56

Liza susirietė ant grindų, gniauždama skyrybų prašymą. Depresijos banga, kuri nuo atvažiavimo į Dubliną tai priartėdavo, tai atsitraukdavo, galų gale užliejo jai protą.

Aš — nevykėlė, prisipažino ji. Aš — tikra kvaila nevykėlė. Mano santuokai galas.

Keista, bet jai niekados nė nebuvo atėję į galvą, kad taip gali atsitikti. Dabar ji tai skausmingai suprato. Todėl ir neturėjo savo advokato. Per visą tą laiką, kai juodviejų su Oliveriu santykiai ėmė po truputį irti, ji elgėsi nebūdingai sau. Juk visuomet buvo iniciatyvi ir veikli. Nemėgdavo atidėlioti. Bet kažkodėl ne šiuo atveju.

Na, dabar verčiau susiras advokatą.

Nors atkakliai tvirtino, kad Oliveris ją atstūmė, vis tiek labai norėtų nebesijausti taip... taip... kvailai. Oliveris paliko ją sausio mėnesį ir kažkur nuomojosi būstą, bet ir toliau mokėjo pusę jų paskolos. Tai nepanašu į žmogaus, trokštančio nutraukti ryšius, elgesį.

Jai šmėstelėjo prieš akis liūdnas jos, susigūžusios ant grindų, vaizdas. Apdujusi atsistojo ir akimirksniu pajuto nuovargį. Nuslinko iki miegamojo, krito į lovą ir užsitraukė antklodę. Nuo šilto antklodės prisilietimo susitvenkę joje jausmai pratrūko, ir ji puolė į netekties, nesėkmės ir — taip! — savigailos ašaras. Po perkūnais, ji turėjo teisę gailėtis savęs. Pažvelkit į visus tuos suknistus įvykius! Prie visko prisidėjo dar tai, kad ir Džekas atstūmė ją, nors šis dalykas nebuvo susijęs su skausmu, graužiančiu ją praradus Oliverį. Net Mersedes galbūt gavo darbą „Manhatan“, o aš, aš... Na ir ką ji galėjo padaryti? Tikrai nieko. Visada žinojo esanti bejėgė. Ir nors privertė Triks skambinti į parduotuvę tūkstančius kartų, medinės žaliuzės vis dar nebuvo pagamintos. Tokiais tempais turbūt nebus iš viso padarytos.

Jai reikėjo vimdomųjų. Gerai išauklėtos moters raudojimas pamažu virto kūdikio riksmu.

„... Užklupus ligai ir esant sveikiems..“ Ešling baisus sukrėtimas...“

„... Jaunikis gali pabučiuoti nuotaaaką...“

„...ji gavo darbą Niujorke...“

„.. gamykla uždaryta vasaros atostogoms...“

Bliaudama ji ištiesė ranką ir įsimetė į lovą dėžutę popierinių servetėlių.

Slenkant valandoms, šviesa už miegamojo lango priblėso ir parausvėjo. Kambarį užliejo tamsiai mėlyna prieblanda, vėliau — nakties tamsa, sumišusi su violetinėmis šviesomis, sklindančiomis iš miesto. Lizai kartkartėmis pratrūkstant garsia rauda, ėmė brėkšti perlų pilkumo aušra, o galų gale ėmė niūriai mėlynuoti rugsėjo dangus. Prasidėjus dienai, lauke ėmė girdėtis įvairiausi garsai, bet Liza ir toliau kiūtojo, nesijudindama iš vietos.

Vienu metu, gal popiet, kažkas įsibrovė į vatinę jos tikrovę. Liza išgirdo prieškambaryje triukšmą, žingsnius ir pašoko iš lovos. Pro miegamojo duris kyštelėjo Ketės galva, panaši į kvietinius dribsnius.

— Ką čia veiki? — Liza markstė raudonas akis.

