo galvą.

— Ar atnešti tau išgerti? — paklausė Tedas Ešling.

— Ne, išeinu. Pavargau.

Liesu Tedo veidu perbėgo abejonė, paskui jis nustebino taręs:

— Palauk, eisiu su tavimi.

Lauke, kur tvyrojo žvarbokas nakties oras, Ešling sušuko:

— Ką sau manai? Tu jai patinki.

— Nėra ko rodyti pernelyg didelę nekantrą.

Ešling staiga pajuto širdgėlą. Dažniausiai juodu su Tedu paeiliui išeidavo iš vakarėlių sužeisti. Ką tik atsiradęs jo pasitikėjimas savimi pakeitė jų santykius.

— Šiaip ar taip, ji — komikų gerbėja, — tarė jis. — Taigi netrukus vėl ją pamatysiu.

Šeštadienio vakarą Dubline už jokius pinigus nebuvo įmanoma gauti taksi. Gyvenantieji atokiuose priemiesčiuose, kad nereikėtų stypsoti keturių valandų eilėje, pėdindavo iš miesto, vildamiesi pakeliui susistabdyti mašiną. Taigi Tedas ir Ešling, kulniuodami namo, susidūrė su nenutrūkstamu pusgyvių girtų zombių, didelėmis grupėmis svirdinėjančių jiems priešais, srautu.

— Kaip sekasi darbe? — paklausė Tedas, užleisdamas vietą kitam zigzagais šlitiniuojančiam lėbautojui.

Ešling atsakė ne iš karto:

— Puikiai. Darbas žavus. Kartais. Kai nepradedu žvairuoti nuo gausybės spaudos pranešimų kopijavimo.

— Ar išsiaiškinai, kodėl mergužėlė Mersedes pavadinta automobilio vardu?

— Jos motina ispanė. Tiesą sakant, ji labai graži, jeigu jau prašnekai apie ją, — pasakė Ešling. — Ji tyli ir itin kultūringa. Ištekėjusi už turtingo vyruko, mėgsta arklius ir sukinėjasi tarp arklių lenktynių mėgėjų. Man susidarė įspūdis, jog darbas jai tik hobis, bet šiaip ji miela.

— O kokie tavo santykiai su bosu, kuriam nepatinki?

Ešling skrandis susitraukė:

— Jis vis dar nemėgsta manęs. Vakar pavadino mane „mažąja panele Pataisyk“ — tik todėl, kad pasiūliau jam dvi tabletes nuo galvos skausmo.

— Po velnių! Gal praėjusiame gyvenime buvote priešai, dėl to ir nesutari su juo?

— Tikrai taip manai? — sušuko Ešling ir metė žvilgsnį į išsišiepusį Tedą. — Ne, taip negalvoji. Ak, mažas neištikimas žmoguti. Kai kitąsyk norėsi, kad išpranašaučiau ateitį, geriau pas mane neik.

— Atsiprašau, Ešling, — jis tvirtai apkabino ranka jai kaklą. — Na, dabar tave pradžiuginsiu: kito šeštadienio vakarą vaidinsiu „Upės“ klube. Ar ateisi?

— Ar ką tik nesakiau, kad nepranašausiu tau ateities? Pagyvensim — pamatysim.