— Šiandien šeštadienis, — atsakė Ketė. — O šeštadieniais visados ateinu tvarkyti jūsų namo.

Popierinių nosinaičių gumuliukai, išmėtyti ant pūkinės antklodės, akivaizdžiai bylojo apie liūdesį. Be to, Liza gulėjo lovoje, regis, nenusirengusi. Visa tai Ketei sukėlė didžiulį nerimą.

— Ar gerai jaučiatės?

— Taip.

Ketė ja nepatikėjo. Tada Lizai toptelėjo viena mintis.

— Aš sergu. Pasigavau gripą.

Ketė tučtuojau ėmė reikšti užuojautą. Ar ji nenorėtų 7-Up?, Lemsip ar karšto viskio?

Liza papurtė galvą ir vėl įbedė į niekur nieko nematantį žvilgsnį. Ir taip visą dieną.

Gripas? Ketė svarstė. Negirdėjo, kad kas nors būtų juo susirgęs šiame rajone. Bet ar stebėtina, kad Liza, gyvendama tokioje nešvaroje, pasigavo kažkokį virusą? Ketė pradėjo švaros misiją virtuvėje nuo lipnių paviršių — ir kaip Liza tai sugeba? — valymo, paskui nukreipė dėmesį visai į kitus dalykus ir ėmė galvoti kitaip. Kas ji? Šventoji? Ir staiga viską suprato. Gripas? Liza neserga gripu. Dėl Dievo meilės, gripas čia būtų kur kas geriau.

Po kurio laiko Ketė grįžo į miegamąjį.

— Aš čia šiek tiek patvarkysiu.

— Ne, prašau, nereikia.

— Bet šitos paklodės sutrintos ir nešvarios, Liza.

— Man vis tiek.

Ketė išėjo, ir Liza išgirdo, kaip trinktelėjo lauko durys. Gerai. Ji liko viena.

Bet netrukus durys vėl atsidarė, ir pasirodė Ketė, nešina plastikiniu parduotuvės maišu.

— Cigaretės, saldumynai, bloknotėlis ir RTE Guide. Jeigu jums prireiktų ko nors iš parduotuvės, tik paprašykite. Jei negalėsiu aš, nueis Fransina, ji sako padarysianti tai be atlygio.

Fransina, kaskart eidama į parduotuvę Lizos pavedimu, dažniausiai gaudavo po svarą.

— Dabar einu į darbą, — tarė Ketė. — Kol dar neišėjau, gal norėtumėt puodelio arbatos?

Liza papurtė galvą. Bet Ketė vis tiek atnešė.

— Stipri saldi arbata, — reikšmingai pasakė ji, padėjusi puodelį šalia Lizos.

Liza susizgribo spoksanti į Ketės sportinius batus. Jie buvo nudrengti, o pilkai baltas plastikas ties kelties išlinkiu buvo sutrūkinėjęs. Ji skubiai išsitraukė kitą popierinę nosinaitę ir prispaudė prie akių.

Ešling, metusi paskutinį iššūkį, kad niekados neatleis Klodai, išėjo, vis dar pagrįstai kunkuliuodama iš pykčio. Dabar pas Marką.

Suakmenėjusiu veidu ji sparčiai, kone klupinėdama, žingsniavo miesto ir Marko darbovietės link. Į ją atsitrenkė vyriškis, skuodžiantis per minią dideliu greičiu, ir jų pečiai smarkiai susidaužė. Jis jau buvo nuėjęs, bet Ešling vis dar svirduliavo, jausdama, kaip smūgis dar įsiūbavęs jos kūną. Staiga jos pyktis sudužo it stiklinis žaisliukas, atlėgo ir pasidarė niekam nebereikalingas. Ją apkurtino miesto gausmas. Pypsėjo automobiliai, šmėkščiojo atšiaurūs, pikti veidai. Supama tokios aplinkos, ji netikėtai pasijuto saugi.

Pamiršo virpantį iš baimės kūną ir santykių aiškinimąsi su Marku. Šnekėtis su tokiu skystablauzdžiu negalėjo.

Kad ir kaip būtų, kas iš to pykčio? Ji nemokėjo pykti. Barėsi su Kloda vos prieš dvidešimt minučių, tačiau dabar buvo neįmanoma patikėti, kad šitaip pasielgė ji, Ešling.

Ji skubėjo namo, saugodama savo trapumą. Pasaulis buvo virtęs Jeronimo Boscho paveikslu: apskretę keliaujantys vaikai dainuoja dainas, kurių žodžių nemoka; du žmonės niurzga vienas ant kito, kad neužpildo tuštumos; bedantė nusigėrusi moteris grūmoja nematomiems priešams; tarpduriuose kėpso benamiai persikreipusiomis iš nevilties burnomis.

Benamiai!

O, kad nerasčiau Bū. O, kad jis nebūtų manęs apgavęs ir apvogęs. Tiesą sakant, ji nemanė, kad jis būtų galėjęs taip pasielgti, bet po tokios dienos buvo viskam pasirengusi.

Jis buvo išėjęs. Butą rado tokį, kokį ir paliko, tik ant stalo gulėjo padėkos raštelis. Ešling įsirangę į lovą. Tik šiek tiek pailsės, kad atsikvošėtų nuo smūgio.

Bet atėjus penktadienio vakarui, kai Džoi, atsirakinusi atsarginiu raktu, įėjo į jos butą, ji vis dar tūnojo lovoje. Džoi susirūpinusi įsiveržė į kambarį.

— Skambinau tau į darbą ir pasišnekėjau su Džeku Divainu. Jis papasakojo, kas įvyko. Man labai gaila, — Džoi apkabino Ešling, abejingai tysančią it suvyniotas kilimas.

Po pusvalandžio nedrąsiai atslinko Tedas. Juodu su Ešling nesišnekėjo tris savaites, nuo tada, kai Ešling klausinėjo apie kelionę į Edinburgą.

— Tedai, aš atsiprašau, — tarė Ešling pavargusiu balsu. — Maniau, kad užmezgei romaną su Kloda.

— Tikrai? — tamsus siauras jo veidas nušvito. Paskui jis skubiai susitvardė ir nutaisė rimtą ir orią miną. — Atnešiau tau popierinių nosinaičių. Sakoma, kad jos „puikios“.

— Padėk jas tenai. Šalia tų, kurias man parūpino Džoi.

Išgirdusi duryse trakštelint raktą, Liza atsikvošėjo iš apatijos ir stingulio. Matyt, vėl Ketė. Tačiau tai buvo ne ji, o Fransina.

— Sveika, — Fransina įnešė į miegamąjį putnų savo kūną. — Mama sako, kad turiu palaikyti tau draugiją.

— Man nereikia draugijos, — Liza vos įstengė pakelti nuo pagalvės galvą.

— Ar galiu pasimatuoti? — Fransina metė žvilgsnį į plunksnų boa.

— Ne.

Bet ji vis tiek apsisiautė juo pečius ir didžiuliame veidrodyje ėmė grožėtis savimi — apkūnia figūrėle su gėlėtomis aptemptomis kelnėmis ir geltonais sportiniais marškinėliais.

— Juk turėtum būti mokykloje, — pasiteiravo Liza.

— Ne, — paniekinamai ir išdidžiai atsakė Fransina. — Šiandien sekmadienis.

Negali būti, nusistebėjo Liza. Nebesupaisau, kuri dabar diena.

— Bet jei būtų ir ne sekmadienis ir aš nenorėčiau eiti į mokyklą, tai ir neičiau, — didžiuodamasi pasakė Fransina.

— Tačiau tada tau trūks išsilavinimo ir negausi gero darbo, — Lizai visai nerūpėjo, ar Fransina gaus išsilavinimą, ar ne, bet ji norėjo Fransiną suerzinti, kad išeitų.

— Man nereikia išsilavinimo. Dirbsiu merginų grupėje, o mano tėtis sako, kad mes visos storos kaip karvės. Štai! Gal parodyti savo šokio numerį?

— Ne. Tik atstok ir palik mane vieną.

— Ar turi stereoaparatūrą? — Lizos priešiškumas Fransinai buvo nė motais. — Ne? Gerai, aš paniūniuosiu. Dabar įsivaizduok, kad aš stoviu viduryje, o man iš abiejų pusių šoka po dvi merginas. Palauk, — Fransina greitosiomis pasiraitojo marškinėlius, parodydama vaikišką apvalų pilvuką.

— Koks ten auksinis ženklas ant tavo pilvo? — nors ir prislėgta bėdų, susidomėjo Liza.

— Tai auskaras, — tikino Fransina.

— Ne, tai ne jis.

— Pasižiūrėk, turėjau jį nusipiešti, — teisinosi mergaitė. — Mama sakė, kad tikrą galėsiu įsiverti, kai man sueis trylika, nors iki to laiko jau galiu būti mirusi, — liūdnai pridūrė ji.

Tada ji susikaupė.

— Vienas, du, trys, — stuktelėjo koja į grindis ir suskaičiavo iki trijų, paskui ėmė šokti. Dešiniąja alkūne dukart pabaksnojo į šalį, paskui — kairiąja. Du nelygūs šuoliukai dešiniąja koja, du — kairiąja, garsus pliaukštelėjimas per liulantį užpakaliuką, ir ji atsuko Lizai nugarą.

Nepaliaujamai niūniuodama ji ėmė kraipyti klubus, tūpdama vis žemiau ir žemiau prie grindų. Tokių tikslių judesių nebūtų įstengusi atlikti net egzotiškų šokių šokėja. Rangydamasi ji atsistojo, tada nevikriai šoktelėjo į priekį.

— Dabar geriausia vieta, — pratarė ji. — Ji ištiesė rankas ir ėmė sukti pečius ir kratyti plokščią krūtinę priešais Lizą. — Da da! — ji baigė, bandydama padaryti špagatą. Bet grindys liko beviltiškai toli.

— Nuostabu, — pagyrė Liza. Iš tikrųjų neįtikėtinas reginys.

— Ačiū, — Fransina buvo uždususi ir raudona iš pasitenkinimo. — Aš dar ir dainuosiu. Būsiu pagrindinė grupės dainininkė. Tada daugiau uždirbsiu. Ir kursiu dainas. Už jas gausiu dar krūvą pinigų.

Liza linktelėjo, pritardama jos sumanymui.

— Ir prekiausiu įrašais, būsiu atsakinga ir už tai, — pažadėjo Fransina. — Štai iš kur tikrieji pinigai, — ji metė Lizai griežtą žvilgsnį. — Kaip tavo gripas? Geriau?

— Ne. Eik namo.

— Ar valgai KitKat?

— Ne.

— Ar galiu suvalgyti?

Liza įstengė išsiropšti iš lovos tik pirmadienį, kai reikėjo eiti į darbą, nes ūmai suvokė, kad gali jį prarasti. Išskyrus penktadienį, kai anksti išlėkė, daugiau negalėjo prisiminti, kada paskutinį sykį nebuvo nuėjusi į darbą. Ar apskritai kada nors yra taip buvę? Ji eidavo, užpuolus mėnesinių skausmams, galvos skausmams, kamuojant pagirioms ar nepavykus šukuosenai. Dirbdavo net per atostogas. Arba net tada, kai ją paliko vyras. Taigi ką ji mano daryti toliau?

Ir kodėl tai neteikia jai malonumo?

Ji visados būdavo tokia susitvardanti pamišėlė, kad neįstengė suprasti tų, kurios palūždavo, raudodamos palikdavo savo darbo stalą ir niekada nebegrįždavo. Bet ją kankino ydingas smalsumas, ar nepraras darbo, o jeigu taip atsitiktų, ar tai ją paguostų. Ar ji nepajustų palengvėjimo, tapdama visiška bejėgė ir neturėdama kitos išeities, kaip tik perduoti atsakomybę kitiems?

Na, greičiausiai ne. Ji negalėjo dirbti, ir tai jai nepatiko.

Ji turėtų eiti į darbą. Jos reikia tenai. „Kolin“ darbuotojų per mažai, kad galėtų sau leisti neiti, ypač kai nebėra Mersedes, o Ešling sugniuždyta. Bet jai tai nerūpėjo. Negalėjo rūpėti. Jos kūnas buvo pernelyg apsunkęs, o protas per daug pavargęs.

Galų gale ji sumojo, kad nori siusiuko. Grūmėsi su ta reikme, dėdamasi, kad to nenori, bet paskui buvo prispirta nuslinkti į vonios kambarį. Grįždama per virtuvę, pamatė skyrybų prašymą, gulintį ant stalo. Nuo penktadienio nė nežvilgtelėjo į jį, nebenorėjo jo matyti, bet suvokė, kad reikia.

Pasiėmė jį lovon ir prisivertė perskaityti. Turėtų nekęsti Oliverio. Po velnių, kaip jis drįsta skirtis su ja! Bet ko ji tikėjosi? Juodviejų santuoka žlugo, kitaip sakant, „negrąžinamai subyrėjo“.

Prašymas buvo parašytas pompastiška ir nesuvokiama kalba. Ir ji dar sykį pagalvojo, kad jai labai reikia advokato, nes nieko nesupranta. Ji vertė standžius lapus, stengdamasi ką nors suvokti, ir galų gale sumojo, kad Oliveris prašo skyrybų, remdamasis „neprotingu Lizos elgesiu“. Tie žodžiai ją įskaudino. Ji nepakentė būti kaltinama netinkamu elgesiu. Santuoka sužlugo ne dėl jos kaltės, piktinosi. Juodu tik norėjo skirtingų dalykų. Sumautas niekšas. Ji būtų galėjusi ir pati apkaltinti jį neprotingu elgesiu, jei būtų ėmusis iniciatyvos. Noras matyti ją basą, nėščią ir prirakintą prie virtuvės kriauklės — štai kas yra neprotingas elgesys.

Bet pyktis atlėgo, kai ji prisiminė, kad kaltinimas neprotingu elgesiu yra tik formalumas. Atvykęs į Dubliną, jis viską paaiškino: jiems reikėjo sugalvoti priežastį bylai, o ji ir pati būtų galėjusi iškelti jam bylą.

Kaip jis ir buvo minėjęs, pareiškime buvo pateikti penki pavyzdžiai. Praleistas jo tėvų trisdešimtas vedybų jubiliejus dėl jos įsipareigojimų darbe. Paskutinę minutę atšauktos jų atostogos Sent Lusijoje, nes ji turėjo dirbti. Apsimetinėjimas, kad ji neva norinti pastoti. Ji turi pernelyg daug drabužių.

Kiekvienas pavyzdys pjaustė ją it peilis. Išskyrus vieną: kad ji turi per daug drabužių. Liza suprato, kad penktam pavyzdžiui jam pritrūko argumentų. Išlaidos bus pasidalytos perpus, ir nė vienas nereikš pretenzijų dėl alimentų.

Matyt, ji turėjo pasirašyti kažkokį popierių, patvirtinantį, kad gavo dokumentus, ir nusiųsti Oliverio advokatui. Bet ji nieko nepasirašė. Ir ne tik todėl, kad visai nenorėjo paimti į rankas rašiklio. Suveikė labai stiprus savisaugos instinktas.

Pasigirdo beldimas į duris. Tiesą sakant, ji tyliai nusijuokė. Mintis, kad turės išlipti iš lovos, buvo ir neįtikėtina, ir juokinga. Ir vėl beldimas. Jai nė motais. Jokių galimybių, kad ji atsilieps. Lauke ėmė šurmuliuoti balsai. Kažkas pabeldė dar kartą. Iš tikrųjų, padaužė į duris. Tada sugirgždėjo keliamas pašto dėžutės skydelis.

— Liza? — šūktelėjo balsas.

Tą balsą ji vos išgirdo.

— Liza, — pakartojo tas pats balsas.

Jai buvo vis tiek.

— LIIIIIZZZZAAAA, — užbliovė balsas. Ji sumetė, kad jis jai pažįstamas. Tai Bekas. Na, tai nėra tikrasis jo vardas, bet jis buvo vienas iš tų berniukų, kurie labai mėgo Manchester United ir gyveno gatvėje. Tas, kalbantis žemu balsu. — ŽINAU, kad tu namie. Ir aš SLAPSTAUSI. Čia guli DIDŽIULĖ gėlių puokštė, ar nori jų?

— Ne, — tyliai atsakė Liza.

— KĄ?

— Ne.

— Negirdžiu tavęs. Ar pasakei „taip“?

Liza supykusi išslinko iš lovos. Po velnių! Visą gyvenimą ji buvo stipri. Niekados nepasiduodavo priešmenstruaciniam sindromui, proto sumaiščiai ar bet kitais atvejais. Ir kai pagaliau nusprendė susirgti nerviniu išsekimu, žmonės neduoda jai ramybės. Ji atlapojo duris ir užstaugė tiesiai Bekui į veidą:

— SAKIAU „NE“!

— Štai, — jis įbruko jai į rankas didelę puokštę, suvyniotą į celofaną, ir šmurkštelėjo įkandin jos į holą. — Paskubėk, kol niekas manęs nepamatė. Dabar turėčiau būti mokykloje.

Liza apatiškai stebeilijo į gėles. Jos gražios. Jokių gvazdikų arba kitokio pigaus šlamšto, bet gausybė keistų žiedų: purpurinių dagių ir orchidėjų, kurios buvo tarsi iš kitos planetos. Nuo ko jos? Staiga jai ėmė virpėti rankos, ir ji jau plėšė voką. Gal jas atsiuntė Oliveris?

Jos buvo nuo Džeko.

Kortelėje buvo parašyta: „Mes manome, kad tu nuostabi. Prašome grįžti į darbą“. Staiga jai toptelėjo mintis, jog tai jo atsiprašymas. Džekas žinojo, kad ji buvo jį nusižiūrėjusi, tačiau tai jo nedomino. Jis žinojo, kad ji tai suprato. O ji žinojo, kad jis suprato, jog ji suprato. Kad ir kaip būtų, tai nebesvarbu. Vis dėlto puiki jo išvaizda ir stiprus kūnas būtų galėjęs išvesti ją iš proto. Jam nelabai rūpėjo dalykai, kurie jai buvo gyvybiškai svarbūs. Ji tik smaginosi svajonėmis apie jį. Tiesą sakant, liūdėjo tik dėl Oliverio.

Bekas neatstojo nuo jos.

— Noriu tavęs kai ko paprašyti.

— Ko? — ji vos apvertė liežuvį.

— Padėk man tai įtrinti į PLAUKUS, — iš treningo kelnių jis ištraukė paketėlį. Tai buvo šviesūs dažai plaukams.

— Tik nesakyk, kad nori groti berniukų grupėje, — tarė Liza.

Iš Beko veido minos buvo aišku, kad jis ieško tinkamų žodžių.

Galiausiai rado juos.

— Ar kada nors liausies NERVINUSI? — sušuko jis. — Aš būsiu Manchester United krašto puolėjas.

— Taigi tau reikia šviesių plaukų sruogų?

— Aha, — suniekė jos kvailumą. — Žinoma, kad taip!

— Ne dabar, Bekai, aš sergu gripu.

— Ne, nesergi, — jis jau žingsniavo į jos vonios kambarį ir atsigręžęs mirktelėjo jai. — Bet jei manęs neįskųsi, ir aš tavęs neįskųsiu.

Ji atsišliejo sienos, norėjo klykti, bet paskui tiesiog pasidavė likimui.

Po valandos Bekas pasirodė su pašviesintomis plaukų sruogomis.

— Ačiū Liza, tu ŠAUNI mergina.

Jam išėjus, Liza atsisėdo prie virtuvės stalo ir užsirūkė. Jai buvo šalta, ji bandė suimti save į rankas, bet vos baigusi rūkyti vieną cigaretę, tuojau užsidegdavo kitą.

Tyliame kambaryje suskambo telefonas, ir širdis vos neiššoko jai iš krūtinės — jos nervų viršūnėlės buvo visiškai nudilusios! Įsijungė atsakiklis: tokiu būdu ji atsirinkdavo skambučius. Bet kai kambaryje pasigirdo Oliverio balsas, visos jos kūno ląstelės sukluso, pajutusios pavojų.

— Gražuole, tai aš. Hm, Oliveris. Pamaniau, paskambinsiu dėl...

Ji čiupo telefono ragelį.

— Aš klausau. Aš prie telefono.

— Ei, — šiltai tarė jis. — Pagalvojau, kad gal rasiu tave. Skambinau į darbą, bet man pasakė, jog tu namie. Ar gavai, e...?

— Taip.

— Bandžiau tau prisiskambinti į darbą ketvirtadienį ir penktadienį, norėdamas perspėti, kad jis išsiųstas, bet nepavyko tavęs pagauti. Palikau tavo sekretorei žinutę, kad paskambintum man, ar negavai jos?

— Ne, — o gal ir gavo. Ji per miglą prisiminė, kaip penktadienio rytą Triks mėgino jai įsprausti kažkokį raštelį.

— Būčiau paskambinęs savaitgalį, bet dirbau. Beprotiška fotosesiją Glazgove su pamišėliais modeliais. Dvidešimties valandų darbo dienos.

— Nieko tokio.

— Taigi hm... net ir žinant, jog tai vyksta, ar labai nesuirzai?

— Ne, — užgniaužė jaudulį Liza.

— Bet vienas iš mudviejų turėjo tai padaryti, — jis jautėsi labai nesmagiai. — Atvirai šnekant, gražuole, maniau, jog tai padarysi tu. Svarsčiau, kodėl taip delsi.

— Esu užsiėmusi. Naujas žurnalas ir visa kita.

— Taip! Bet pasijutau esąs visiškas šunsnukis, kai išvardijau tuos penkis pavyzdžius. Juk supranti, kad nenorėjau tavęs apšmeižti? Pavyzdžiui, kad tuomet buvau įsiutęs, bet ne dabar, juk suvoki, ką sakau? Bet yra tam tikros taisyklės. Mudviejų neišskirtų dvejus metus, o juk mudu išsiskyrėme ne dėl neištikimybės, taigi turime pateikti teismui kitas priežastis.

Liza nebuvo nusiteikusi kalbėti. Ji laukė verksmo protrūkio, jis jau kaupėsi jos viduje. Jei dabar prasižios, rauda išsiverš lauk.

— Liz, — spaudė jis. Jo balsas buvo sunerimęs.

— Aš... — išstenėjo ji.

— Eiiii, — suburkavo jis.

— Tai labai liūdna, — suvirpėjo Liza.

— Žinau, žinau. Papasakok man! — po pauzės Oliveris, regis, ėmė garsiai galvoti. — Bet aš galėčiau pats aplankyti tave? Mudu galėsime tai sutvarkyti, palaidoti, ir tiek.

— Tau protas pasimaišė?

— Aš nesu beprotis. Tik pamąstyk, mudviem reikės mažiau mokėti advokatui, jei sutvarkysime akis į akį tokius dalykus, kaip butas. Ar bent nutuoki, kiek kainuoja kiekvienas mano advokato laiškas tau? Labai daug, Liz. Nagi, gražuole, — įkalbinėjo jis. — Mes juk galime susitarti draugiškai. Dviese. Mano a mano. Ji tylėjo, todėl jis įtikinėjo toliau: — Hombre a hombre.

Ji šyptelėjo ir išspaudė:

— Gerai.

— Taip? Tikrai? Kada?

— Gal šį savaitgalį?

— Tu nedirbsi?

— Ne.

— Nagi, nagi, — tarė jis netvirtu, kaip jai pasirodė, balsu. Paskui nušvito. — Pamėginsiu atskristi šeštadienį ir atsivešiu popierius.

— Pasitiksiu tave oro uoste.

Tik vienas vakaras, pažadėjo sau. Vienas vakaras, kurį jis primetė jai, paskui ji atsigaus.

Ji padėjo ragelį, nelabai žinodama, ką veikti toliau. Galėtų grįžti į lovą, bet staiga nusprendė paskambinti Džekui.

— Ačiū už gėles.

— Nėra už ką. Jomis tik norėjau pasakyti, kad mes... Aš... labai tave gerbiu ir...

— Džekai, atsiprašymą priimu, — nutraukė jį Liza.

— Hm, apie ką tu kalbi... — Džekas nutilo ir atsiduso. — Gerai, ačiū tau.

— Taigi kas vyksta? — ji bemaž įstengė parodyti susidomėjimą.

Džeko balsas pralinksmėjo.

— Tiesą sakant, daugybė gerų dalykų. Spausdinamas naujas žurnalo tiražas. Nežinau, ar matei, bet vakarėlio nuotraukos pasirodė penkiuose savaitgalio laikraščiuose, ir mūsų prašoma, kad šią savaitę pakalbėtum per nacionalinį radiją. Nors ir neskelbėme, bet jau yra keturi kandidatai į Mersedes vietą. Dublinas — mažas miestas. Išsiaiškinau, į kurį žurnalą išėjo Mersedes. Ne į „Manhatan“, o į savaitraštį paaugliams „Putos“.

Gal dėl to, kad atvažiuoja Oliveris, gal dėl puikių naujienų apie „Kolin“ ir dėl tikrai geros žinios apie Mersedes Lizos širdyje kažkas krustelėjo, nes kai Džekas paklausė:

— Ar galime tikėtis, jog tu grįši į darbą?

Ji atsakė:

— Manau, kad taip.

— Gerai, — apsidžiaugė jis. — Vadinasi, metu rašyti straipsnį apie vyrų odos priežiūrą.

— Triks privertė. Tavęs ir Ešling nėra, Mersedes išėjo, taigi Triks tapo vyresniąja pagal pareigas „Kolin“ redakcijos darbuotoja. Valdžia atiteko jai. Ji jau ketina nusiųsti Bernardą veido masažui, norėdama patikrinti, ar gali jį pravirkdyti.

— Būsiu po valandos.

En route į vonios kambarį palįsti po dušu, kurio labai reikėjo, Liza prasliūkino pro miegamąjį ir buvo priblokšta karaliaujančios jame baisios netvarkos. Ir ką ji sau mano? Juk nebuvo toks žmogus, kuris, vos susidūręs su sunkumais, pameta galvą. Kitiems taip nutinka, taigi sėkmės jiems. Bet ne Lizai. Patinka jums ar ne, bet ji — gyvybinga kovotoja. Tai kas, kad jautėsi pažeista ir nelaiminga. Taip. Bet nervų pakrikimai buvo tarsi spalvoti kontaktiniai lęšiai: jie tiko kitiems, bet, tiesą sakant, ne jai.